Paklaikęs vaikinas blaškosi po tamsą. Neaišku, kur ir kodėl? Na, negalima sakyti, jog visiškai neaišku, juk šiuolaikinis menas skirtas interpretacijoms. Gal bėga nuo savęs? O gal jį persekioja karšti apgautos nuotakos giminaičiai iš Turkijos? “Banda Dzeta” lyderis Justinas Važnevičius nesivelia į diskusiją: “Paskambink Dariui Šilėnui ir paklausk, taip gerai iškamantinėk.””Turkish it” – intriguojantis “Banda Dzeta” klipas. Nuo ko bėga jo herojus? Atsakymas – šio pokalbio pabaigoje.
Taip linksmai prasideda pokalbis su “Banda Dzeta” idėjiniu lyderiu Justinu.
Kas yra “Banda Dzeta” ir kokia tavo funkcija joje?
Grupės meninis vadovas ir vyriausiasis dirigentas (juokiasi)! O kas yra “Banda Dzeta”? Paprastas, bet kartu ir labai sunkus klausimas, manau visi, kuriuos kalbini, ties šiuo klausimu susiparina… “Banda Dzeta” – kolektyvas, mano vizija, mano noras pakeisti pasauli į gerą pusę. Galima filosofuoti ir filosofuoti. Šiaip pasižiūrėjus – paprasta grupė, grojam muziką, o toliau – tai reikia lįst giliau.
Tai lįsk giliau…
O kas domina?
Kas tau pačiam įdomu?
Ką aš norėčiau pasakyti, yra tai, ką mes grojame. Dėl to mes ir grojame, o ne knygas rašau, ar blogą (juokiasi). Ką mes grojame? – muziką. Turime tokią problemą – kai mūsų klausia, kaip tai pavadinti, atsisėdame ir dažniausiai sakome: “Žinote, jūs gal paklausykit ir tada patys nuspręskit, koks čia stilius”. Ir tada pabyra visas pluoštas pavadinimų (juokiasi).
Pavadinčiau, kad tai yra iš mano pasaulio, iš mano požiūrio kampo į pasaulį, padarytas pasaulio pjūvis, jau cituoju savo kolegą, ir pateiktas žmonėm. Tada aš tą pjūvį atnešu ir jis apsivelka kitų požiūriais, spalvom, ir tada viskas taip apauga ir gaunasi, ką mes darome.
Kaip susikūrėte?
Viskas spontaniškai ir natūraliai. Istorija – sėdėjau prie stalo, turėjau kompą, kolonėlę, bosą, atsirado vienas motyvas. Labai per daug negalvojau, bet buvau kažkokioj būsenoj, kur lyg galvoji, bet kartu ir negalvoji. O ką, jeigu pridėčiau pučiamųjų? Ukulelė? Mušamieji? Tas motyvas staiga aplipo instrumentais. Viskas buvo taip aišku, kaip turi būti. Tai va, čia buvo pradžia. Kuo toliau, tuo labiau mane patį tai įtraukė.
Iš kokių pasaulių atėjo tavo kolegos?
Oi (juokiasi)! Labai įvairūs. Pas mus daug žmonių, ir jie yra skirtingi visu kuo: amžiumi, išsilavinimu, profesija. Yra ir muzikantų, ir mokslininkų, ir orlaivių pilotas. Jei jis paskaitys šį interviu, tai labai supyks, nes sako: „Kam rūpi, koks skirtumas!“ (juokiasi). Bet jis labai geras muzikantas, labai jautrus muzikantas, mano manymu, jis yra muzikantas, netgi filosofas. Labai džiaugiuosi jį turėdamas.
Jūs labai skirtingi, kaip vyksta kūrybinis procesas?
Kūrybinio proceso pradžia visada būnu aš. Motyvas, kartais net visas kūrinys. Paskui dalyvauja visi, bet su mano priežiūra. Su tokia nuostata visus kviečiau. Visi darom, bet aš renku į krūvą. Labai jau egoistiškai skamba, ane?
Skamba egoistiškai, bet kas būtų, jeigu visi imtųsi vadovauti?
Atsakei į mano klausimą. Manau, daugiau ar mažiau tai vyksta visur, ir taip turėtų būti. Kolegos tai priima, nes buvo kalbėta drąsiai ir tiesiai šviesiai, apie darbo principus.
O iškyla sunkumų?
Ai, net nėra ką pasakoti. Krūva žmonių su skirtingais interesais, tačiau mus vienija noras groti. Būna nuomonių, karų, susipykimų, susitaikymų. Muzikiniu požiūriu, viena siekiamybių – susikalbėti, kad viskas sukibtų, kad būtų natūralu, plauktų, ir, kad mes visi būtume kaip vienas kumštis.
Ar kūrinys ant scenos visada skamba kaip buvo sumanytas ar kartais improvizuojat?
Būna būna, bet reikia pripažinti, kad mes kol kas (pabrėžia) nesam kaip John Zorn kolektyvai, kur daug dėmesio skiriama “čia ir dabar” momentui, yra temos, kurios kartojasi, bet gali visiškai skirtis savo improvizacija kiekviename koncerte. Mes dar nesame tokio lygio, bet tai vėlgi – viena siekiamybių.
Kodėl tokia siekiamybė?
Kad būtų įdomiau. Muzika – pokalbis, iš-raiš-ka, komunikacija, nebūtinai pokalbis. Juk įdomu, kai kiekvieną kartą atsiranda vis kitokia spalva, ar ne taip?
Pakalbėkim apie pačią muziką: girdžiu daug klezmerio motyvų, Balkanų vestuvių muzikos. Kyla asociacijų ir su žinomuoju Goranu Bregorovičiumi …
Taip, klezmeriškosios muzikos yra. Yra ir temų iš Balkanų regiono, kad ir “Wedding Sonate” – interpretacija žinoma tema. Apie patį klezmerį dar skaitau, domiuosi, tikrai nesu specialistas, bet iš esmės – tai klajojančių žydų vestuvių muzikantai. Bendrauju su žmonėm, kurie tai labai gerai išmano, nes šioje tradicijoje daug ką suprasti reikia. Bet tai tik viena iš išraiškų. Linkstam į tai, kur nuneš. Neapsibrėžiu, o labiau rūpi atskleisti savo požiūrį, iškomunikuoti, išsakyti, išspinduliuoti per muziką. To įrankis gali būti įvairus: dermės, gali būti lietuvių liaudies daina arba motyvas, tonacijos, tipinis balkanų pučiamųjų pragrojimas, tai gali būti trash-punk boso linija, kur kapoja, gali būti ritmas, būgnai.
Ko siekiate apjungdami tokius žanrus?
Hmm… todėl ir grojam, nes neišeina pasakyt. Jei išeitų pasakyt, parašyčiau knygą ar bent papasakočiau visiems.
Matai, viskas vystosi. Turiu modelį, kurio žodžiais tiksliai neįvardinu, tačiau nujaučiu. Ir stengiuosi tą nuojautą perteikti grojant. Iki šiol nesu daug ko radęs, galutinai radęs, bet tai turbūt ir neįmanoma. Ieškau, bet kai pradedi ieškoti, suvoki, jog dar daug ko nežinai. Iš pradžių turi sužinoti, paskui formuojasi santykis, o dar vėliau ima kankinti klausimai – kodėl staiga man ėmė patikti liaudies dainos, ar čia natūralu, ar čia įtaka to, kas darosi populiaru? Oi, kokiam aš ieškojimo kely, tu net neįsivaizduoji! Tam tikrais momentais reikia sustoti, tuomet jį perkelti, suprojektuoti į muziką.
O ką tau sukelia mūsų muzika, kai paklausai? Sėdi Vilniuj ir nukelia į Balkanus?
Pagalvoju apie gyvenimą – tradicija, vedybos, džiaugsmas, nepaliaujamas judėjimas. Atsiranda energija, apipinta nostalgijos ar panašaus jausmo. Visi esame žmonės, ir kodėl gi visko neapjungus?
Va va va va, vienas tokių senų folkloristų užkabino šią temą, sako, jog į festivalius suvažiuoja skirtingų šalių folkloristai, o tu pradedi jausti, jog visi skirtingi, bet vienijami. Mane tas dalykas žavi. Jeigu tai pajutai, tai užskaitau grupei pliusą. Jei bent vienas žmogus mūsų paklauso ir tai išjaučia, reiškia, kad grojam ir sėdim čia ne veltui (šypsosi).
Kokių vertybių pats esi vedinas?
Čia gerai suklausei. Na tikrumas…nemelavimas, neapsimetinėjimas. Kame? Visame kame.
Gyvenimas, kaip iš tikrųjų viskas vyksta. Vėlgi tikra, ane? Pavyzdžiui, liaudies dainose, žmonės nedainuodavo jų kažkam, o jų pagalba į savo būtį atnešdavo kažkiek lengvumo.
Ką muzika turi duoti žmogui?
Iš karto prisiminiau Frank Zappa, kuris sakė kažką panašaus į tai, jog muzika – vienintelis dalykas, kuris tavo gyvenime viską nuo sąskaitos A iki sąskaitos B apmokėjimo, padaro prasmingu (juokiasi). Niekad tau nebūna, aišku tik vėliau tai suvoki, jog tuo momentu būni čia ir dabar, negalvoji nei kas bus, nei kas buvo? Emociniai atspalviai gali būti įvairūs: sugraudino iki tiek, kad ašarą spaudžia, arba taip džiugu, kad, atrodo, širdis tuojau plyš, arba paneri į kokius metafizinius apmąstymus. Tau niekad taip nebuvo?
Buvo…
Tai va, čia tai ir yra, ką muzika reiškia. Gali daug dalykų dėtis, bet tuo momentu prasmingai būni čia ir dabar. Šiaip kai pagalvoji, tai būni koncerte kokią valandą, o grotuve kūrinį paklausai penkias minutes. Kas tos penkios minutės? Bet tu vis grįžti prie jų. Tos minutės, kurios buvo prasmingos.
Turi herojų, kurie tave įkvėpė, bet juos būtų sunku sugretinti su “Banda Dzeta” muzika?
Tiek visko prisiklausau, kad kuo toliau, tuo labiau manęs nestebintų kardinalus neatitikimas tarp to, ką žmogus veikia ir ką jis parodo ir įvardija kaip vieną savo įkvėpėjų. Viskas taip susiję (šypsosi). Net patys netikėčiausi nesuderinamumai tam tikru momentu, esant tam tikrai situacijai gali būti puikus įkvėpimo šaltinis. Arba kitaip, parodo, kaip nedaryti, kaip yra blogai. Pavyzdžiui, laužai galvą ir tave ima ir įkvėpia kokia nors daina, gal net bloga, ir tu supranti kaip nedaryti – AHA! Bent jau to aš tikrai nedarysiu (juokiasi). O dievukų mes visi turėjom, netikiu tais, kurie sako, jog neturėjo.
O tau neatrodo, jog mega-muzikantai dingsta iš šių laikų akiračio?
Kaip tik neseniai turėjome pokalbį, negaliu tiksliai pasakyti, kokį laikotarpį paėmėme, bet užklausė, ar galiu pasakyti kokią žvaigždę, tokio lygio, kaip Madonna, U2 (čia pavyzdys, galima daug kitų išvardinti, kalbu ne apie muziką, o apie lygį) po 2000 metu? Ir tada oooop! – nėra. Kodėl? Nes muzika miršta. Ir va čia galime pridurti, ką prieš pradėdami interviu kalbėjome – viskas per daug vartotojiška, paviršutiniška, žmonės nenori įdėti darbo, juodo darbo, kuo toliau tuo labiau. Pasišventimo nulis, daug kas apsėsti (nors nuostabių muzikantų tikrai yra) idėjos išpopuliarėti per naktį, galbūt stengtis nereikia, miegamajame užtenka porą semplų sudėti. Buvo atvažiavęs toks įdomus dėstytojas. Pasakė, apie ką sąmoningai nesusimąsčiau, bet nujaučiau, o jis įvardino – visa mūsų Vakarų kultūra kuo toliau, tuo labiau yra visual dominant culture. Ir niekas nežino, kas turi dominuoti. Bet, manau, tiesiog tikrumas turi dominuoti, tai yra svarbu. Kadangi vizualumas dominuoja, tada neskiriama dėmesio nevizualumui, o kai neskiriama tam dėmesio, galima pradėti chaltūrinti, galima meluoti, nes didelė tikimybė, jog kažkas liks neatkapstyta, bus paviršutiniškai prasieita.
Visi stumia ant muzikos situacijos Lietuvoje. Kokia tavo pozicija?
Aš nevarau, kažkada turėjau nuostatą, bet supratau, kad yra talentingų žmonių, yra dirbančių, yra užčiuopiančių, ar jie populiarūs – kitas klausimas, bet kad yra įdomių dalykų, esu visiškai įsitikinęs. Lietuvoje veikti galima, aišku tam reikia įdėti pastangų, kartais net labai daug, gali rankos nukristi, nes rezultatas visiškai netenkins, bet galima. Manau, kad galima ir išgyventi, bet tam vėlgi reikia daug darbo, turbūt kažko tektų atsisakyti, kažkam mažiau laiko skirti.
Man patinka idėja, kad kai kažkas ateina į galvą, negali tiksliai įvardinti, ar išsakyti, kodėl ir kaip atėjo, jau nekalbu apie tai, kad negali tos būsenos pakartoti. Tačiau kas to proceso eigoje susiformuoja, pradeda įgauti reikšmių vėliau. Kartais ateina vėliau ir iš netikėtų vietų, kažkaip įsiprasmina viskas. Bet netikėtų neplanuotų prasmių radimo nereiktų painioti su tingėjimu arba darymu bet kaip. Tarp jų yra riba, čia kalbu, kodėl daug šūdinos muzikos. Nes yra tokių, kurie tingi, aišku yra ir genijų, kuriems tiesiog atėjo. Bet aš už darbą. Talento – 10 procentų, visa kita – darbas. Dali tai kartojo, Joyce Cary sakė, kad kiekvienas liurbis (tarp jų ir aš) uždėjęs pirmąjį brūkšnį ant drobės jaučiasi kalno viršūnėje, o paskui prasideda darbas. Aš už ne bet kokį, o kryptingą ir protingą darbą, tokią savikontrolę.
Kokie jūsų kaip grupės planai?
Turas „Dangus griūva“, grosim „Labam ryte“, tikiuosi, bus linksmas chaosėlis. Yra daug planų, nenorėčiau apie tai kalbėti. Žinai kodėl? Nes geriau tykiai ramiai judėti ta linkme, dirbti. Juk gali būti visaip.
Išleidote albumą “Shortly and Loudly”. Kodėl nemokamą?
Čia kita ilga tema. Mintis tokia – nori siųskis, bet jei manai, kad verta užmokėti – užmokėk. Su intencija skatinti sąmoningumą. Bet tai senas bajeris, jei neklystu “Radiohead” išleido tokį albumą, ir, man atrodo, jie gavo gal net daugiau negu išleidę normalų albumą. Juk gali būti žmogus, kuris juodai nori paklausyti, o neturi pinigų, tai prašau, siųskis. Bet žmonės užmoka, matyt, patinka ir taip įvertina.
Žinai grupę “Banda Zeta”?
Nežinojau, bet dabar taip, žinau, ir jie yra afigeni! Kai pamačiau “Hotel California”, tai eik tu sau, šimtą kartų žiūrėjom, ten yra kažkas tokio (juokiasi). Mega grupė žinok, pasidomėjau, tai Pietų Amerikoje jie didelės žvaigždės.
Kaip reaguoji, jog jūsų pavadinimas panašus į meksikiečių?
Gerai, kai prieis teisiniai reikalai iki Pietų Amerikos, tada reiks kažką galvot (juokiasi).
Va, kalbėdamas su tavimi suvokiau, kaip sunku yra sklandžiai papasakoti, kas vyksta galvoj. Tobulėt ir tobulėt, kuo labiau plėsti akiratį, pats mažėji, mažėji. Gal ir gerai, kad mes grojam! (juokiasi)
Kuo norėjai būti, kai buvai mažas?
Oi, žinau atsakymą, pilotu norėjau būti. Tas baltas šalikas! Prisimenu vaizdą, kai būdamas labai mažas pamačiau pilotą su visa uniforma ir baltu šaliku.
Tai nuo ko vis dėlto bėga Paulius?
Darius Šilėnas: Atsakymas būtų ganėtinai paprastas: nuo šviesos.
DAUGIAU:
http://bandadzeta.hardcore.lt/
http://www.facebook.com/bandadzeta?fref=ts
Komentarai