Nepraėjo nė metai nuo pirmojo Marko PALUBENKOS gyvo pasirodymo (žr. video žemiau), o jis jau tvirtai vadinamas viena didžiausių Lietuvos muzikos vilčių. Nenuostabu, kad išdžiūvusioje LT muzikinėje dirvoje sėkmingai sudygo Marko pasėtos akustinio indie melodijos. Jau senokai čia nebuvo drąsaus vyriško vokalo, juolab solinio atlikėjo. Sakau “drąsaus”, nes ne kiekvienas gali atsistoti vienas prie visus ir pasiduoti jausmams. Ir tai – ne pompastiški trimilijoniniai epai ar abejotina raudono vyno filosofija, o rami ir jautri melancholija. Homofobiškai tariant, “bobiškas verkimas”.
14-os pirmą kartą paėmęs į rankas gitarą, muzikanto karjerą Markas pradėjo kaip grupės Grim City vokalistas. Kartu jie tyrinėjo ’70-ųjų muzikinį palikimą su Pink Floyd priešakyje. Jau tada grupė, ne paslaptis, dėka charizmatiškojo savo lyderio, buvo pastebėta įvairiuose pradedančių muzikantų konkursuose. Ten M.PALUBENKA apsiprato su atlikėjo vaidmeniu, nugalėjo pirmąją scenos baimę, susidėliojo mėgstamus akordus. Ir, panašu, įgijo kol kas nesustabdomą priklausomybę kurti. Truputį vėliau jis suprato, kad kurti nori …vienas.
Jau prieš pasirodant albumui “No Fun In 101”, šis atlikėjas susilaukė pakankamai dėmesio ir sugrojo beveik visose pagrindinėse klubinėse bei festivalinėse scenose. Koncertas sausakimšoje Jonų bažnyčioje tapo savotiškomis muzikinėmis jungtuvėmis su savo bendražyge Alina Orlova. Abu jie savo laiku atidarė širdies dureles ir parodė visiems, kad nieko ten tokio labai jau linksmo. Bet, prisimenant Fojė, “tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas”.
Kalbant apie Marko įtakas ir panašumus, galima pasiklysti tarp Jeff Buckley, Patric Wolf, Justin Vernon ir daugelio kitų. Sunkoka šį albumą padėti į vieną ar kitą lentynėlę ir tai, be abejo, komplimentas. Faktas, kad V.Kernagio tradicijų fanams šis albumas nenuskamba, ne tik todėl, kad čia nėra aiškių akustinės gitaros akordų, bet ypač todėl, kad nėra “prasmingos” lietuviškos dainuojamosios poezijos. A.Orlovos gerbėjai taip pat gūžčioja pečiais – trūksta ekspresijos, trūksta aiškaus įsimenančio songwriting. Spėju, taip yra todėl, jog Markas dainuoja angliškai, o “lietuviškai nepavyksta sukurti teksto”. Tuo tarpu lietuviški tekstai tik pridėtų Markui dar daugiau “drąsos”. Elektronikos priedai M.PALUBENKOS kūrybai suteikia papildomų spalvų ir nuneša į namudinės elektronikos lankas. Kartais padvelkia lengvu flirtu su monotonija, tačiau nepilnose 40 minučių tai nutinka vos kelis kartus.
Pačiam Markui labiausiai patinka “Paki” ir didingas albumo finalas „God Is In The Rain”. Pirmasis – savotiškas monotoniškas ritualinis kūrinys, ilgiausias albume, antrasis kažkuo primena geriausių laikų Smashing Pumpkins. Gražūs kūriniai, tačiau renkuosi kitus: šokčiojantį “Easter Comes” dėl gražaus priedainio, o gal todėl, kad rašau šią apžvalgą Velykų išvakarėse bei ritmiškai banguojantį “Love” dėl jo fagotiško skambesio.
Komentarai