M.A.M.A. be gėdos jausmo

Televizorius yra langas į pasaulį, kurio geriau nematyti. Vakar pirmą kartą žiūrėjau M.A.M.A., pernai apsiskelbusius „alternatyva” iki tol Lietuvoje vykusiems pop muzikos apdovanojimams. Prognozavau, kad bus blogai, tačiau tokio neadekvataus, „chamiško” ir neskoningo renginio nesitikėjau. Buvo taip koktu, kad net sukilo noras išdėti visą nepasitenkinimą į kokią apžvalgą. Turbūt reikia pagailėti savo laiko ir geriau penktadienio vakarą sergant namie Džordžą „pajūtūbinti“, sielą atgaivinti (prie Džordžos dar grįšiu) – pamaniau, bet nepadariau.

Šlykščiausia, kas nutiko, tai renginio vedėjai – „radistai“. Tiksliau, turbūt derėtų juos vadinti metroseksualiais „macho’istais“, vis pasitikrinančiais stovėseną (ar stovint kojos pakankamai išskėstos) ir odinį klyną, kuriuo kalba, kiekvienu savo išpuoselėtos burnos pravėrimu atpilančius seksistinius, „chamistinius“ ir šiaip tiesiog labai nejuokingus „juokelius“ dėl kurių, reikia suprasti, juos ir šlovina masės, Lietuvos miestų provincija.

Neverta net kalbėti, kaip renginyje pasirodė grynakraujės vulgariojo pop grupės (jos greičiausiai pasirodė laiku ir vietoje – pateisinsiu nenorėdamas vertinti blaiviai ir objektyviai). Tačiau labiausiai kompromituojanti buvo ta painiava, kai tarp visų „pop brudo“ nominacijų staiga atsivėrė (ne)žinomi vardai ir atsitiktiniu?priverstiniu?pažintiniu? būdu buvo bandoma (re)prezentuoti (ne)populiarias alternatyvas. Nominantų delegavimas į kiek alternatyvesnes kategorijas (nors tiek pat ir į pop kategorijas) tik ir byloja apie nepaaiškinamą “delegavimą iš dangaus” tiesiogine šio žodžio prasme, pvz.: Palubenka pristatomas su tokiais „noname’ais“ savo atžvilgiu kaip „The Perfect Pill” ir „Nota“ ir pan. Nėra loginio ryšio, netgi nėra konkurencijos. Žinoma, jei Palubenkos vardą girdi pirmą kartą, kaip turbūt didžioji dalis tv masės ir netgi patetiškieji „radistai“ (beje, be viso kito „chamizmo“, dar ir iškraipę Marko pavardę:

, tai ir gali galvoti, kad daugiau nominantų nelabai ir gali būti. Bet užtenka naudotis facebook ir būti pakėlus nykštį „Vilnius Temperature“, kad suprastum, jog vien ten potencialių nominantų yra kelis kartus daugiau. Dėl to, kad Montello, prisiglaudęs po M.A.M.A. pirmininko Dėdės Tylos sparneliu, susižėrė visus apdovanojimus (įdomumo dėlei – Sel’as negavo nieko, tik asmeninę Jankevičiaus parodiją ir pigų padėkos už masinius koncertus rėmelį), kuriems buvo nominuotas, nekyla nuostabos. Tačiau įdomu tai, kaip veikė šis „alternatyvesnių” nominacijų, nominantų ir nominuojančiųjų privilegijuotųjų būrelis – galiojo tos pačios rankų paspaudimo, paplekšnojimo ar sumuštinių sutepimo riebiu sviesto ir ikrų sluoksniu taisyklės? Palieku šį klausimą atvirai rūgti.

Visgi du vakaro momentai buvo ryškūs gerąja prasme. Tai Marko Palubenkos kostiumas (autorė Agnė Biskytė – „BIS a BIS“), tikrai nuostabus vaivorykštinio upėtakio, benzino, išsiliejusio į galaktiką, žalčio žvilgsnio į(si)kūnijimas. Deja, tik kostiumas ir sužėrėjo. Nesu Marko muzikos klausytojas, tačiau teoriškai būtų malonu žinoti, kad kažkokio kozirio dėka, ji skambės M.A.M.A. apdovanojimuose. Bet tik teoriškai. Puikusis kostiumas tik dar labiau išryškino iš baimės sustingusį, primestos neorganiškos „choreografijos” konvulsijų kratomą, scenoje vokaliai apsišlapinusio atlikėjo lavoną (kritikuoju ne atlikėją, kritikuoju atlikėją M.A.M.A. kontekste).

Tik štai Džordža išgelbėjo vakarą! Ir nesvarbu, kad ji, kaip ir praktiškai visi pasirodžiusieji, prastai kopijavo tai, kas vyksta kitokio kalibro panašaus pobūdžio apdovanojimuose už Atlanto. Ir nesvarbu, kad, kaip ir visi, kopijavo butaforinius kostiumus iš už Atlanto (žinoma, kaip ir visi, medžiagoms pataupydama, matyt, gariūnuose ar komisuose, apsipirkinėdama, kiemo draugės siuvėjos prašydama perdirbti pagal duotąjį modelį), svarbiausia – visa tai Džordžai TINKA (ko nepasakysi apie kitus). Turbūt dėl to Džordža ir yra tokia Ypatinga, turbūt todėl ji ir pasirodė geriausiai, ir būdama nemirtinga uždarė šį nykų butaforinį M.A.M.A. vakarą.

Dviratis jau išrastas, todėl nereikia išradinėti segvėjaus. Reikia tik mokėti važiuoti. Keturačiu, triračiu ar riedlente – nesvarbu. Svarbu pagal savo galimybes. Ir nereikia vadintis M.A.M.A., jei savo auksaplaukius trynukus kasmet deleguoji laimėti dainų dainelę, o visus kitus benkartus palieki skęsti upėje.

Redakcijos prierašas: tiesą sakant, manėme, jog šie apdovanojimai neverti net paminėti, tačiau nepriklausomas autorius Edvinas Grin nesusilaikė. Iš tikrųjų neaišku, ar geriau duoti durniui kelią, ar bandyti parodyti jam takelį. Šie apdovanojimai puikiai atspindi dabartinę Lietuvos popscenos situaciją. Menkas provincijos blizgesys.