Tai buvo ne solo koncertas, o frankofonijos mini festivalis!
Dievinu apšildančias grupes, ypač kai jos būna ne vietinės, o pačių vakaro kaltininkų atsivežtos. Nors niekas jų nereklamuoja, o pusė auditorijos su jų muzika pirmąkart susipažįsta koncertui prasidėjus, dažnai apšildantieji būna verti solinio pasirodymo. Rezultatas – du puikūs koncertai vietoje vieno. Taip „Siemens“ arenoje belaukdamas R.E.M. mėgavausi We Are Scientists, „New York‘e“ bandžiau likti be mėlynių prie scenos su The Vibrators (headlineriai tąsyk buvo kiti 60-ies, bet vis dar pankuojantys U.K. Subs), prieš Bell Orchestre su malonumu klausiausi raminančios Snailhouse akustinės gitaros ir virtuoziško Colino Stetsono saksofono.
Penktadienį, kovo 25 d., Šokio teatre (kaip ant mielių išaugęs – ne be ES asignacijų – pastatas priklausantis M.K. Čiurlionio menų gimnazijai) įvykęs frankofonijos dienų koncertas solidžiai pratęsią šį sąrašą. Neabejotina vakaro ledi – Nouvelle Vague balsas ir charizma Mélanie Pain į sceną žengė tik trečiajame veiksme, praėjus porai valandų nuo koncerto pradžios. Teatro salėje – teatro taisyklės: žiūrovai sėdi ir mandagiai ploja, po kiekvienos grupės pasirodymo nusileidžia uždanga. Tetrūko trijų skambučių.
Atrodytų, išsėdėti porą valandų belaukiant norimos atlikėjos yra žaidimas publikos nervais, tačiau tik ne tada, kai scenoje groja BaliMurphy. Sujunkime Noir Désir prancūziškumą, Beirut balkaniškumą ir, kad nebūtų pernelyg rimta, nepabijokime Emiro Kusturicos filmų nuotaikos. Tokį kokteilį pasiūlė šie prancūziškai dainuojantys, airiškas šaknis turintys, bet save Belgijos grupe laikantys vaikinai. Užteko visko: ir ekspresijos, ir galantiškumo, ir kokybiško atlikimo ir menkų nesusipratimų, pvz. ramiojo solo gitaristo sumanymas padaryti šuoliuką, kitiems grupės nariams dainą pradėjus sekunde vėliau.
Atrodė, kad BaliMurphy sugrojo visą savo repertuarą, nes užteko vietos ir folkrokui ir šansonui, netgi ir koveriui, tų pačių Beirut „Nantes“. Puiki grupė. Po jų lyrinio finalinio akordo galėjau ramia širdimi eiti namo – BaliMurphy ne tik kad apšildė, bet ir pilnai numalšino muzikinį alkį.
Bet vakaras tik prasidėjo. Antrojo veiksmo herojams Paului ir Louise reikėjo nenuleisti kartelės žemyn. Visos kortos buvo prieš juos: vaikino-merginos duetas ir folkloro kolektyvas su soluojančiu smuikininku, kontrobosistu ir energija besišvaistančiu būgnininku – skirtingų svorio kategorijų atstovai. Dėl to Paulas ir Louise griebėsi įprasto duetų ginklo: nuoširdumo. Gitara, du gražūs ir tarpusavy derantys balsai, dainuojantys prancūziškas balades. Esminis žodis čia – „prancūziškas“. Atrodo, bet kas, sudainuota prancūziškai, įgauna kažką rafinuoto. Nesupraskit neteisingai: duetas nenuėjo lengviausiu keliu ir sugrojo už penkis: Paulas vienu metu grojo gitara, dainavo ir mušė būgną, o Louise ėmė į rankas melodiką, metalofono lazdeles, dainavo, švilpė, bendravo su publika ir su Paulu. Labai gražu.
Vis dėlto, jiems tikrai praverstų vienas kitas talkininkas scenoje. Bet fonograma – taip pat išeitis:
Ir, žinoma, Mélanie. Matėme ją Vilniuje prieš pusantrų metų, kartu su visa Nouvelle Vague kompanija (ORE reportažas prisiminimui). Sąmoningai ar ne, bet tąkart ilgaamžiškiausia grupės vokalistė lyderiauti leido scenos kolegei Nadeah Mirandai, kuri įsismaginusi lipo „New York‘o“ turėklais. Šįkart Mélanie scenoje buvo vienvaldė žvaigždė, o jai talkino tik du muzikantai, kurių vienas – tas pats Paulas. Lousie taip pat dar kartą išėjo į sceną ir padėjo atlikti Blur klasiką „Girls and Boys“. Merginos scenoje atrodė šelmiškai – taip, kaip ir įprasta Nouvelle Vague. Nenustebčiau, jei po metų kitų patobulėjusi Lousie taptų šios, vokalistes nuolat keičiančios, grupės nare.
Tačiau tai – vienintelis koveris įprastai nuo perdainuotų dainų neatsiejamos Mélanie Pain pasirodyme. Ką galime pasakyti apie solinę šios atlikėjos kūrybą? Vienas vertus, dar labiau radio friendly nei Nouvelle Vague, kita vertus – profesionalu ir, vėlgi, labai prancūziška, net jei nemažai dainų buvo angliškos. Mélanie nebando išrasti dviračio, tiesiog daro tai, ką moka geriausiai: dainuoja ekspresyviai, scenoje elgiasi vėjavaikiškai ir neleidžia nė sekundei suabejoti, kas čia yra žvaigždė. Duokit tas pačias dainas sugroti ir sudainuoti bet kam kitam – nė pusės jų žavesio neliks. Mélanie yra pavyzdys, kaip su senais ginklais – pianinu, gitara, ir pakankamai standartinėmis melodijomis – gauti užkrečiantį rezultatą. Aktyvus bendravimas su publika prie to prisidėjo ypač daug:
Po koncerto bandžiau įvertinti kas buvo geriau: ar Nouvelle Vague solo prieš 1,5 metų, ar šiandieninė triguba Prancūziškų garsų dozė. Tada viskas buvo ne taip sterilu: žmonės stovėjo, o ne sėdėjo, dainos buvo ne vien romantiški pasakojimai apie meilę ar jos nebuvimą, bet ir „Too Drunk to Fuck“ tematikos, galų gale, Nouvelle Vague su savo šansoniniais pankiškų dainų koveriais yra fenomenas, ir ne tik Prancūzijos mastu, tuo tarpu Mélanie viena – tik jo dalelė, nors ir tokia, be kurios tas kolektyvas sugriūtų.
Priėjau įprastos išvados, kad muzika – ne sportas ir čia nėra geresnių ir blogesnių, yra tik akimirkos pajautimas, arba jo nebuvimas. Penktadienį nepajusti prancūziškos dvasios buvo neįmanoma, ir tai – lygiavertis visų trijų vakaro dalių nuopelnas.
Foto © Justė Urbonavičiūtė
Komentarai