Ilga ir graži meškiuko istorija. Berlinalės Teddy Award

Šiais metais vėl teko garbė sudalyvauti „didžiojoje kino fiestoje“ – Berlinalėje. Šįkart ji buvo kiek ramesnė, nes didysis jubiliejus sušoktas pernai. Sugrįžta prie normalaus festivalio ritmo: žiūrovams – filmai ir žvaigždės; kino industrijai – „perku-parduodu“ reikalai ar sinefiliškai pilnos saujos DVD saviems kino renginiams nuo Gibraltaro iki Vilniaus… Kaip ir kasmet, liejosi vynas ir geresnio gyvenimo pažadai. Žodžiu, viskas kaip paprastai, saugiai tradiciškai, ir šioje srityje nieko labai naujo…

Jeigu ne sidabrinė rožinio Teddy Award sukaktis. Šiemet šie apdovanojimai surengti jau 25 kartą, ir tai davė progą tiek organizatoriams, tiek man retrospektyviai pažvelgti į šį reiškinį ir į p(l)ačią queer kategoriją.

Teddy Award prasidėjo, kaip būdinga visiems didingiems dalykams, per daug nesitikint, nuo asmeninės kelių žmonių, besidominčių LGBT tematikos filmais, iniciatyvos. Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad kantri ir nuosekli queer filmų sklaida sulauks 25-o jubiliejaus ir taps vienu pagrindinių apdovanojimų? Beje, tai vis dar lieka vienintelis toks apdovanojimas, vykstantis A-lygio festivalio rėmuose.

O viskas prasidėjo romantiškai: Wielandas Speckas (asmeniškai suinteresuotas daugiametis Berlinalės Panoramos direktorius) su keliais bendraminčiais viename undegroundiniame gėjų knygyne ėmėsi rodyti LGBT tematikos filmus, naktimis, kai pagrindinė Berlinalės programa pūtė į ūsą.

Pirmieji apdovanojimai surengti su tam laikui būdingu nerūpestingumu: žiūri sudarė LGBT festivalių dalyviai-kino kūrėjai, nominavę savus kandidatus. Patys apdovanojimai – pirkti pliušiniai meškiukai, kuriuos tais metais paštu išsiuntė tada dar mažai kam žinomiems režisieriams: Pedrui Almodóvarui už jo filmą La ley del deseo („Geismo įstatymas“, Ispanija, 1987) ir Gus Van Santui už jo trumpametražius filmus Five Ways to Kill Yourself („Penki būdai nusižudyti“, JAV, 1987) ir My New Friend („Mano naujas draugas“, JAV, 1987). Tai vyko 1987-ais chaoso Berlyne metais.

Per kelis metus garsas apie Tedį plačiai nubangavo ir patraukė nemažai LGBT filmų kūrėjų, ėmusių čia pristatinėti savo filmus, pavadinkim, „kitokį“ kiną: šokiruojantį, įdomų, sudėtingą, žaidžiantį tabu.

Matyt, buvo stipriai pataikyta, nes jau 1992 m. Berlinalė Teddy Award pasikvietė po savo jaukiu ir visa aprėpiančiu angelo sparnu (nukrypstant: viena svarbiausių Berlinalės programų -„Forumas“ – irgi pradėtas kaip savarankiškas festivalis, 1970 m. prisijungė prie didžiojo festivalio).

Tokia buvo pradžia… Po to, žinoma, kaip ir visose istorijose, Tedžiui teko patirti ir gero, ir blogo, įtakojamo politinio klimato ir kitų gyvenimo niuansų, kol pastaraisiais metais šie apdovanojimai tapo vienu ryškiausių, linksmiausių Berlinalės įvykių, kurį, žinoma, labai puošia čia susirenkančios ekscentriškos asmenybės.

Wielando Specko reminiscencijos šių apdovanojimų ceremonijos metu: news.teddyaward.tv/de/

Šio garbingo 25-o jubiliejaus proga, norisi iš naujo apmąstyti ir queer filmų kategoriją. Dauguma šią sąvoką tapatina su LGBT, t .y., lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų bendruomene, taigi queer filmai – tai filmai, nagrinėjantys, pavadinkim paprastai, „netradicinės orientacijos“ tematikas. Ir tai – tiesa, tačiau tik iš dalies… Jeigu paanalizuotume Teddy Award nuominuotųjų spektrą, pamatytume, kad ir čia neapsiribojama tik LGBT tematika. Yra filmų, kuriuose šios temos tiesiogiai neliečiamos (o lytinė kūrėjų orientacija mums juk neturėtų rūpėti – juk „Nesvarbu su kuo miegi“, ar ne?).

Šiuo metu linkstama prie to, kad queer – tai nevaržomi heteroseksualių ir patriarchalinių stereotipų filmai. Taip pat, laisvai cituojant vieną mano kolegą iš Barselonos: tai filmai apie laisvus nuo visuomeninių tradicinių normų [seksualinius/intymius] santykius, filmai, kuriuose visos seksualinės orientacijos (hetero-, homo-, bi-, trans- ir t. t.) vertinamos vienodai, jų nehierarchizuojant, t. y. nepasirenkant vienos iš jų „teisinguoju“ atskaitos tašku. Taip pat, queer filmuose gali būti kalbama apie įvairias, pavadinkim, „sunkias“ temas – socialines problemas: lytiniu būdu užkrečiamos ligos, prostitucija ir t. t.

Visas šias queer reikšmių variacijas ir galima buvo pamatyti tarp šiais metais nominuotųjų Teddy Award.
Pavyzdžiui, filmas E-Love („E-meilė“; rež.: Anne Villacéque, Prancūzija, 2010) nenagrinėja queer įprastine, t. y. LGBT tema, bet čia kalbama apie moterį, kurią „ištiko“ jos sutuoktinio vidutinio amžiaus krizė: jis susirado 28-ių metų merginą, o ji ėmė atradinėti naujas ir gausias heteroseksualaus gyvenimo teritorijas.

Arba filmas Zai Yi Qi (Together – „Kartu“, rež. Zhao Liang, Kinija, 2010). Tai – dokumentinis filmas apie žmones, užsikrėtusius ŽIV Kinijoje, kur vis dar taikoma „neliečiamųjų“ praktika. Tam tikra prasme filmą galima laikyti ir Gu Changwei filmo Mo Shuwai Zhuan (Til Death Do Us Part – „Kol mirtis mus išskirs“, Kinija, 2010) ilgo metro making-of’u.

Be to, tarp nominuotųjų Tedžiui šiais metais buvo ir feministiškai stipriai angažuotas, informatyvus ir vertas dėmesio filmas – !Women Art Revolution – A Secret History („Moterų meno revoliucija – Slapta istorija“, rež.: Lynn Hershman Leeson, JAV, 2010), kalbantis apie menininkIŲ padėtį meno pasaulyje bei judėjimą, siekiantį suteikti daugiau galimybių ir erdvių moterims-menininkėms. Filmas pradedamas klausimu gatvėje, kiek pašnekovas galėtų išvardinti žymių menininkių pavardžių… Susimąsčiau ir aš…

Šis filmas – tai feministinio meno judėjimo metraštis, dokumentuojantis pastarųjų 42 metų situaciją Amerikoje, ir pateikiantis daugybės (apie 40) ryškių moterų nuomones, tarp jų: Nacy Spero, Guerrilla Girls, Miranda July, Judy Chicago, Harmony Hammond, Rachel Rosenthal ir t. t. ir t. t. (Kam įdomu, visi interviu sudėti čia.)

Filmo traileris: womenartrevolution.com

Žinoma, dauguma Teddy Award rėmuose rodomų filmų yra vienaip ar kitaip susiję su LGBT tematika, lytiškumu ir identitetu, plačiąja prasme, arba, vėl grįžtant prie vienos iš queer reikšmių – filmai, kuriuose pasakojamos laisvos nuo heteroseksualaus mąstymo stereotipų istorijos.

Čia turiu galvoje nuostabaus dokumentinio kino pavyzdį apie gražią liūdnos pabaigos meilės istoriją tarp Genesis ir Lady Jaye – The Ballad of Genesis and Lady Jaye („Genesis ir Ledi Jaye baladė“, rež.: Marie Losier, JAV/Prancūzija, 2011). Filmas apie Genesis Breyer P-Orridge ir jo gyvenimo ir kūrybos partnerę Ledi Jaye, apie jų santykį, jų aplinką, jų, tiesiogine prasme, norą tapti vienu. Beje, jie tai nusprendžia padaryti iš tikro, kas, laikui bėgant, tampa jų gyvenimo ir meno projektu. Vis dėlto, Genesis pabrėžia, kad šio „projekto esmė nėra lytis“, t.y. tai nėra noras išsilaisvinti iš savo lyties (vyro moters kūne ar moters vyro kūne). Jie kuria pandrogeną, būtybę, besijaučiančią įkalintą savame kūne, į kurį žiūrimą kaip į „paprasčiausią visur mus gabenantį lagaminą“. Jiems tai buvo mąstymas, sąmonė, įtakota gausaus kūrybiškomo ir Burroughso Cut-up’ų.

Filmas įdomus ir temomis (Genesis, industrine muzika, 8-o dešimtmečio punko kultūra, kūryba, ir t. t.), ir forma. Tai nėra tradicinis kalbančių galvų dokumentinis filmas. Tai nėra ir tradicinis dokumentinis filmas be kalbančių galvų. Režisierė, kuriai, beje, tai yra pirmas ilgo metro filmas, žaidžia žiūrovo juslėmis, įvaizdžiais, kuria Bolexo kameros namų kino atmosferas. Jis tikrai išeina už tradicinio dokumentinio filmo ribų, bet vis dėlto atlieka dokumentinio kino „funkciją“, t. y. po filmo jautiesi pažinęs (?) ir pamilęs jo protagonistus.

Tikrai ne veltui jis šiais metais laimėjo Tedį kaip geriausias dokumentinis filmas.

The Ballad of Genesis and Lady Jaye // Trailer from Marie Losier on Vimeo.

Jei kas nors nuspręstų čia pateiktomis nuorodomis pasinaudoti „ieškant“ naujausių queer filmų ar jų guru, su ranka prie širdies rekomenduoju The Advocate Of Fagdom („Iškrypėliškumo advokatas“, rež.: Angélique Bosio, Prancūzija, 2011)

Dokumentinis filmas apie trash/queer/softporn filmų kūrėją Bruce LaBruce –vieną iš Berlinalės numylėtinių (prieš kelis metus buvo parodytas jo Otto; Or, Up With Dead People, – „Otas; Arba kilk su mirusiaisiais“, Vokietija/Kanada, 2008). Advocate of Fagdom – idealus filmas, norintiems susipažinti su Bruce LaBruce kūryba, asmeniu, glamour’o 10-o dešimtmečiu. (Beje, Bruce LaBruce filmas „Duok šiknos gabalui šansą“ pristatomas Ore.lt trumpametražių programoje „Ore kino įvykis 3“, – red. past.)

http://www.youtube.com/watch?v=koas4S0-bfo

Šių metų Berlinalėje buvo pristatytas ir kitas jos numylėtinis – Rosa von Praunheimas su savo filmu Die Jungs vom Bahnhof Zoo (Rent Boys – „Samdomi berniukai“, Vokietija, 2010). Rosa von Praunheim – tai sceninis vokiečių režisieriaus Holgerio Mišvickio vardas. „Rosa“ – nuoroda į rožinį trikampį, kurį koncentracijos stovyklose privalėjo nešioti homoseksualūs kaliniai.

R. von Praunheim – labai produktyvus režisierius, per 40 savo kūrybinių metų sukūręs virš 70-ies filmų. Cituojant jį patį, jo mėgstamiausios temos yra homoseksualumas, vyresnio amžiaus moterys ir Niujorkas.

Savo paskutiniame filme jis kalba apie jaunuolių prostituciją vienoje iš didžiausių Vakarų Berlyno stočių, atsiskleidžiančią per 5 protagonistų biografijas, paliečiant ir socialinį aspektą – AIDS, narkotikus ir pan.

Atrodo kiek simboliška, kad šiais jubiliejaus metais, Teddy Award pristatytas ir pirmas lietuvių kūrėjo darbas – Romo Zabarausko trumpametražis filmas „Porno melodrama“ (Lietuva, 2011). Jau daug apie jį kalbėta – bet juk to ir buvo siekiama, ar ne? Šiais laikais kine, kaip ir mene, labai svarbus intensyvus viešųjų ryšių darbas – tai ir įrodo „Porno melodramos“ fenomenas. Šiuo atžvilgiu lenkiu galvą. Gal tik nesmagu, kad mes (ir vėl!) norim savo „meno kūrinį“ parduoti kuriant gailestį keliančias istorijas, žodžiu, pasiduodant įprastinėms medijų formoms ir lietuviškiems mentaliteto vingiams. Pačio filmo kūrybinio potencialo kvestionuoti nenorėčiau, juolab, kad kam labai smalsu, filmas jau labai greitai bus rodomas „Kino pavasaryje“. Tik tiek, kad į jį, mano nuomone, vertėtų žiūrėti labiau kaip į politinį pareiškimą…

O čia galima rasti „Porno melodramos“ kontekstą:

Filmų, parodytų Teddy Award rėmuose ir vėl buvo daug. Kaip sakoma, visų ir neišvardinsi… (Pasiskaityti apie visus filmus ir pačius apdovanojimus galima čia: news.teddyaward.tv.) Tačiau bet kokiu atveju, ši Tedžio nuoroda vis dar atlieka savo funkciją, t. y., tai – vienas iš būdų gausioje Berlinalės programoje atsirinkti ekscentriškus tiek forma, tiek temomis filmus.

P.S. Norintiems susipažinti su praėjusių metų Teddy Award nugalėtuoju – šių metų „Kino pavasaryje“ bus rodomas Kids are alright („Vaikams viskas gerai“, rež.: Lisa Cholodenko, JAV, 2010)