Radauskas, Rudokas – skamba panašiai. Pirmam nerūpėjo nei namai, nei tauta, jis tik norėjo sėdėti po šakom akacijos baltos. Antras ėmė ir akurat prisėdo, pirmiau be priežasties, bet su buteliu pigaus vyno ir porno žurnalu, vėliau – už alimentų nemokėjimą, galiausiai – a.a. „Suokalbyje“. Jei būtų taip nepadaręs, niekam nerūpėtų, ką ir kaip jis rašo – vis tiek nereikšminga, maišto ir nesusitaikymo yra, tik kažko esminio trūksta, gal… tikro talento? O dabar mums labai įdomu: štai, pasirodo, dar gyva lietuvių literatūros Paris Hilton – t.y., pačios visuomenės užauginta mutavusi, nebefunkcionuojanti atauga, iš kurios labai smagu pasijuokti, pasijusti geresniam ir dar vaikams kaip Bereznicko baubą parodyti: tvarkykis gyvenimą, antraip!.. Ir imame rožinę knygelę, vadovėlį būsimam gyvenimui su visomis pastabomis ir pagyrimais, ir verčiame, ir suskaitome per pusvalandį bekrizendami!
Bet tai kaip jis man patinka! Kaip prasigėręs dėdė kaime: iš jo jau niekas nieko nebesitiki, gyventi su juo nebeįmanoma, gėda visai giminei, bet kaip jis besilankantiems sūnėnams patinka, kokį nesuvaržytą bajerį moka suskelti! Visiems norisi paklausti: Kurgi tavo, Tomai, kom-jaunimas?!/Tu juk vaikas padorių tėvų! Tomas Arūnas ir man, ir jums visiems aiškiai ir tiksliai atsakytų: užpisot.
Galvotum – paprasčiausios nostalgiškos čiastuškos apie „senus gerus“ mokyklinius laikus. Beliktų zekiškais gitaros akordais pritarti: ach, kaip susiklostė likimai, va viena klasiokė jau stotyje dirba dantimis, burna, ranka, o kitas, toks Arūnas, vien gamtos užgaida su pagyrimu baigęs mokyklą, išėjo į Seimą… Postoi porovoz nestučite kaliosi. Bet ne, kai kurios vietos tokios neblogos, taip blyksteli nešvankaus sąmojo aukso karūnėle, kad net kambariokė, diplomuota filologė, Rudokui jaučianti nuoširdžią neapykantą, nusižvengia. Tikra pornografija, nuodėmingas malonumas visiems literatūros elitistams. Lyg Frederikas Šopenas, besiklausantis Michailo Krugo.
Poezija šių „Vilmos“ magnetofonu, specialios technologijos vynu ir silke atsiduodančių posmelių vadinti irgi liežuvis neapsiverčia. Jokios išliekamosios vertės, šia prasme Rudokas prilygsta Salomėjai Nėriai: gražūs, linksmi beverčiai žaisliukai. Tik štai mokykloje, prieš kurią Tomas Arūnas taip šiaušiasi, jaunos galvos teršiamos sužaliavusiomis lazdomis, smėliu pabarstytais takeliais ir raitais pavasariais. O apie Kastytį, bendrabučio duše palikusį numuilintą Jūratę, apie komjaunuolį Emilijų ilgais nešvariais plaukais, apie lentą Iloną ir Uršulę vakarietiškais papais penktokams niekas nepapasakos. Gal ir gerai: palikime maištą, seksą ir juslingumą motinai gamtai, lai susižino patys.
Tomas Arūnas Rudokas, šitas sociopatas, mušeika, keikūnas, valkata, smulkiagabaritis chuliganėlis ir šiaip urodas yra tikroji klasės pažiba. Tėvų susirinkimuose tiesnugarė klasės auklėtoja jautrumo ašarų nurausvintomis akimis būtinai ištrauks rožinę knygelę ir sakys manieringu balsu – skaitė su draugeliais po suolu šitą šlykštynę per geografiją! Raudonuos Tomo gimdytojai, balsu juoksis nesusipratęs pirmūno tėvas klasės gale, o pats nevykęs poetas pasitarnaus žaibolaidžiu, atpirkimo ožiu ir blogio ašimi, savo pašlemėkiškomis nuodėmėmis išperkančia visos klasės paklydimus.
Niekam nelinkėčiau tokio sūnaus, vyro, tėvo, sugėrovo ar draugo, kaip T. A. Rudokas. Gink Dieve nenorėčiau jo laikyti pavyzdžiu net priešų vaikams. Niekam nerekomenduočiau skaityti jo knygų, skolinti jam pinigų ar tikėtis iš jo bet kokio vakarietiško gėrio, punktualumo, blaivumo, padorumo. Bet jei būčiau jaunutė, ką tik pedagoginį baigusi lietuvių kalbos mokytoja provincijos miestelyje, baigianti apakti nuo manieringo seksualinio celibato, būtinai pasilikčiau jį po pamokų šitoms nešvankybėms aptarti…
Tomas Arūnas Rudokas Gimnastika visiems /poezija / 2010 / 978-609-427-018-5 / 120 psl. / minkštais viršeliais, 14x20cm/ / Dizainas: Marija Mlinkauskaitė
Komentarai