Albumo atsiradimo vingiai: amžiaus pradžioje jie susižavėjo tuo, kaip žmonės šoko ir grojo JAV prieš 70-80 metų, atrado aktyvią ir linksmą pasaulinę lindihopo bendruomenę, pradėjo šokti patys bei mokyti kitus, kažkuriuo momentu nusibodo šokti tik pagal įrašus ir – tadam! sukūrė savo “ritmo narkomanų” orkestrą.
Lindihopo šokis neatsiejamas nuo tam tikros muzikos ir patys šokėjai pripažįsta, jog šokti grojant gyvai muzikai – nepalyginamai didesnis tūsas. Natūralu, kad šalia pačio šokio, atitinkamo aprangos kodo, “programinių” filmų ir atlikėjų kolekcijos atsirado ir gyvo svingo grupė. Juolab, kad ji išaugo iš pačių šokėjų. Nes niekas iki tol Lietuvoje nesiėmė raityti svingo – rimtiems džiazo muzikantams tai skamba nepakankamai solidžiai.
RHYTHM JUNKIES visada pabrėžia, kad yra mėgėjai, todėl dar nesubrendo savai kūrybai. 11 grupės narių (be 2 “tik” šokėjų, yra vokalas, gitara, akordeonas, smuikas, skalbimo “tarka”, klarnetas, tūba ir kiti instrumentai) albume atlieka 11 interpretacijų gerai žinomomis temomis. Jas turbūt niūniuoja Amerikos senjorai ir turbūt kaip savo jaunystės muziką atsimintų mūsų seneliai, jei savo laiku būtų emigravę į JAV. Tuo tarpu tarpukario džiazu nesidominčiam hipsteriui tokie vardai kaip Bessie Smith, Cab Calloway, Sidney Bechet, Blind Lemon Jefferson, Paul Whiteman & His Orchestra, Django Reinhardt mažai ką tesako. Na, nebent Ella Fitzgerald kažkur girdėta.
Pokalbyje su “Bernardinai.lt” grupės vokalistė Milda apie tai sakė: “Taip, ir aš sutinku su tuo, jog reikia subręsti, kita vertus, tada, kai buvo kuriama ta muzika, ji buvo veikiama aplinkos (…). Tai buvo socialinio gyvenimo atspindys, todėl dabar šiais laikais (…) muzika būtų visai kitokia, nes dabar mums daro įtaką visai kiti veiksniai. Ir mes kitokie, ir pasaulis kitoks.”
Svingo atgimimo įkarštį 2002-aisiais metais teko patirti jo pradininkų amerikiečių Royal Crown Revue pasirodyme. Publika negalėjo atplėšti akių nuo šokėjų atliekamų triukų, o muzikantai tarsi nukėlė visą publiką laiko mašina atgal. Big Bad Voodoo Daddy, Cherry Poppin’ Daddies, The Brian Setzer Orchestra ir kiti ansambliai savo kūryboje pateikė modernias svingo versijas. Pasirodė filmai “Swingers” ir “Swing Kids”, netgi garsiosios “Kaukės” garso takelyje skamba aukščiau minėtų kolektyvų kūryba.
Tuo tarpu gatvės džiazo ansamblio RHYTHM JUNKIES idėjinis lyderis Mindaugas DJ Deeb nebando pasivyti neo-svingo bangos ir labiau rekomenduoja žiūrėti klasiką „A Song Is Born“ (1948) ir „Hellzapoppin’“ (1941). Savo muzikantų-šokėjų orkestrą jis vairuoja per magiškąjį 1930-1940 laikotarpį, kai šokių aikštelėje neužtekdavo minti nuo kojos ant kojos. Neveltui lindihoperiai juokiasi, kad šiandien pas juos ateina žmonių ne tik norinčių išmokti šokti, bet ir …pasportuoti.
Tas pats Mindaugas nevadina RHYTHM JUNKIES svingo grupe, o maišalyne iš trijų krypčių: senasis džiazas, svingas ir autentiškas čigoniškasis džiazas. Muzikantų nuomone, ši “maišalynė” geriausiai skamba gatvėje, o ne profesionalioje scenoje, todėl jie orientuojasi į „gatvinius“ Naujojo Orleano muzikantus. Jų tikslas nėra patekti į populiariausių viršūnes – savo scenoje jie jau gerai žinomi ir vis dažniau koncertuoja bedraminčiams užsienyje.
Kolektyvo stiprybė yra jų kontekstas – visa lindihopo subkultūra su savo bendruomene, tačiau antrasis “koverių” albumas būtų netoleruotinas. Juolab, kad kai kurie klausytojai, pirmą kartą išgirdę albumą, nusivylė: “Čia juk tai, ką jie groja jau du metus…” Pats judėjimas rizikuoja “apdulkėti”, jei jame neatsiras jokių naujovių, todėl RHYTHM JUNKIES, atidavę pagarbą klasikai, turėtų paieškoti savo “triukų”. O kol kas – ačiū už akustiškai jaukią ekskursiją po mūsų senelių jaunystės muzikos pasaulį. Ją galima užsisakyti adresu r.junkies(at)gmail.com.
8/10
Komentarai