Yra toks Bruce Nauman, karta buvo jis Niujorke ir nusprendė fotografijų pagalba kuo tiksliau reprezentuoti realybę ir joje gyvenančius žmones. Ta proga nepaliaujamai pleškino Niujorko gyventojus ir po nuotraukų serija užrašydavo kažką apie kultūriškai prastai dislokuotus žmones. Bruce Nauman darbai šįkart kabo trečiame MACBA aukšte, o apačioje tuntai festivalio naumanistų fiksuoja viską ir visokiausiais būdais, tik kodėl youtube vis dar tuščias?
3 diena
Kaip teisingai pastebi kolega, festivalis „Sónar Barcelona“ miestą veikia kaip katalizatorius. Didžiulis elektroninės muzikos renginys išjudina promoterius ir klubų lankytojus, čia plūsta žmonės, kurie net neina į festivalį, vien tam, kad pabūtų žmogiškojoje mėsmalėje, didžiuliame tūse.
Šiuo metu Barsa – karščiausias elektroninės/klubinės muzikos taškas, klubinės muzikos prodiuseriai ir didžėjai, kurie šiais metais negroja festivalyje, tikrai groja klubuose, afterparčiuose ir kituose mini-festivaliuose aplink. Ellen Allien, Gui Boratto, Ewan Pearson, Buraka Som Sistema, visas m-nus leiblas – vos keletas festivalio sąrašuose neįrašytų vardų kuriuos išgirsti galima šį savaitgalį, paplūdimys ir klubai nenustoja veikti nei naktį, nei dieną.
Gatvės plaukia alternatyvių festivaliui renginių flaeriais, į rankas juos grūda prie MACBA durų išsirikiavę jaunuoliai ir merginos, sienos ištapetuotos plakatais „secret Sónar party“, „Sónar afterparty“, Sónar Versus festival (čia kaip Fuck Parade?) – ant šitos flajkės puikuojasi perbrauktas vaiduoklis iš „Ghost Busters“.
Festą pradedu britų jaunuolių Post War Years pasirodymu. Fūzuotas elektroninis garsas primena Hot Chip, Holy Fuck ir šiaip visą populiariąją elektroninę muziką sukurtą per pastaruosius du metus, žodžiu gražu, bet nothing to write home about.
Linksmi reiveriai šokčiojantys pagal Pablo Sánchez tik erzina po vakarykščių linksmybių, bet aš žinau kaip gerai atsigauti, nes programoje bent pora grupių grojančių noize ir drone. Ispanai Huan duoda rekreacininių garsų, bet tikrasis dieninės dalies atradimas, grupė daug pasakančiu pavadinimu Necro Deathmort. Jų pasirodyme susimaišo postindustrial, techno, drone ūžesiai, ištraukiamos ir elektrinės gitaros. Vizualizacijos išlietos ant scenos tamsios monochromatinės, estetikoje viduramžiai, mirtis – ir tai vienas įdomiausių geriausių festivalio pasirodymų.
Naktinėje festivalio dalyje laukiu ispanų The Pinker Tones, kuriuos kadaise taip išgyrė KCRW „Morning becomes eclectic“, kad į savo svajonių sąrašus įrašiau iškart. Ekspresyvūs, spalvingi ir ultramadingi plačiai išsižergę vaikinai ant scenos kuria tikrą dramą, kaimynas pradeda spjaudytis Blur ir Pulp vardais, numoja ranka ir puola į Jónsi, kol aš laukiu „Electrotumbao“.
Įdomus dalykas, kad naktinėje dalyje šalia info kioskio stovi ir „Energy“ kioskas, kuriame gali patikrinti savo narkotikų sudėtį. Vaikinai mėgintuvėlyje pamakaluoja gabalėlį įteiktos ectasy tabletės, ar žiupsnelį kokaino, pažiūri ar nuo savo linksmučių neužversi kanopų.
Viską vainikuoja pribloškiantis Fuck Buttons pasirodymas. Sunku net apsakyti, ką prie savo pultų daro du britai. Shoegaze, noizas, elektronika – ant scenos nėra į ką žiūrėti, bet garso šuorai plėšia stogą, minia staugia ir šėlsta nusispjovus į tai, kad pasirodymas visiškai nežiūroviškas.
Šia gražia nata (gal greičiau stūgsmu) ir užrišame festivalį, prie įėjimo neperkame padirbtos festivalio simbolikos ir pigesnio alaus, lipame į tuščią autobusą, tegyvuoja reivas – mes grįšim po 10 metų,
2 diena
Net mūsų kiemų kiemais izoliuotame bute, kuriame negirdime nei žmonių, nei mašinų, iš ryto girdisi bytas. Skamba jis liūdnai ir ilgesingai, mat per pusryčius iš pirmojo puslapio į jaunimą orientuoto ispaniško tabloido „Público“ į mus žiūri didžiulis vakar mirusio portugalų magiškojo realizmo autoriaus José Saramago veidas.
Vėsioje MACBA galerijoje vakar dieną pradedame robotų ekspozicija. Iš penkių ringe sustatytų robotų-kovotojų per penkiolika sekundžių kanopas užverčia trys ir bejėgiškai mataruoja rankytėmis ir kojytėmis kol globėjiška prižiūrėtojo ranka pastato juos atgal. Ateities vizijos visai neoptimistinės, pasakysiu aš Jums. Žmonių tuntai stovi aplink robotą (ty interaktyvų ploterį), kuris tavo pririšta ranka gali nupiešti tavo paties portretą, tiesa prieš tai tave nufotkina webcamas.
Verčiausias dėmesio eksponatas čia – meninio-avangardinio-muzikinio ansamblio Chicks on Speed gitariniai batai, kuriais mergos trypia dainuodamas „We don’t play guitars“.
Hi-tech ateitis ir dabartis plačiau atsiskleidžia elektroninių instrumentų ir programinės įrangos parodoje. Čia savo naujienas pristato Ableton, Tenorion, Korg ir kiti. Patąsom naują Abletono kontrolerį – kvadratinė dėžė žaižaruoja visomis vaivorykštėmis spalvomis ir prašosi liečiama pirštais, ką ir daro plastiškas konsultantas.
Kadaise Booka Shade savo interviu skundėsi, kad elektroninės muzikos atlikėjai atsiradus patogiam softui ir nešiojamiems kompiuteriams susiduria su vizualumo problema. Žiūrovai juokauja kad muzikantai tikrinasi elektroninį paštą, muzikantai vaizdo amžiuje nežino kaip parodyti tai, kas būtų fotogeniška, verta vaizdinio pakartojimo. Kol telefonų video kokybė prasta, dar yra laiko ieškojimams, bet faktas kad rokenrolo vokalistų drama ir ekspresija sunkiai pasiekiama, kai rankos prirakintos prie pelės, o akys prie kompiuterio ekrano.
Įspūdingiausiais cirkas šioje parodoje-parduotuvėje, aišku, Reactable. Šio instrumento vaizdai ėmė lakstyti po internetą, kai savo ko koncertuose juo užgrojo Björk. Reactable tai būgnas su veidrodžių sistema, kuriame guli projektorius ir sensorių matrica. Būgno paviršius – prisilietimams jautrus ekranas ant kurio dėliojami muzikiniai kubikai.
Dieną pradedame BBC pristatomais ir britų medijos pamiltais Nedry. Kuklūs londoniečiai sugroja malonios indietronikos su dub prieskoniais, šilkinis vokalistės Ayu balsas užpildo didžiąją Sónar erdvę garsu.
Stogus kapitaliniai remontui veža profesionalių pianistų ir būgnininko tercetas iš Prancūzijos Aufgang. Fortepijoninis techno, Jeff Mills „Bells“ remiksai – vienas geriausių ir verčiausių festivalio pasirodymų iki šios minutės.
Apsisprendžiu ir toliau nesitraukti iš galerinės SonarHall erdvės, nes čia laukia Hyperdub atstovaujančių King Midas Sound koncertas. Mažutė vokalistė visiškai paskęsta dūmuose, iš kolonėlių sklinda riebus ir žemas… noizas. Vietomis nebeaišku dubas čia, dubstepas ar metalas. Antras puikus dienos pasirodymas. Meskite akį į jų koncertą Amesterdame:
Vienas laukiamiausių pasirodymų šiandien – Nosaj Thing visual show. Geriausias 2009 metų albumas, elektroninės muzikos ateitis – kaip tik negyrė muzikinė medija šio Los Angele gyvenančio japono. Prie didelio balto stalo jis, kontroleriai ir elektroninės muzikos atlikėjo palydovas obuolys. Melancholiško laužyto garso, subliminali kelionė gniaužia kvapą ir nepaleidžia iki pat galo. Kliedėsiu juo dar visą naktį ir vertinti tai, ką girdžiu privers tik dar vienas labai lauktas Flying Lotus pasirodymas naktinėje dalyje.
Naktinė dalis, beje, čia vyksta vakarinėje miesto dalyje, kur išdrabstyti stūkso stambiagabaričiai industriniai objektai. Milžiniško dydžio angare žmonių srautai 5-6 kartus didesni, nei centre įsikūrusioje MACBA erdvėje ir čia, tiesa pasakius, yra pats didžiausias mano matytas reivas. Vieno kvadratinio milimetro dydžio Plastikman su pultais prieš tūkstančių tūkstančius siautėjančių žmonių – tai bent vaizdas.
Išbrokyjam ir AIR, ir Hot Chip, ir LCD Soundsystem. Prieš televizorių, garsui plėšiant plaukus nuo galvos stovėti ir klausyti 2-3 metų senumo programų pernelyg sunku kai yra iš ko rinktis. Paskutines savo jėgas atiduodame vienam puikiausių pastarojo meto atlikėjų, nuostabaus albumo autoriui Flying Lotus. Tegyvuoja muzika.
1 diena
Keistas dalykas, kad vaikščiodama siauromis Barselonos gatvelėmis pirmi dalykai, kuriuos prisimenu – Woody Alleno „Vicky, Christina, Barcelona“ ir Winterbottomo „Genują“ (tiesa, šitas miestas Italijoje, bet vaizduotei neįsakysi). Kino žiūrovui betarpiškas pažinimas prarastas, lankydama kitas šalis, kitus miestus išgyvenu svetimus vaizdus ir svetimas emocijas. Nujaučiu Genujos vėsą Barselonoje.
Šįkart čia nėra nei Vicky, nei Christinos, bet tai netrukdo man tuoj pat įsimylėti mažutės ispanės pasilipusios ant įspūdingo aukščio platforminių batų, kuri beeidama sparčiu žingsniu ir trimis (tuščiomis) tašėmis nešina per dvi sekundes iš kalno plaukų sau ant galvos susuka kuodą.
Už prabangios škudurų gatvės kampo sekanti gatvė bus pilna mobiliųjų telefonų lombardų, o kitoje gatvės pusėje stovės įvairių amžiaus grupių, spalvų ir svorio kategorijų save parduodantys vyrai ir moterys. Jų veiklą aiškiai deklaruoja kūno kalba, o tarpasmeninį kontaktą pradeda garsiai ištartas „senjor“. Už sekančio kampo ir poros malonių apsauginių stovi MACBA – Barselonos šiuolaikinio meno muziejus, čia dabar rodoma robotų ekspozicija, letristo Guy Debordo bendražygio Gil J Wolman darbų retrospektyva ir vyksta didžiojo Sónar festo dieninė dalis.
Beje, tiek su Wolmanu, tiek su letristais, tiek su praėjusio šimtmečio svajonėmis apie robotizuotą ateitį, tiek su jų amžininkų vokiečių eksperimentalistu, kompozitoriumi Stockhausenu – Sónar by day programoje pakeliui.
Vienas didžiausių Europos elektroninės muzikos festivalių – Sónar 2010 – džiugina keturiomis dieninėmis ir dar trimis naktinėmis scenomis. Programa gausi tiek vardų, tiek atlikėjų – tarp pastarųjų yra kokybinis skirtumas. Vardai per festivalius keliauja visą vasarą, dėl jų festivalį aplanko daugiau nei pusė lankytojų, tam kad galiausiai pamatytų tuos, kuriuos girdi per radiją, last.fm ir mato MTV.
Kol paskutinių dviejų dešimtmečių reivo simbolis Pete Tong bumpsi pagrindinėje Sónar Village koncertinėje zonoje, mes leidžiamės pas vienos konceptualistus dp-S. Viena, kaip žinia, pasauliui davė plačią muzikinę sceną pradedant nuo germaniškosios eksperimentinės elektronikos tradicijos sekėjų ir baigiant lounge ir trip hop legendomis Kruderiu su Dorfmeisteriu.
Jei jau teisybę kalbėti, tai ištįsęs Mozarto veidas ant eksportuojamų saldainių visai neatspindi tikrojo Austrijos indėlio kuriant pasauliui soundtracką. Tad grįžkime į realybę ir į galerijos salę, kurios ekspozicijoje Patrick Pulsinger ir Werner Dafeldecker sujungta kontraboso ir modulinio sintezatoriaus sistema. Kiekvienas smičiaus prisilietimas prašnekina kontraboso korpusą (būtų tai stygos ar mediniai paviršiai), o sintezatoriaus sistema tiek kuria garsus, tiek interpretuoja tai, kas paduodama iš kontraboso.
Apskritai, akademinė elektroninė muzika neretai daug bendro turi su fizika. Žinoma, ne visi taip varo kaip amerikietis Tristan Perich, kurio projekte Loud Objects trys vaikinai lituoja elektroninę grandinę su kiekvienu veiksmu išgaudami vieną bitą garso. Tristan gi konstruoja sudėtingas schemas tam, kad išgauti primityvią muziką, tarsi iliustruodamas muzikos pabaigą. Begalinėje visumoje kuriamos muzikos visi akordų deriniai jau sugroti, garsas praranda prasmę, o Tristan Perich sudėtingose ir besiplečiančiose mikroschemose atsiduoda ne garsui, o fizikai.
Persikelti iš kelių dimensijų kultūrinių konotacijų į isteriškai spiegiančios feministinės Teri Gender Bender grupės plotmę praktiškai neįmanoma. Sónar Dôme dalimi savo pasirodymų iliustruoja koks skirtingas ir kontraversiškas šis festivalis. Kažkoks keistas mišinys tarp akademinės, galerinės kultūros, visiško reivo ir prasto marketingo. Kaip jau įprasta visuose festivaliuose, esame priversti gerti prastą alų ir redbulį (Jau ir Lietuvoje!™).
Dome yra ir Red Bull Music Academy scena, kur groja tokie atlikėjai kaip Caribou ar Robot Koch, bet garsas toks prastas ir vietos tiek mažai, kad ašaromis ir alumi norisi laistyti priekyje glaudžiai įsispraudusio kaimyno nugarą.
Pagrindinė Sónar Village scena irgi pernelyg neplyšauja, bet čia neprasto instrumentalo ir nuoširdaus soul, roko pasirodymo sulaukiame iš Speech Debellie. Pas britus Broadcast ir MACBA rūsyje grūdamės su tūkstančiais žmonių. Bendra tendencija ryški – pirmose trijose eilėse visi fotografuoja ir filmuoja iškėlę savo jesus phone. Tačiau muzika puiki, garsas skaidrus plešia širdį iš krūtinės.
Palingavę pagal Robot Koch semi-live-mash-up-dubstepo setą, traukiam į cerveceria. Pirmoji Sónar diena tvarkinga – vartai užsidaro dar prieš 11 vakaro.
Foto: ©Donatas Savickis, Viktorija Rusinaitė
Komentarai