Koks gaidys tyso „Zero 2“ bagažinėje?

„Mama patrauk tuo ginklus nuo manęs“ kniaukia kovos lauke paskutinius atodūsius leidžiantys Guns‘n‘roses man bandant atrakinti savo ledinio kabineto duris. „Kurgi“, pamąstau pati sau ir spiriu į abejingą medį. Vietoj draugo citramono įsijungiu šiuo metu karščiausią lietuvišką „trailerį“– „Zero 2“. Žiū, Ramūnas Rudokas bėga su puikiu chalatu per Gariūnišką peizažą, ekraną apakina įspūdingas pusnuogis biustas, o štai ir Vytautas Šapranauskas įsismarkavęs tratiną egzotišką moterišką, parverstą ant stalo. Gražu.

Kinomanai svaidosi kirviais ir Molotovo kokteiliais bandydami išsiaiškinti, ar„Zero 2“ yra kinas iš didžiosios „K“. Asmeniškai manau, kad didžiajai daugumai į tai nusispjauti, ir jie jau turi nusipirkę bilietus į premjerą… Aš dar ne. Bet tik todėl, kad nuoširdžiai tikiuosi vienokiu ar kitokiu būdu gauti pakvietimą į tą neeilinį reginį.

Frančizė nereikalauja aukų

Bet aukų reikalauja mafija. Tą žino visi. Vilniuje, romantiškai blėstant padoriam vakarui, šiaip ne taip susitikau su Emiliu Vėlyviu. Jau beveik miegojau užkritusi ant nešiojamo kompiuterio, kai jis pagaliau baigė darbus montažinėje ir galėjo susitikti su manimi. Nedrąsiai jam sakau, kad parengsiu porą mūsų interviu variantų – vieną padorų, kitą 
„laisvu stiliumi“ (mat gyvenu Klaipėdoje). Tačiau režisierius griežtai sako „ne“. Ką gi…

Pirmiausia smalsauju, kodėl kurtas „Zero2“, ir kodėl nesiimta kokio nors ambicingesnio projekto, pavyzdžiui, „Jopštvairogės“. Emilis žiūri į mane žudančiu žvilgsniu, suprask, „iš kur iškritai“ ir aiškina, kad Zero jau yra frančizė, o pastarosios kaip žinia, reikalauja mažiau išlaidų. Pagrindinis filmo skeletas žinomas, belieka jį užpildyti šviežutėle mėsa. Tai ir padaryta filmuojant „Zero 2“ – čia naujas pasakojimas, nesusijęs su plėtotu pirmajame „Zero“, nauji aktoriai.

Senas draugas popsas

Jau vien filmo plakatai rėkia apie tai, kad „Zero 2“ suglaus nosis su masinės kultūros ikonomis. Plakatų dizainas identiškas populiariausio žurnalo gintarinėje padangėje dizainui (artimieji dažnai jį įvardija, kaip žurnalą „Žvėrys“). Drąsus sprendimas ir du zuikiai pilvais į viršų. Viena vertus itin informatyviai nurodomas kontekstas, kuriame plėsis veiksmas: „bulvariškas“, verdantis intrigomis, pinigais, aistringais nuotykiais. Kita vertus tai gana chuliganiškas spyris tiek pačiam žurnalui, kuriančiam popsiško pasaulio idealą, tiek to žurnalo „vartotojams“. Šiek tiek liūdna, bet turbūt „Žvėrys“ dažniausiai vartomi sėdint eilinės „chruščiovkės“ virtuvėje labiausiai sąlant nuo sultingų, spalvingų nuotraukų iš nusisekusių gyvenimų.

Bet dar net nepradėjus kalbėt apie plakatų puošnumą galima nusistebėti jų įvairove – lietuviškiems kino filmams neįprasta tokia gausa.

Filmo „traileris“ toks pat sėkmingas gaminys kaip ir plakatai – dinamiškas, intriguojantis, traukiantis dėmesį. Ir iš jo aišku, kad „Zero 2“ tikrai netrūks to, kas taip patiko jo pirmtako gerbėjams – necenzūrinės kalbos, kraujo, gyvuliško žmogiškumo. Žodžiu visos bjaurasties, kuri verda šiek tiek pakrapščius tariamai dailų socialinio kiauto paviršių.
Stebint filmą viešinančią medžiagą, formuojasi televiziškumo nuojauta. Kažkas yra tokio perdėtai ryškiuose personažuose, itin koncentruotuose įvykiuose. Klausiu ir E. Vėlyvio, ar man tik vaidenasi, ar „Zero 2“ bus galima atpažinti televizijoje sutinkamus šablonus. Režisierius gana ramiai demaskuoja mane atremdamas klausimą klausimu – ar įmanoma, kad aplinka mūsų neveiktų. Gerai pažindamas televizijos „virtuvę“ E. Vėlyvis drąsiai naudojasi ten paplitusiais instrumentais, pasak jo, filme bus nemažai televizinių momentų, bet jie slypi ne siužete, o daugiau personažų bendravimo manieroje.

Galima įtarti, kad reikia tikėtis vulgarių, a la komiškų naujienų laidose bei tokiose pat a la publicistinėse laidose eksploatuojamo stiliaus apraiškų.

Tiesa, ar pasiteisins tikėjimasis, bus aišku tik po premjeros, mat režisierius nebuvo linkęs per daug atvirauti.

Komercinio kino neįmanomybės šalyje

„Zero 2“ filmas įdomus ir kaip reiškinys. E. Vėlyvis pasakojo, kad internetiniuose forumuose „Zero“ gerbėjų domėjimasis tęsinio galimybe gali būti laikomas viena iš jo atsiradimo priežasčių. Režisierius atkreipia dėmesį, kad pats tokios gerbėjų bendrijos buvimo faktas yra kiek neįprastas šalyje, kurioje nėra stiprios filmų fanų tradicijos.

Kaip žinia tiek pats „Zero 2“, tiek jo režisierius yra vertinami kontroversiškai. Vieniems tai – pigumo ir vulgarumo viršūnė, kitiems – tai, kas per pastaruosius metus genialiausio galėjo ištikti lietuviškąjį kinematografą. Netrūksta net lyginančių E. Vėlyvi su jo mylimu režisieriumi Quentin Tarrantino…

Galima sutikti, kad E. Vėlyvio kino kalba nėra įprasta – atvira, šiurkšti, nedangstoma subtilybėmis. Bet necenzūrinis žargonas pasauliniame kinematografe tikrai nėra naujovė, todėl įdomu stebėti, kaip lietuviai taip jautriai reaguoja į E. Vėlyvio kūrinius. Pats režisierius taip pat nemano „Zero“ ar „Zero 2“ filmais rodantis kokią nors naujovę, „nebuvo tokių dar pas mus tiesiog. Filmu parodžiau, kad apie aktualias problemas galima šnekėti ir tokia forma, nebūtina verkti nuolat. Vieni šneka vienaip, kiti kitaip…“. Išskirtinis raiškos būdas tiesiog yra patogiausia forma, kuria režisierius nori kalbėti auditorijai. O tas ryškus išsiskyrimas iš lietuviško konteksto, anot jo, atsiranda turbūt dėl to, kad mokytasi tapybos, o ne kino meno. E. Vėlyvis skeptiškai vertina tiek giliamintišką lietuvišką kinematografą, „jų Ezopo kalba, man daugiau atrodo blefas, kilęs iš tos mokyklos“, tiek kultūros ministerijos paramą tokiam kinui, „jiems geriau remti tai, ko patys nesupranta, ko žmonės patys nesupranta“.

Klausiu režisieriaus, ar mūsų šalyje įmanoma ir verta kurti komercinį kiną, tačiau E. Vėlyvis tik juokiasi iš tokios prielaidos, „kaip gali būti verta daryti, jei neapsimoka. Lietuvoje nėra komercinio kino. Net jei šnekame apie nekomercinį kiną – jo nėra“. Pasak režisieriaus, mūsų šalyje iki šių dienų nėra sukurtas nė viena atsipirkęs filmas, nekalbant apie uždirbimą kitam. Dėl to „Zero 2“ yra eksperimentas, „jei pavyks – bus filmas kuris per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje bent jau atsipirko“.

ZERO 2
Juodo humoro komedija/veiksmas
Lietuva, 2009
Režisierius: Emilis Vėlyvis
Scenarijaus autorius: Emilis Vėlyvis, Jonas Banys
Operatorius: Robertas Pileckas
Dialogų autoriai: Jonas Banys, Aidas Puklevičius
Vaidina: Vytautas Šapranauskas, Inga Jankauskaitė, Kęstutis Jakštas, Aušra Štukytė, Ramūnas Rudokas, Žemyna Ašmontaitė, Saulius Siparis, Aldona Vilutytė, Donatas Šimukauskas, Andrius Paulavičius, Andrius Žiurauskas, Sonata Visockaitė, Andrius Bialobžeskis, Mindaugas Papinigis, Donatas Ivanauskas, Hoon Chun, Aurimas Meliešius
Studija: Kino Kultas
Nacionalinė premjera 2010 sausio 22 d.

Aprašymas:
„Smogikai gauna iš pažiūros paprastą mafijos užduotį – surasti pagrobtą narkotikų kurjerį, – ir netikėtai įsisuka į viską ištaškantį bulvarinių aistrų, silikoninių krūtų ir šeimyninių išdavyčių tornadą. Dvidešimt keturios paieškų valandos virsta tikra muilo opera, o kai pasiutę persekiotojai pagaliau prisikasa prie “tiekėjo”, jie atskleidžia visiškai beprotišką sąmokslą.

Nuotraukos iš „Zero 2“ filmavimo aikštelės
Meed films nuotraukos