Alina ORLOVA – “Mutabor” (Monaco Production, 2010)

Klausytojas perskaitė antrojo A.Orlovos albumo pavadinimą ir pateko į jos pasaulį. Vienintelė sąlyga norint nepamiršti burtažodžio ir grįžti į realybę – nesijuokti. Alina tam ir neduoda jokio pagrindo, gali būti ramus. Pripildyk tuščią baseiną svajonėmis ir šok į jį.

Kaip turbūt ir pati atlikėja, daugelis matėme psichodelinį animacinį filmą pagal V.Haufo pasaką “Kalifas gandras” apie žmogaus svajones ir ambicijas. Būtent jame ir nuskamba “Mutabor”. Tiems, kas nematė.

Albumas jaukiai suvystytas į atlikėjos nupieštą, jos draugo Igno Maldžiūno nufotografuotą bei sudėliotą kartoninę dėžutę.Viršelį puošia spalvingas, tačiau tuščias Pietų Amerikos baseinas, degantys Alinos (?) eskizai ir jos nuotraukos. Kas šiandien A.Orlova: spalvingu darbiniu/lenktynininko kostiumu vilkinti garbanė beržynėlyje ar po gobtuvu paslaptingai pasislėpusi inkognito juodai baltoje industrinėje aplinkoje?

Antrasis žingsnis daugeliui atlikėjų būna kritiškas – nuskęsi savo paties įvaizdyje ar išplauksi į platesnius vandenis. Nors A.Orlova radikaliai nepakeitė savo pasaulio, ji sugebėjo neįklimpti lietuviškoje pramogų verslo pelkėje ir netapti dar viena “malvina”.

Albume yra keturiolika burtažodžių trimis kalbomis. Kadangi A.Orlova nuolat koncertuoja tiek Rytuose, tiek Vakaruose ir kartais Lietuvoje, iš tikrųjų nelabai aišku, kaip susikalbėti. Galbūt dainuoti savo kalba kaip Cocteau Twins ar Sigur Ros? – juk juos puikiai supranta visas pasaulis.

Alina savo stiliaus nepakeitė taip radikaliai kaip “Nekaltybėje” su Auksiniu Parazitu, tačiau antrajame albume, šalia romantiško minimalizmo bei sterilumo, atsiranda ir įvairesnių intonacijų. Mergaitė atvažiavo į miestą, subrendo ir pradėjo puoštis.

Pirma kompozicija tarsi sako: “Nesijaudink, niekas nepasikeitė, aš – tokia pati”, tačiau “šilkinis” albumo singlas suskamba naujai. Panašu, “Mutabor” prodiuseris A.Sirgedas ir A.Orlova nusprendė patyrinėti Cocteau Twins ir Enya erdves. Šioje dainoje nuskamba vienos geriausių eilučių: “Kai tu mane glostai, manyje mažiau purvo”. Toliau – keletas žingsnių tuo pačiu “Laukinis šuo Dingo” pamėgtu takeliu ir – šuolis į šoną su veržliu “Vaikeliu”, truputį primenančiu ankstyviesiems U2 būdingą pulsavimą. Antra daina anglų kalba “Bobby” ir abi skamba priverstinai ir neužtikrintai. Tuo tarpu rusiški “Čudesa” skamba natūraliai. “Anyway” prasideda pagrindinės J.Bond filmų garso takelio temos citata, o antroje dalyje netgi pratrūksta post-rokinėmis gitaromis bei vingiuojančiais vargonėliais. Lietuvišką folklorą Alina interpretuoja “Kibirkštėlėje”, primenančioje pirmojo albumo lopšinę, o štai bravūriškai kabaretinė “Amerika” – vėl šuolis į šoną nuo įprasto intymumo ir tylos. “Plazda vėliavos baltos, tau niekada nebus šalta su manim” – net ne dainuoja, o šaukia Alina. “Ajajai” nuskamba angliškai ir vėl… – neįtikinamai, tarsi be ypatingų emocijų. “Čia” – tamsūs pasąmonės klyksmai, suverti ant maloniai monotoniško ritmo. Dar vienas ėjimas angliškai – rudeniškas “Fireflies” tiktų pirmam albumui. Beveik 42 minučių kelionę užbaigia optimistinė, tačiau trumpiausia kompozicija “Forewa”.

Pirmajam albume žavėjo visos atominio miesto mergaitės pusės: jos “švarūs” tekstai ir naiviai minimalios melodijos, piešiniai, varinės garbanos. Tai buvo nauja, netikėta, emociškai tyra ir stipru. “Mutabor” išlaiko susidomėjimą, A.Orlova ir ko. nenuėjo lengviausiu keliu – naudoti tą pačią sėkmės formulę. Atsirado naujų garsų ir intonacijų. Dalį jų turbūt suteikė prodiuseriai ir garso inžinieriai, dalį – pačios Alinos išgyvenimai. “Mano žemės – neatrastos”, – dainuoja ji, todėl ateityje galime tikėtis įvairių atradimų.

ORE vertina 7/10