White Lies – Ritual (Fiction, 2011)

Keista ta Joy Division sekėjų mada, besisemianti išminties iš aštuoniasdešimtųjų sintezatorių ir gotų tamsybių, taip klestėjusi prieš kurį laiką ir kurios nuotrupos mus pasiekia iki šių dienų. Kai kurie iš tų pasiekėjų padarė ir daug įdomių garsų – ko vertas vien Interpol debiutas „Turn On The Bright Lights“ ar dar visai neseniai klestėjęs The Horrors šaltukas „Primary Colours“. Kiti ėjo lengvesniu keliu ir darė viską paprasčiau, pavyzdžiui naujaisiais Oasiais vadinti Glasvegas, kurių antrasis bandymas, atrodo, bus visai netrukus. Kitą panašų antrą bandymą turime dabar – White Lies skambėję visur (net ir Heineken Opener) 2009-aisias, meta į rinką „Ritual“.

Net ir sėkmingasis debiutas vargiai buvo kuo nors originalus. Tiesiog atsiradę laiku ir vietoje, atkirtę pakankamai kokybišką apsiniaukusių tekstų ir apdulkėjusių sintezatorių formulę, jie užpildė atsilaisvinusią tuštumą, užtilus tokiems kolektyvams kaip Editors. O Anglijai, kaip žinia, daug išminties pririnkti arenas nereikia. Daug alaus ir cigarečių, greičiau.

Ko galima tikėtis iš šio albumo, gali užtekti pasižiūrėti į tragišką jo viršelį. Arba įsiklausyti į tekstus. „Tu nusivedei mane ten kur arkliai verkia, niekad ankščiau ten kartu nėjome, ar tu pajautei pokyčių poreikį?“ arba „verkei ant vyrų šešėliuose pečių, kas tave mokė parsiduoti šitaip?“. Dabar NME reklamuoja savo „50 tamsiausių albumų“, būtent „Ritual“ pasirodymo progą, tačiau kažkodėl tai atrodo be galo dirbtina ir pritempta, o ne kaip nors gotiška.

Žinoma, gal White Lies ir nėra geriausi dizaineriai, ir tikrai ne subtiliausi tekstų rašytojai, svarbiausia lieka melodijos ir jų patrauklumas. Čia viskas ne taip blogai – pirmoji „Is Love“ šalia tipiškų Duran Duran ar Alphaville sintezatorių, antrojoje savo pusėje duoda elektronikos su kabliuku porcija ir net atrodo truputi naujai ir negirdėtai. Ir apskritai, grupės priedainiai beveik tiek stiprūs kaip ir ankščiau, gitaros skamba visai taip pat kaip sintezatoriai, o pastarieji savo bangavimu pildo likusią tuštumą. Tokiu būdu visai maloniai susiklauso „Strangers“ ar „Streetlights“.

Visgi didžiausia šio dešimtuko kūrinių problema – visi jie itin pertempti ir beveik nesiskiria vienas nuo kito. Nepaisant to, kad ir taip jau sulipdyti visi pagal vieną struktūrinę formulę, na bet taip daro nemaža dalis paprastesnio indie veikėjų, tačiau čia kiekvienas gabalas trunka maždaug penkias minutes ir vis suka tą patį – uždainis, sintezatoriaus pritarimas, priedainis, vėl uždainis, vėl sintezatoriai, priedainis stipriau ir dar stipriau ir jau lauki nesulauki kito numerio, o ten viskas tik dar dramatiškiau, liūdniau ir įtaigiau. Gana greitai tokia didaktika įgrista ir vargina. Viršūnę tai pasiekia ties „The Power & Glory”, tokia tiesiogine Echo & Bunnymen kopija, jog net sunku susiprasti kuriuos girdi, kada tekstas pasakoja „I gave you back your Power, I gave you back your glory“, o vokalistas taip nori tau tą galią ir šlovę atnešti, jog be galo mandagiai jos atsisakai.

Žiaurus dalykas tas antrojo albumo virusas, pražudęs ar į šešėlį nustūmęs jau ne vieną perspektyvų ir didelį kolektyvą. White Lies, atrodo, patyrė sunkiausius jo sindromus – trypčiojimą vietoje, bandant tęsti sėkmingą debiutinę formulę visiškai tais pačiais metodais ir idėjomis. O tai pavojingas dalykas – niekada nežinai kada tapsi nuobodus ir nusivalkiosi. „Ritual“, deja, yra toks – pilkas, tiesmukas savo idealų sekimas, perkuriant juos pagal savo banalų supratimą. Sekantys Glasvegas eilėje.

5/10

Bigger Than Us