Kai kurių dalykų, būna, lauki taip smarkiai, kad net skauda, o paskutinį momentą prieš „išganymą“ šiek tiek bailiai mėgini savo lūkesčius užčiaupti. Björk ir jos Biophilia, tyliai lauktas tuos ketverius metus vis prasukinėjant senus (bet nesenstančius) įrašus, bet kokias baimes nuvijo. Ji vis dar tai turi.
Tą laukimą Björk dar labiau pakurstė vasarą į interneto erdvę paleisdama pirmojo singlo, Crystalline, video klipą – jau septintą tobulai beprotiškos kūrybinės partnerystės su režisieriumi Michel Gondry rezultatą. Net jei nei klipas, nei daina, nebuvo kažkas šokiruojančiai naujo, tam tikras sužaidimas grįžimu prie ankstesniųjų albumų skambesio ir niekad neatsibostantis bendradarbiavimo su Michel tonas buvo geriau nei buvo galima tikėtis (ar tikite, kad Björk už poros savaičių jau 46-eri?). Jau vien to turėjo užtekti stabiliam įrašų pardavimo užsitikrinimui – prieš tai išleidusiai jau septynis sėkmingus studijinius albumus, Björk nebereikia provokuoti, kad ji būtų įdomi (nors ir čia galima būtų ginčytis, ar kada nors jos kūrybos – prisiminkim MTV uždraustus Pagan Poetry ar Cocoon video klipus – esmė buvo lėkštas tolerancijos ribų patampymas). Per beveik dvi dešimtis solo karjeros scenoje (ir dar daugiau nei dešimtmetį prieš tai!), Björk užsitikrino unikalią poziciją scenoje, ir, regis, gali lengva ranka leisti vardui dirbti už save.
Bet tai ne jos stilius. Dar prieš albumui pasirodant spalio 10-ąją, atidėjus jo pristatymą dėl techninių ir perfekcionistinių kliūčių, žiniasklaida pradėjo ūžti dėl dar vienos naujienos planšetinių kompiuterių eroje: Björk tapo pirmąja atlikėja, išleidusia albumą app’ų pavidalu iPod ir iPad platformose. Jokių abejonių – kažkas turėjo būti pirmas, o žinant Björk polinkį nepaprastai didelį dėmesį skirti vizualinei savo kūrybos pusei, išskirtinumui ir siekiui būti pirma, panašu, kad ji buvo tiesiog tobulas įrankis naujos priemonės reklamai.
Idėja daugiau ar mažiau pasiteisino – ar albumas būtų giriamas, ar kritikuojamas, svarbiausia, kad apie jį kalbama; galbūt vienintelė problema čia ta, kad toks dėmesys techninei pusei nukreipia dėmesį nuo pačios įrašo kaip muzikinio kūrinio esmės. Björk teigia, kad jos bendardarbiavimo su Scott Snibbe (atsakingu už techninę pusę) tikslas buvo technologiją ir muziką sujungti į bendrą, išvien veikiantį reiškinį, ir turint omeny šiuolainę rinką, toks sprendimas buvo visiškai natūralus. Kita vertus, kritikai, tame tarpe ir leidyboje besisukiojantis Bob Lefsetz teigia, kad pasibaigus reklaminiam procesui ir visam idėjos novatoriškumui atsibodus, albumas praras didelę dalį savo vertės. Tikriausiai, pasitaikiusi proga naujas technologijas išmėginti su vėl kūrybiškai nusiteikusia Björk buvo tiesiog iš dangaus nukritusi galimybė Apple atstovams: ne bet kuris atlikėjas būtų taip puikiai atitikęs tokios technologijos koncepciją ar atidirbęs užmetamą atsakomybę.
Bet kuriuo atveju, apie Björk vėl kalbama. Ir žaviausia tai, kad net ir be plepalų apie teisingus ar klaidingus viešųjų ryšių sprendimus albumo reklamoje, Biophilia yra dar ir puikus įrašas. Drįsčiau teigti, kad pakankamai pateisinantis 4-erių metų tarpą po Volta; vienas iš unikalių Björk bruožų yra teminis ir emocinis jos albumų tęstinumas. Šįsyk ji apsistojo ties savotišku mokslo romantizavimu, žaidimu tarp kosmoso ir žemiškesnių elementų paralelizmo. Dažnai šį albumą apibrėžiančiu kūriniu laikoma supoetinta viruso ir ląstelės meilės istorija Virus yra kažkas neabejotinai įsidėmėtino ir greičiausiai nelabai nukopijuojamo (norėčiau išvysti iš to išsiplėtojantį trend’ą)
Apskritai Biophilia skambesys daugiau mažiau grąžina prie kažko, kas šiek tiek girdėta 2001-ųjų Vespertine. Björk šiek tiek aprimsta ir grįžta prie subtilaus melancholizmo, kartais staiga įterpdama kažką triukšmingo ir širdį nuvarančio į kulnus (primygtinai rekomenduoju šalia singlų išklausyti Mutual Core, puikiai iliustruojančios dabartinį jos kūrybos etapą). Kita vertus, ji nebesidrasko ir nebeieško tokių eklektiškų eksperimentų, kurių jos karjeroje niekad netrūko, ir kurių gal šiek tiek per daug buvo 2007-ųjų Volta.
Tiesą pasakius, bet kuris jos albumas, pradedant Debut ir baigiant Biophilia galėtų būti nagrinėjamas kaip atskiras eksperimentinis reiškinys, tačiau beprotiškai perkrautame dabartiniame muzikos pasaulyje pernelyg didelė dalis albumo sėkmės priklauso nuo konteksto. Lygiai taip pat ir Björk kūryboje – iš dalies itin subjektyviai leidžiu sau daryti išvadą, kad praktiškai bet kuris jos studijinis albumas, būdamas pirmas ir vienintelis, būtų jai suteikęs statusą, kurį ji turi dabar. Manau, kad Biophilia yra fantastiškas, pribloškiantis ir net ir dabartinėje rinkoje pavyzdys nepaprasto unikalaus talento, tačiau būdamas jau aštuntas, aštuntas toks, jis patenka į muzikinę jos fanų biblioteką kaip eilinis.
Ir tai jokiu būdu ne kritika ar apgailestavimas. Björk vis dar yra vienintelė tokia, ir su juodais plaukų kuokštais, plika galva ar pasinėrusi į tą oranžinį debesį ir ant liemens užsisegusi arfinį diržą, ji yra nesenstantis ir beprecedentinis reiškinys. Padarykite sau paslaugą – nemėginkite Biophilia suprasti klausydami jos kažkokių veiksmų fone. Patirkite jį. Absoliučiai pasinerkit į magišką Björk balsą ir išprotėjusį jos pasaulį ir pamėginkit atsilaikyti prieš vidinį sentimentalumą. Kosmosas dar niekada nebuvo toks gražus.
Komentarai