Sveiki atvykę į tikrovės dykumą: kai plyšta kasdienybė

Ko galima tikėtis iš knygos, kurios pavadinimas nuimtas nuo Matricos filmų? Tai buvo pirma mintis, kilusi paėmus Slavojaus Žižeko tomelį “Sveiki atvykę į realybės dykumą”, skirtą pasaulio po 9/11 analizei. Užvertus paskutinį puslapį galvoje sukirbo klausimas: ar garsusis slovėnas naktimis prie blausios spingsulės šviesos nerašo antrosios knygos dalies? Ji galėtų būti pavadinta tarkime “Sveiki sugrįžę į utopiją” ar kaip nors panašiai…

Atrodo keistokai, kad ORE rašo apie knygą, išleistą prieš beveik dešimt metų. Iš tiesų, paaiškinimas yra gana paprastas: kad veikalas išvystų dienos šviesą reikėjo labai netikėto, skaudaus ir didelio įvykio, kuris pasitarnautų kaip pavyzdys aptariamoms idėjoms ir suteiktų progą patyrinėti atsiradusias refleksijas. Dėl šios priežasties knygos recenzija irgi turėjo subręsti iki kito įvykio, savotiškai užbaigiančio ratą. Galvoje turiu Osamos bin Ladeno medžioklę, pasibaigusią prieš kelis mėnesius. Bet apie viską iš pradžių.a

Prieš pradedant verta trumpai paminėti, kodėl liūdni rugsėjo vienuoliktosios įvykiai yra pretekstas rašyti knygą apie realybę ir jos refleksijas kasdienybėje. Tam galima rasti bent kelias priežastis. Visų pirma, rugsėjo įvykiai, ko gero, pats didžiausias ir tragiškiausias teroro aktas, įvykdytas JAV teritorijoje, kurio aukomis tapo keli tūkstančiai amerikiečių. Antra, tai įvyko pačiame Niujorko centre. Vietoje, kuri turėtų būti laikoma apsaugota nuo panašaus pobūdžio išpuolių. Dvi šios priežastys pagrindžia kone visą Slavojaus Žižeko požiūrio į šiuos įvykius reikšmę.

Slovėnų filosofas mintį vysto pradėdamas teiginiu, esą pati paranojiškiausia amerikiečių fantazija yra atsibusti ryte ir suvokti, kad idiliškas vartotojiškas gyvenimas dideliame name kur nors Floridoje yra tik iliuzija. Ši mintis gana tiksliai pavaizduota filme “Trumano šou”, kurio herojus pamažu supranta, jog jo idiliška priemiesčio aplinka yra dirbtinai sukonstruota dekoracija, o jis pats – nenutrukstamo realybės šou dalyvis.

Vienas iš šios iliuzijos palaikymo būdų, tęsia slovėnų filosofas, yra distancijos nuo kitų pasaulio kraštų palaikymas. Pavyzdžiui kai per žinias rodomi vaizdai iš Kabulo, ekrano apačioje raudonomis raidėmis parašyta, kad vaizdai gali šokiruoti žiūrovus. Tačiau kai rodomi ne ką malonesni vaizdai iš rugsėjo vienuoliktosios įvykių, nieko panašaus nepamatysime. Visa tai kuriama tam, kad būtų sudarytas vaizdas, jog kažkur toli už ekrano yra šalis, kur vyksta karas ir kiti baisūs dalykai, o čia, namuose, vis dar ramu ir tylu, čia vis dar gyva amerikietiškoji svajonė.

Kas nutiko, kai į Pasaulio prekybos centrą rėžėsi lėktuvas? Ne, tai ne tikrovė suplėšė iliuziją. Tai veikiau iliuzija sutraukė tampriai nuaustą tikrovę. Iliuzija, kurią žiniasklaida ir politikai piešė kaip savybę, būdingą tik erdvei, egzistuojančiai ten, toli, už ekrano, kaži kokiame užkampyje esančioje valstybėje, kur gyvena keisti žmonės. Čia galima prisiminti ir prancūzo Baudrillardo idėjas apie simuliaciją ir simuliakrus. Jis teigia, esą vaizdinius apie tai, kas vyksta pasaulyje, kuria žiniasklaida. Mes gyvename vadinamoje hipertikrovėje, kur tikrovė maišosi su simuliakrais – dirbtinai sukurtais vaizdiniais. Dėl to suprasti, kas iš tiesų vyksta tampa vis sunkiau.

Šiuo atveju simuliakras, Baudrillardo apibrėžtas kaip dirbtinai kuriamas vaizdinys, rugsėjo 11-ąją tapo skaudžiai tikras. Reikia atkreipti dėmesį, kad Slavojus Žižekas nurodo, jog šis teroro aktas suprastinas ne kaip tikrovės įsiveržimas į iliuziją, bet kaip iliuzijos įsiveržimas į tikrovę. Taigi netikėtai simuliakras, buvęs tik neapčiuopama sąvoka, įgauna pavidalą ir meta iššūkį dirbtinai sukurtam įvaizdžiui, jog esame saugūs ir gyvename ne realybėje, o svajonėje.
Tęsiant mintį, verta aptarti simbolinę Pasaulio prekybos centro sunaikinimo reikšmę. Kaip pastebi Slavojus Žižekas, šis dalykas nėra toks akivaizdus kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Antai, rašo slovėnų filosofas, pasirodė keistokos feministinės interpretacijos, esą bokštai dvyniai buvo vyriškumo simbolis, kuris tik ir prašėsi sunaikinamas.

Tikrasis katastrofos simboliškumas pastebimas atsitraukus kiek toliau ir nevengiant marksistinių prieskonių. Žižekas nurodo, kad bokštai dvyniai buvo globalinio ir virtualaus kapitalizmo simbolis, reiškiantis pinigų (o gal reikėtų sakyti – kapitalo?) ir gamybos proceso atskyrimą. Kaip savo raštuose minėjo Marksas, pramonės perversmo metu darbininkai susvetimėjo su savo darbo vaisiais dėl kapitalistų kaltės. Taip vedant paralelę prieinama prie išvados, kad finansų centru laikomas Niujorkas yra ne kas kita kaip naujojo susvetimėjimo simbolis. Kuomet gamyba vykdoma tolimoje Trečiojo pasaulio šalyje, kurios egzistavimas jaučiamas tik įsijungus žinias ar prekybos centre pamačius etiketę su užrašu “Pagaminta svetur”.

Taigi išeina, kad teroro aktas buvo ir savotiškas maištas prieš dabartinę santvarką, kurios esmė – gamybos perkėlimas iš Vakarų valstybių į kitas šalis pasiliekant teisę valdyti investicijas. Tačiau rašydamas šias eilutes suabejojau. Kalbant apie BVP augimo ir kitokius ekonominės galios (kaip tai supranta neoklasikiniai Vakarų ekonomistai) augimo ženklus, padėtis drastiškai keičiasi Senojo pasaulio nenaudai. Tačiau mitas, jog Vakarų valstybės yra galingiausios, vis dar inirtingai palaikomas per masines informavimo priemones.

Trumpai apžvelgiant tai, kas buvo pasakyta apie rugsėjo vienuoliktosios tragediją, galim išskirti du pagrindius požiūrius, randamus Žižeko knygoje. Visų pirma, lėktuvų smūgiai į pastatus gali būti suprasti kaip niūrios iliuzijos apie kažkur toli vykstančias baisybes įsiveržimą į idilišką amerikietišką svajonę. Kai atrodo, kad everything is ok, o staiga horizonte pasirodo dūmų stulpas, kylantis iš sugriauto pastato, nori nenori turi pripažinti, kad kažkas ne taip. Tuomet prasiveržia amerikietiškas patriotizmas ir fanatizmas. Bet kuo tada svajonių šalis, klausia slovėnų filosofas, skiriasi nuo demonizuojamų teroristų? Fanatizmas abiejose barikadų pusėse atrodo taip pat, tik vienu atveju jis pristatomas kaip potenciali grėsmė kitiems, o kitu atveju – kaip sveikintina patriotizmo ir “tikrųjų” vertybių gynimas nuo netikėlių.

Tai kažkuo panašu į vadinamąjį civilizacijų konfliktą, apie kurį rašė garsusis amerikietis Samuelis Huntingtonas. Jo esmė – giluminė priešprieša tarp Vakarietiškų ir Rytietiškų vertybių. Tačiau, prieštarauja Žižekas, rugsėjo įvykiai yra konfliktas ne tarp dviejų skirtingų civilizacijų, bet konfliktas kiekvienos civilizacijos viduje. Tiek krikščioniškoji, tiek islamo civilizacija susiduria su įvairiais postmodernybės iškeliamais iššūkiais, dėl kurių keičiasi įprastos vertybės. Tačiau įdomiausias čia vis gi ne požiūris į konfliktą, o dviejų civilizacijų palyginimas.

Paprastai manoma, kad Vakarų civilizacija yra šeimininkas, duodantis nurodymus tarnui, kurį žymi Rytai. Tačiau čia viskas atvirkščiai. Vakaruose žmonės linkę gyventi savo malonumui ir neaukoti savęs kokiam nors su hedonizmu nieko bendra neturinčiam tikslui. Kaip pastebi Žižekas, tuometinis JAV gynybos sekretorius C. Powellas minėjo, kad kare prieš terorizmą bus naudojami įvairūs prietaisai siekiant sumažinti žuvusių Amerikos karių skaičių. Ar tai nėra faktai, rodantys kad Vakaruose žmonės tapo tarnais, bijančiais prisiimti atsakomybę už savo gyvybę? Rytuose, priešingai, žmonės drąsiai aukoja savo gyvybes dėl savų tikslų (žinoma, galima ginčytis ar tie tikslai to verti) ir taip parodo besantys padėties šeimininkai. Taigi, reziumuoja Žižekas, dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir Rytų civilizacija pateikia pamokas, kurias mes dar turime išmokti.

Antrasis požiūris į rugsėjo vienuoliktosios tragediją gali būti apibrėžtas kaip maištas prieš globalinį kapitalizmą, kuris išnaudoja Trečiojo pasaulio šalis paversdamas jas fabrikais, tiekiančiais prekes Vakarų pasauliui. Žinoma, toks pasaulio skirstymas jau gerokai atgyvenęs ir būtent ši vieta Žižeko argumentuose nusipelno daugiausia kritikos. Visų pirma, didžiausiu pasaulio gamintoju tituluojamos Kinijos ekonomika auga greičiau nei JAV. Didėjanti ekonominė galia lemia, kad anksčiau buvusi tik gamintoja Kinija tampa efektyviai veikiančios laisvosios rinkos simboliu. Antra, Kinija, investuodama dideles sumas į ekonominiu požiūriu silpnas Afrikos valstybes ne tik užsitikrina pigų ir patikimą žaliavų tiekimą savo gamybiniam sektoriui, bet ir plečia savo įtakos zonos ribas. Taigi Jungtinės Valstijos, kad ir kaip sunku tą pripažinti, lėtai ir užtikrintai traukiasi į antrą planą.

Baigiant straipsnį reikia grįžti prie pradžioje paminėto klausimo. Osama bin Ladenas sunaikintas. Karo prieš terorizma (kad ir kas slypėtų po šiuo žodžių junginių) simbolio nebėra. Atrodo, kad šis ratas turėtų baigtis ir prasidėti kažkas naujo. Veikiausiai su naujai išrinktu JAV prezidentu ateina ir nauja doktrina. Apie ja kalbėti dar anksti, bet veikiausiai jai apibūdinti labiausiai tinka žodis perkrovimas, pirmą kartą paminėtas kalbant apie Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykius. Laikas parodys, ar šis didelis geltonas mygtukas tikrai veikia…

Slavoj Žižek
Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą
esė / 2010 / 9786094270079 / 200 psl. / mikštais viršeliais su atvartais, 13×16,5cm / Iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė / Dizainas: vario burnos/idėjų dirbtuvės