Narkotikų išpuikėliai (trumpai apie „Krepšininko dienoraščius“)

Narkotikų kultūra mus išpaikino. Mes žiūrėjome „Trainspottingą“, „Naked Lunch“, „14.99“ ir „Requiem for a Dream“, skaitėme Welshą, Burroughsą, Thompsoną, Huxley, Castanedą, Wolfę, klausėmės The Doors, Jefferson Airplane, Pink Floyd, Libertines ir Radiohead, kvortomis gėrėme viskį, naršėme po Olandijos žolės plantacijas, šokome ratuku apsiėdę ratukų, apsinuodiję grybais stebėjome žydrai alsuojantį vidinį dangų, vijomės baltąjį LSD triušį, šniaukštėme kokso daroškas nuo įdegusių kūnų pašiurpusiais plaukeliais, glostydami tampomus alkūnių raumenis kaulijome dar vieno paketėlio širkės.

Ir išpuikome, mums, nelaimingiems persisotinusiems hipsteriams, pabodo – o gal ką naujo?

„Trylikametis Jimas Carrollis yra geresnis prozininkas negu 89 proc. šiuolaikinių Amerikos rašytojų,“ – sakė Jackas Kerouacas. Guru reikia tikėti, bet mes jau esame išpuikę ir nuo nuobodžiaujančių paauglių. J. Carrollis – tai Kerouacas be kelio, Burroughsas be bekompromisio gebėjimo haliucinuoti, Milleris be veidrodžio, J. Carrollį perskaičius „Krepšininko dienoraščius“ belieka įsivaizduoti tokį, kokį jis save ir aprašė – žiauriai gyvą bachūrą žiauriai prigesusiomis akimis.

Apskritai ši knyga yra tokia pati pretenzinga pervertinta černucha, kaip ir pagal ją 1995-aisiais pastatytas filmas su alternatyvos apsimetėliu Leonardo di Caprio. Verčiame puslapius: šviesios ankstyvosios paauglystės svajonės, klijų uostymas, girtuoklystės, kašis, birbinimasis, mėgavimasis savo paties achujenumu virsta lomkėmis, apiplėšinėjimais, smurtu ir parsidavinėjimu. Tas pats Staska iš ŽASų dainos: Benamio, bedalio gyvenimas prastas/ Ne kartą jį taikėsi išpist pederastas!

Nuo „Requiem for a Dream“ ar vargšės Lilijos likimo „Krepšininko dienoraščius“ gelbsti visaliaudinės Carrollio įžvalgos, prigimtinis pasiutvaikio gerumas ir protarpiais pasitaikantys haliucinacijų šoko literatūros epizodai apie šaudymus mokyklose, priemiestinius traukinius, pirmąjį kaifavimą nuo už pinigus čiulpiančio atsitiktinio homoseksualo. O kur dar puikus vertėjų bei redaktorių darbas: bitinas atkalė tą chroncių ir užsitorčino „štabe“, ta pati bybienė. Triskart valio Gediminui Pulokui, su tokia antikalbininkiška drąsa turėtų būti verčiamos visos knygos.

Kur tie žmogaus prigimties subtilumai ir visuomenės pokyčiai, kuriais giriasi galinis viršelis, įžvelgti sunku. Pametus visą kultiškumą ir pernelyg nesižavint apsitorčinusiu paaugliu riebaluotais plaukais, tai – puikus, įdomus laisvalaikio skaitalas būtent tokiems išpaikintiems kontrkultūros vartotojams kaip mes, kad galėtumėm ryti puslapius ir iš savosios išdidžios pilkumos pavydėti šitam madingam jaunuoliui jo stiprių jausmų, o paskui numetę po stikliniu kavos staliuku tarti „ai, dar viena heroinščiko išpažintis iš serijos „neikit, vaikai, į mokyklą, vaikai.“

Galbūt pirmadienį ji net pabėgs iš kokios nors pamokos. Mažutė gudruolė nuostabiomis strazdanomis. Ar tai iš tikrųjų buvo sukrečiama 1978-aisiais? Ak, kaip mes drįstame!

romanas / 2010 / ISBN 978-9955-640-97-4 / 248 psl./ minkštais viršeliais su atvartais, 15x20cm/ iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas / dizainas: vario burnos