Login 2010: konferencija konferencijoje

Žinomas sociologas Ernestas Gellneris aptardamas nacionalizmo formavimasi naudojo biurokratinio ciklo teoriją, kurią, šiek tiek redukuotą, galima pritaikyti ir šiumetei interneto konferencijai “Login”.

Labai apibendrintai konferencijos raidą galima nubrėžti taip: tarp Lietuvos interneto vartotojų atsiranda nauja bendruomenė – tinklaraštininkai. Jie jaučia poreikį bendrauti artimiau, pasidalinti idėjomis ir (galbūt) imtis bendros veiklos. Taip gimsta Lietuvos blogerių konferencija. Vėliau bendruomenė plečiasi, tinklaraščiai populiarėja, imamas kelti tinklaraščių ir žinaisklaidos santykio klausimas. Visi šie reikalai aptariami prieš tai buvusiose dviejose “Blogin” konferencijose. Galiausiai nutinka taip, kad tinklaraščių autorius užgožia reklamos ir rinkodaros specialistai, siekiantys panaudoti interneto naujoves komerciniams tikslams. Tada didelėje jau nebe apskritai interneto, o tinklaraščių bendruomenėje atsiranda mažesnė tinklaraštininkų grupelė, turinti nepatenkintą bendravimo poreikį. Tokiu būdu didelėje konferencijoje atsiranda mažesnė konferencija.

Būtent taip nutiko ir šiumetėje “Login”: didžiulė scena interneto specialistams iš užsienio ir mažesnė – tinklaraštininkams, kurie dėl įvairių priežasčių (negali ar nenori) kalbėti didžiulėje auditorijoje. Taigi atsiranda vis labiau pastebima takoskyra tarp tinklaraščius rašančių savo malonomui ir siekiančių komercinės naudos. Tai gana ryškiai pastebima institucionalizuotoje konferencijos struktūroje, taip pat – kritiškuose atsiliepimuose apie konferenciją. Svarbu pabrėžti, kad tie atsiliepimai kritiški ne dėl pačio renginio ar dalyvavimo jame, o dėl įvairių (menamų ar tikrų) sąsajų tarp organizatorių ir verslo organizacijų. Komentarus galima paskaityti va čia, va ten ir ana ten.

Bet pakaks teorinių išvedžiojimų, pakalbėkime apie pranešėjus. Iš pradžių – apie atradimus.

Mobiliosios sąsajos, idėjos ir verslo planai

Ne visi pranešimai, kaip pastebėjo Komunikacija FB pateisino lūkesčius ir kalbėjo apie ateitį. Man labiausiai patiko du – abu dėl skirtingų priežasčių.

Pirmasis tikrai į ateitį orientuotas pranešimas buvo vis dažniau į Lietuvą užsukančio verslininko Ilja Laurs. Jis pristatė tyrimo apie mobiliosios sąsajos plėtrą rezultatus. Anot verslininko, interneto vartojimas mobiliųjų telefonų pagalba plėsis neįtikėtinais tempais: po kelerių metų laikas praleistas naršant internete kompiuterio ir mobilaus telefono pagalba turėtų susilyginti. Tokios tendencijos savo ruožtu iškelia naujus iššūkius tiek reklamos ar komunikacijos specialistams, tiek žinaisklaidai: kone visas dabar internete prieinamas turinys anksčiau ar vėliau privalo būti pritaikytas mobiliajai sąsajai. Kas tai padarys anksčiausiai, išloš daugiausia.

“Su mobiliąją sąsaja dabar vyksta tas pats, kas vyko su mums dabar įprastu internetu prieš dešimtmetį – kiekviena įmonė tuomet stengėsi sukurti savo tinklapį, dabar gi kiekvienas stengiasi vienaip ar kitaip susidraugauti su mobiliąją sąsaja”, – pranešimo metu teigė I. Laurs. Taigi dabar yra tas metas, kai reikia daryti pokyčius (šis sakinys neturi aliuzijų į vieno žymaus politiko kartojamą šūkį), kurie ateityje leis užimti geresnes pozicijas.

Ko gero, tai buvo ta akimirka, kai konferencijos paantraštė pateisino savo pavadinimą: apie ateitį buvo kalbama taupiai, svariai ir argumentuotai. Būtent taip, kaip ir turi kalbėti ją kuriantys žmonės.

Dėl kito savo favorito kiek suabejojau: jo pristatymas nebuvo nei apie ateitį, nei apie internetą. Bet buvo įdomus. Galvoje turiu reklamščiką Tomą Ramanauską, kuris pasakojo apie tai, kaip nebijoti ir įgyvendinti savo idėjas. Tam pasitelkė septyniolika pavyzdžių iš viso pasaulio: nuo spaudos iki TV komikų. Žinoma, ką tai bendra turi su konferencija, pasakyti sunku. Lygiai taip šį įdomų pranešimą Tomas būtų galėjęs perskaityti moksleiviams, besidomintiems reklama, studentams karjeros dienų metu ar rinkodaros specialistams kitoje konferencijoje. Visur jis būtų sutiktas vienodo garsumo plojimais. Neišimtis ir vakar diena, tik abejoju, ar tai susiję su konferencijos tikslu kalbėti apie ateitį… Nors kaip pastebėjo kartu pranešimo klausęs nežinomu panoręs likti blogeris, kiti pranešėjai papasakoja apie idėjas, o T. Ramanauskas įkvėpė drąsos joms įgyvendinti.

Paskutiniuoju iš savo favoritų galėčiau įvardinti britą Andy McLuoghlin, pasakojusį apie tai, kaip sėkmingai kurti ir plėtoti internetinį verslą. Nesivelsiu į debatus apie tai, ar jo išsakytos mintys tinka Lietuvos rinkai. Kaip mėgsta kartoti vieno tinklaraščio autoriai, “pas mus specifika”, todėl tai, kas veikia Londone, nebūtinai bus palankiai sutikta apniukusioje Lietuvoje. Nepaisant to, buvo labai naudinga paklausyti kaip iš nykštuko tapti milžinu.

Vilnius 2.0, prekės ženklai ir žiniasklaida

Pagrindinis konferencijos pranešimas apie Vilniaus pavertimą interneto miestu nepateisino lūkesčių. Nors Walter de Brouwer atstovaujama organizacija neabejotinai daro didžiulę įtaką interneto ir apskritai kompiuterinių technologijų plėtrai, pranešimo metu įspūdingų idėjų neišgirdau. Tai, kad norint Vilnių paversti 2.0 miestu, belaidį internetą reikia padaryti nemokamu, pasikviesti TED renginių organizatorius, o mokyklose aiškinti apie socialinius tinklus – nebuvo naujiena. Veikiau jau kažkur (internete, tinklaraščiuose…) skaityta ir girdėta…

Dar vienas pranešėjo kalboje minėtas dalykas – vaikų smegenų aktyvumas veikiant skirtingus dalykus – privertė klausiamai pakelti antakį. Kaip teigia W. de Brouwer, skaitant knygas veikia tik dalis smegenų, tuo tarpu žaidžiant kompiuterinius žaidimus, dirba kone visos smegenų dalys. Taigi iš to seka išvada, kad jaunoji karta turėtų daugiau laiko skirti žaidimams nei skaitymui. Tai gana siauras požiūris, nes atmeta knygos nauda vaiko kaip asmenybės formavimuisi. Įdomu, kokia būtų visuomenė, jei atsisakytume knygų? Iš esmės pranešėjui pavyko, nes jo išsakytos mintys sukėlė, diskusiją, kuri, galbūt, virs konkrečiais veiksmais keičiant Lietuvos sostinės veidą.

Po jo kalbėjęs Alex Hunter taip pat nepasakė nieko nauja apie prekės ženklus interne. Kiek pamenu, pernai Dainius Blynas pabrėžė, kad prekės ženklo komunikacija internete yra nebe monologas kaip buvo anksčiau, o dialogas ar net diskusija. Šiemet tos idėjos buvo pakartotos, gal kiek kitaip, gal kiek kitu kampu, gal kiek plačiau, bet esmė tokia pati. Tačiau tiems, kas nebuvo pernai ar praleido D. Blyno pranešimą, turėjo būti įdomu paklausyti.

Atskiros pastraipos nusipelno konferencijos metu vykusi diskusija apie žiniasklaidos ateitį internete. Kaip įprasta, buvo dvi priešingos pusės: už turinio apmokestinimą ir prieš. Vienas iš dalyvių “Verslo Žinių” leidėjas Rolandas Barysas teigė, kad šiuo metu interneto žiniasklaida vis dar ieško būdu, kaip apmokestinti turinį. Vienas iš tokių ieškojimų yra svetainės “Vz.lt” lankytojų priverstinė registracija. Kaip pasakojo p. Barysas, tai padeda tiksliau identifikuoti auditoriją, vėliau pagal tuos duomenis galima panaudoti viliojant reklamos užsakovus. Pagrindinė priežastis, anot leidėjo, apmokestinti turinį – jo teikiama materialinė nauda verslui.

Šiam požiūriui oponavo tinklaraštininkas Džiugas Paršonis nurodydamas, kad ta pati informacija gali būti aptinkama įvairiuose kituose interneto šaltiniuose, o unikalaus turinio interneto svetainėse yra tik kiek daugiau nei dešimtadalis. Taigi apmokestinus vieną svetainę, vartotojas tą pačią informaciją ras kitur. Tik dalykas tas, kad neaiškus tos “kitur randamos” informacijos patikimumas, nes už jos nestovi galinga žiniasklaidos įmonė. Taigi išeitų, kad mokėti reikia ne tik už informaciją, bet ir jos patikimumą. Tačiau ar daug žmonių apie tai galvoja skaitydami tekstus? Ar patikimas gali būti tik oficialios žiniasklaidos skelbiami tekstas? Tokie ir kiti neatsakyti klausimai patvirtina diskusijos metu išsakytą mintį, kad dar nėra (veikiausiai niekada ir nebus) visų interesus tenkinančio žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apmokestinimo modelio.

Konferencija konferencijoje

Prieš pasirodant šiam straipsniui, “Login” organizatoriai atsiuntė pranešimą, kad renginyje apsilankė maždaug 1.800 žmonių. Visai neblogai. Ko gero dėl to idėjos sumanytojas A. Rogoznyj neslepia planų konferenciją paversti didžiausiu Baltijos regiono interneto įvykiu. Deja, tai reiškia, kad tinklaraštininkams dėmesio skirta bus dar mažiau. O galbūt nutiks priešingai – jiems bus skirta atskira salė. Tokiu atveju konferencija konferencijoje žymės ne tik fizinį, bet ir bendruomeninį atotrūkį tarp tinklaraštininkų ir šiaip internetu besidominčių žmonių.

Šiumetėje “Login” erdvės pasisakyti norintiems buvo dvi: Mini Barcamp ir Ignite. Pirmoji buvo skirta jauniesiems verslininkams, norintiems pristatyti savo idėjas ir sulaukti naudingų komentarų. Antroji – Ignite – sesija paskirta savo idėjomis norintiems pasidalinti tinklaraštininkams. Džiugas apie tai labai tiksliai parašė va čia. Pritariu jo minčiai, kad Ignite sesijoje iškelta mintis apie copy-paste visuomenę nepagrįsta, o kai kurie tinklaraštininkų pasisakymai buvo senai žinomų tiesų kartojimas. Vis gi vienas pranešimas buvo vertas dėmesio. Tai vieno iš Commonsense.lt autorių papasakota įkvepianti istorija apie idėjos virtimą kūnu. Tikras įrodimas, kad tinklaraštininkai gali ne tik rašyti apie pasaulį, bet ir jį keisti.

Ką atsakyti, kai Jūsų paklaus, ar eisite kitąmet į “Login”? Neabejotinai taip! Tai, kad šis renginys praranda išimtinai tinklaraštininkams skirto sambūrio statusą nėra blogai. Tiesiog tai natūrali evoliucijos eiga. Tuo geriau bus, jei ši konferencija išaugs į didžiausią regione. Tik tinklaraštininkams tokiu atveju reikės atskiros vietos susiburti, ko nors panašaus į mažą ir mielą BlogOUT.