Audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivaliui TARP prasidėjus ir slamui įsibėgėjus, tamsiame fluxus ministerijos koridoriuje kalbiname Lietuvos slamo scenos veikėjus Žygimantą Kudirką ir Darių Jurevičių. Šiemet TARP festivalio programoje – Žygio ir Dariaus performatyvus duetas „Tamsūs mėsmalės kėslai“.
Kaip ir kada jūs susipažinot?
Darius Jurevičius: Tai buvo pernai rudenį. Aš važiavau į Berlyną į slamo Europos fiestą, ten buvo „workshopai“, pasirodymai, turnyras.
Žygimantas Kudirka: o aš važiavau į Berlyną, į slamerių fiestą ir ten buvo įvairūs pasirodymai „workshopai“.
D: užsiregistravęs gaunu maisto talonus, nueinu valgyti ir matau kažkas susigūžęs prie stalo sėdi.
Ž: aš jau pasiruošęs valgyti savo vokišką sriubą pamatau, kaip švedas kažkoks šalia bando atsisėsti.
D: pradžioje klausiu angliškai: „Is this place free?“ Po to pažiūriu į veidą, o jis, veikėjas, matytas kažkur pasirodė – švarkelis toks lietuviškas, galvoju tikriausiai bus lietuvis. Užkalbinau. Po to parkely vyną kartu gėrėm, kalbėjom įvairiom temom. Nusprendėm daryt tokį bendrą dalyką, kuris išsivystė į slamą ir į „Tamsius mėsmalės kėslus“. Dar ir dabar pakankamai nemažai bendraujam, kadangi panašūs interesai: ir muzika, ir poezija, ir slamas ir performansai.
Kaip jūs asmeniškai atėjot iki to?
Ž: kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Teko ir muzikinėje sferoje apsireikšti, bet rašto žodžio neišsižadėjau. Tai galbūt čia toks sukergimas šitų dviejų dalykų. Performatyvi poezija yra kiek arčiau muzikos. Tokiom natom turbūt ir atsiradau šitoje scenoje, kurią kartu galima jungti ir su vizualizacijomis ir kitais dalykais – čia jau bus trečias kerginys. Pavidalai nuolatos kinta, o šiuo metu štai tokias formas jie yra įgavę.
D: mano pradžia apie 1998-tuosius kuomet parašiau keletą eilėraščių, kuriuos nusiunčiau į forumą mūza. Po to atsirado rašyk.lt. Pradėjau juos truputį terorizuoti tekstais pasivadinęs „dj“. Muziką kūriau pirmomis primityviomis muzikos kūrimo programomis, įrašinėjau skirtingus garsus ir prisidariau įrašų visokiausių. Pradžioj galvojau niekam jų nereikės, čia tik man pasižaidimui. Taip pat mėgau fotografuoti, todėl vis galvojau, kaip apjungti poeziją, muziką ir fotografiją. Tuo metu Vilniaus Barbakano bare veikė Kino klubas, kur rodė įvairų kiną, nekomercinius festivalius ir etc. Ingrida Vizbaraitė, kuri ten dirbo, kartą man sako – gerai būtų tavo fotografijas pristatyti tenai. Kadangi man buvo neįdomu vien tik fotografijos, prisiminiau tuos senus įrašus ir pabandžiau sujungti. Taip ir prasidėjo jungimai, performansai. Su Pulkauninku Andrium projektą „Kalbasa“ kartu darėm, po to „Gra. Natos“, su Domantu Razausku „ANTIS peri“ ir „Sunki sunka“.
Dariau, ar mėgsti gaminti? Keleto tavo projektų („Tamsūs mėsmalės kėslai“, „Kalbasa“, „Gra.Natos“) pavadinimai sukasi aplik kulinarinius aspektus.
D: man vizualiai patinka maisto gaminimo procesas: kai maistas veržiasi pro mažas skylutes, kai pjausto gabaliukais, kai išsiterlioja, sultys teka. Tai tokie nepavykę kulinariški dalykai, tačiau pats procesas toks plastiškas.
Tai per kitą pasirodymą reikia tikėtis, kad taškysi Žygį burokėlių sultimis?
D: ne, turim kitokį siurprizą.
Žygi, nuo hip-hopo grupės iki poezijos slamo ir performansų: skirtingi projektai, skirtingos auditorijos. Ar tos skirtingos auditorijos supranta tave? Galbūt tau nepakanka vienos scenos ar čia tavo asmeninis noras reikštis?
Ž: manau, kad muzikos scenos sutraukia labai skirtingą publiką. Daliai jos pasidaro įdomu įvairios apraiškos ir juos matau ir vienuose ir kituose renginiuose. Muzikos scena labai plati ir tai jos privalumas. Ji sujungia labai skirtingus žmones ties vienu susidomėjimo objektu, ir publikos subjektai nebeveikia vienas kito neigiamai – tai įdomus reiškinys. Slamas – atviresnė scenos forma.
Ar būtina būti intelektualiam, kad suprastum slamo skaitymus?
Ž: jautriam reikia būti.
D: garsui jautriam reikia būti ir turi būti susipažinęs su aktualijom, su pačia poezija.
Kas svarbiau: turinys ar forma slamo metu?
Ž: vienas su kitu, kaip duona ir sviestas. Duona per sausa, sviestas per riebus.
D: turi jungtis abu.
Kartais susidaro įspūdis, kad tekstas nėra labai dėmesio vertas, bet jeigu jį perskaito labai įdomiai, įtaigiai – suintriguoją publiką, žiūrėk, susilaukia žymiai didesnio pasisekimo negu būtų jis užrašytas.
Ž: manau intonacija koduoja prasmes. Jeigu žmogus skaito akimis pavienį tekstą, jis praranda dalį papildomų reikšmių, kurias gali išgaudyti, jeigu įsiklausytų į pačią fonetiką.
D: fonetika kartais gali atstoti tekstą. Liūdesį, pasipiktinimą ar meilę fonetiškai gali išreikšti moneta, skambanti skardinėje.
O kas jums patiems svarbiausia poezijoje?
D: priklauso, ar knygą skaitai, ar klausaisi gyvai. Knyga visada turi „kabinti“, kad galėčiau toliau skaityti. Jeigu poezija manęs „neužkabina“, galiu bandyt save prievartaut, bet nesiskaitys. Jeigu poetas, parašęs eilėraštį, perskaito jį „gyvai“, aš galiu jį geriau suprasti.
Ž: aš irgi manau, kad poetai turi „išstoti“ ir pasakyti, ką parašo, nes tada atstumas artimesnis ir realus feedback‘as iš publikos. Tai kodėl gi to nedaryti? Patinka man tie tekstai, kuriuos pats skaitydamas galiu įsivaizduoti skambančius.
Slamo tradicija dažnai pagrįsta reakcija į socialines problemas. Kokia Lietuvos slamo scena?
Ž: akustinis to pateikimas leidžia tuo pat metu gvildent aktualiją ir parodyt jos absurdą. Išryškint, įkast ir tiems, kas dėl jos kelia „bardaką“, kuris būna dažnai vėlgi absurdiškas.
D: man atrodo, kad Lietuvoje yra nusistovėjęs humoristinis pagrindas. „Chebra“ linksmai reaguoja į nuotaikingą poeziją. Gal Žygis kiek socialiau slemina. Aš pasigendu piktų, brutalių tekstų, kurie gali kelti pyktį ir iššaukti publikos kitas reakcijas, ne tik juoką. Užsienio slamas kiek kitokio atspalvio, gali būti ir piktokas.
Ž: gal Bixuose atsiras toks.
Ar galėtumėt įvardinti Lietuvos slamo ainius, protėvius?
Ž: keturvėjininkai, futuristai.
D: Morkūnas. Taip pat Navakas, Šlepikas, Benas (Benediktas Januševičius)– tai žmonės, kurie lengvai improvizuoja tekstu, teko girdėti juos PDR‘e (Poezijos Druskininkų Ruduo). Beje, rasyk.lt pačioje pradžioje organizuodavo konkursą „Paraštės garsiai“, kur autoriai garsiai skaitydavo savo kūrinius. Galiu pasakyti, kad dabar tai išsivystė į slamą.
Kas yra „Tamsūs mėsmalės kėslai“?
Ž: tai – audiovizualinis, polifoninis..
D: polimėsinis, polisiaubinis, poliseksinis, polikiaulinis..
Ž: polimontažinis, poliaksitiktinis..
D: polikraujinis..
Ž: polidešrinis – nepabijokim ir šito žodžio.
Ir kaip įsivaizduojate save TARP festivalio kontekste su šiuo („Tamsūs mėsmalės kėslai“) projektu?
Ž: kažkur tarp…
Kauniečiai turės galimybę performansą pamatyti spalio 22d. Kauno INSAIT klube (buvusioje radijo gamykloje ). Vilniuje jis pasirodys spalio 24d. klube XI20.
Daugiau informacijos rasite: www.tarpfest.lt
ENTREVUE ART “Tamsūs mėsmalės kėslai” from Julius Pileckas on Vimeo.
Prisiminimas iš praeitų metų TARP archyvų
Komentarai