TWNKL – TWNKL (2009)

Rokas plius daug elektronikos. Sintezė, kuriai standartus nustatė MGMT, į aukštumas iškėlė Passion Pit ir kurios dėka 2009-ieji laikomi sintezatorių, o ne gitarų metais. Ne tokius novatoriškus, bet energijos it „Duracell“ triušiukai turinčius lietuvaičius TWNKL taip pat galima priskirti šiai elektrorokerių bangai. Redakciją pagaliau pasiekė gruodį jų užbaigtas albumas tokiu pačiu penkių raidžių pavadinimu (o tiksliau, visai be pavadinimo). Žiūriu į pačios grupės iliustruotą albumo viršelį ir spaudžiu „Play“.

Po TWNKL vardu slepiasi visų pirma garsiausias Lietuvos kolumbietis Jurgis Didžiulis, kažkada su InCulto pataikavęs publikai „Marijos žemės hitais“ ar su parlamentaru (?!) Ezopu, dainavęs, jog jei labai nori, tai reikia. Kaip dainavo, taip ir padarė: „TWNKL yra tai, ko mums reikėjo kaip narkotiko“, – Ore grotuvui sako Jurgis, pristatydamas muziką, kuri atrodo patinka tiek jam pačiam, tiek kitiems grupės nariams – Aurelijui Morlencui, Sergej Makidon (InCulto kompanija) ir Mariui Leskauskui (Saulės Kliošo, Magic Mushrooms ir Jurgos Šeduikytės koncertų partneris). Albumo pristatymo koncerte ketveriukė groja su trumpikėmis, publikai tai patinka:

http://www.youtube.com/watch?v=oIdxKkciMAI

Grįžkime prie įrašo. Iš viso 13 kūrinių, tarp kurių – du remiksai (Mario Basanov ir Manfredo) ir du gyvi įrašai („Opus 3“ koncerte ir „Zip FM“ eteryje). Tokių „bonus tracks“, dėjimas kvepia pigiu skoniu, kuomet Kastanedos lygio grupės prideda į savo albumus įvairių remiksų, kad tik bendra įrašo trukmė viršytų pusvalandį, o dainų skaičius būtų dviženklis. Kiekybės, o ne kokybės reikalaujanti auditorija mieliau pirks CD su 11 dainų, nei su 8. Tačiau žinant, jog pačių jėgomis įrašytą albumą TWNKL mp3 formatu atiduoda viso labo už registraciją jų internetinėje erdvėje, pinigų vaikymusi grupės kaltinti nedera.

Juolab kad albumo trukmė viršija valandą – didžioji dalis dainų skamba taip, tarsi tai būtų finaliniai koncerto kūriniai. Devyni jų ištęsti iki 5 ar net 6 minučių. Tai nėra komplimentas – ilgos kompozicijos galbūt netrukdo šokant pagal TWNKL gyvai, tačiau klausant įrašo toks užsižaidimas instrumentais daro meškos paslaugą ir tiesia ranką link mygtuko „Skip“.

Kalbant apie kūrinių stilistiką – tai klubinis rokas, su didele energijos iškrova ir gera nuotaika. Žinant, jog pradedant piemenėlių dainomis, baigiant Alina Orlova, 80% lietuviškos muzikos yra :( o ne :), džiugu, kad TWNKL kompanija kuria pozityvą. Patys įrašai yra labai kokybiški ir dar pagardinti „plokštelės traškesio efektu“. Neskamba jis natūraliai, bet idėja įdomi. Paradoksalu, bet minusą norisi dėti tik už vieną dalyką – J. Didžiulio dainavimą, tiksliau artikuliaciją. Sprendimas jungti Lotynų Amerikos akcentą su klubiniu roku yra originalus, tačiau jis praranda pusę žavesio, kuomet reikia įtempti ausis bandant suprasti, kas yra dainuojama. Laivuose, kur vokalas girdisi garsiau, situacija geresnė. Galbūt studijiniuose įrašuose tiesiog reikėjo šiek tiek kilstelti į viršų „volume“ rodiklį?

Buksuojančią artikuliaciją atperka stiprios instrumentuotės. Geriausi to pavyzdžiai – „Mendacity“, kuri yra viena geriausių įžanginių dainų lietuviškų albumų istorijoje, net tris versijas albume turinti „Foundawei“, „Too Old“ (laukiame klipo iš „Pasakos“ ir „Gravity“) ir TWNKL labiausiai reprezentuojanti daina „Day Will Come Along“. Pastarajai susuktas ir aukšto lygio vaizdo klipas:

Verdkitas? Tebūnie Jurgis Didžiulis pavyzdys visiems šalies estradininkams. Jis įrodė, kad atsigręžus į muziką, kuria tikrai mėgaujiesi, taip pat gali būti patrauklus auditorijai, ką jau kalbėti apie tos, naujosios, auditorijos muzikinį ir visokeriopą išprusimą. Nors pogrindžio scenos veikėjams TWNKL vis tiek bus pažymėta „pop“ ir dar „Coffee Inn“ (kartą TWNKL grojo vienoje šio kavinių tinklo vitrinų) emblemomis, žvelgiant objektyviai, gerai, kad šis projektas egzistuoja ir dar albumą savo jėgomis išleidžia. Netobulą, bet mažų mažiausiai, klausomą, o kartais ir iš kojų verčiantį.

ORE vertina: 8 iš 10