Kai pirmą kartą pamačiau/išgirdau Volumetears, nesupratau, ar jų muzika patinka, ar erzina, o gal kiti procesai vyksta mano smegenyse? Sunkiai įsimenamos melodijos kiaurai ir be pėdsakų perskrodžia atminties operacines sistemas jau po sekančio akordo, leitmotyvų beveik nepastebėjau bet… Jos turi kažką ypatingo. Tik po koncerto pajutau keistą energiją, kurios mane pripildė. Tiesiog gyvastis plius lengvas sumišimas. Anna ir Katia atrodo tokios trapios, bet kartu ir nepalaužiamai stiprios. Jų muzika – amžina kulminacija, įtampa, sudėtingumas. Volumetears veikia kaip ne iki galo išsakyti žodžiai – jų nėra, bet prasmė įsiskverbia į pasąmonę tvirčiau, o jei norėtum pamiršti, – vargu, ar lengvai pavyks.
Šį kartą susitikome studijoje. Vėl atsitiko tas pats: merginos užpildė aplinką tuo, ką sunku apibūdinti – gyvenimu. Pajutau jų moteriškumą ir atvirumą, kurį dovanoja savo klausytojams ir aplinkiniams. Gal dėl to joms kartais būna nelengva. Kai žmogus prieš tave nuogas, sunku nesutrikti, kartais norisi pabėgti, kartais pasijuokti, bet jei priimi – prisipildai. Kaip Katia sakė – “Dalybos. Tame ir visa esmė“.
Atsitiktinumas, bet interviu su Volumetears prasidėjo fraze: “Žodžiai virsta į tuštumą”…
Vomumetears – trapios, bet kovingos, emocingos… Kokios jūs sau?
Anna: Linksma, ambicinga, bet dažnai vėluoju ir esu tinginė. Kai pradedu kažką daryti, labai sunku persiorientuoti į kitą veiklą. Pavyzdžiui, groju groju nuo ryto iki vakaro, paskui mėnesį negroju. Tokie dalykai. Ai, dar esu vokalistė, gitaristė, dainų kūrėja , aranžuotoja.
Katia: Yra panašumų. Aš tokia jautruolė. Atrodau kovinga ir brutaloka, bet iš tikrųjų…. Gal tai mano kaukė. Nuolat kovoju su savim. Niekada nebūna viduje taikos. Žmonės sako, jog vis ieško harmonijos, aš negaliu rasti. Bet kol kas net neieškau. Jei kovoju su savo velniais, įpročiais, mintim – tai gyvenu.
Anna: Paskui paimi mintis ir užrašai natas, žodžius.
Kaip matote viena kitą?
Katia: Annoje mane erzina viskas. Esame labai skirtingos. Nebūčiau jos draugė, bet kažkokie taškai suėjo ir būtent ant jų laikosi mūsų grupė. Sakyčiau žvaigždės sujungė, kaip ir pasaulyje viskas sutverta, siejasi. Mus jungia ambicijos, sveikos ambicijos, noras muzikuoti. Norim palikti kažką po savęs. Man patinka, kad ji jautri, bet visiškai kitaip nei aš. Ji mane atveda į tonusą, šaltu dušu apipila. Geras spyris į užpakalį.
Anna, o tau Katia „spiria į užpakalį“?
Anna: Jei ji neišjudintų, tai aš ir miegočiau. Ji ypatingai aktyvi. Kiekvieną dieną nori kovoti už muziką, intensyviai rodyti, daug kurti. Kartais nesutampa emocijos ir norai, o kartai būna atvirkščiai – kūrybinė būsena. Vis spardomės.
Labai jau jūs emocionaliai skirtingos. Kaip dirbate?
Katia: Man asmeniškai, kai vyksta darbas, jokių sunkumų nekyla. Sunkumai kyla tarp darbo ir mūsų užimtumo, kol nesueinam čia (studija). Tada atsidūstam – mes gyvos. Kai galvoji per daug, nieko nesigauna. Kai muzikuojame – didžiausia šventė.
Anna: Turi būti resursų iš vidaus, kad galėtum kažką sukurti. Pavyzdžiui, savaitę ar dvi nepagroju, tada mano smegenys pailsi ir jaučiuosi psichiškai stabili, tada kažką galiu sugalvoti. Jeigu kiekvieną dieną kuri muziką, tai nereiškia, kad kiekvieną dieną grosi gerai. Muzikoje nuolat yra visokių niuansų, kuriuos reikia ištisai šlifuoti. Kartais pavargsti.
Katia: Resursai yra nuolatinis savo bagažo plėtojimas – įvykis, potyris, meilė seilė, knyga, filmai ir plius nuolatinis užsiiminėjimas, tik tada juda viskas. Kadangi mes skirtingos, nėra artimo bendravimo, sunku suderinti bendrą bagažą, bet…
Anna: Nusiteikimas darbui svarbu.
Katia: Pasitikiu Annos skoniu, nors jis ir labai skiriasi nuo manojo. Kartais sueina taškai, suprantu, kodėl jai tai patinka ar nepatinka. Jeigu jai kažkas nefaina, tai įsiklausau į jos nuomonę. Bandom surasti bendrą skambesį, konsensusą.
Jūsų muzika nevienalytė. Kuo pačios žavitės?
Anna: Aš pastaruoju metu mažai muzikos klausau. Galiu klausyti, bet neįsidėmiu pavadinimų. Muziką praklausau kaip kokį reiškinį.
Katia: Klausau įvairios, bet yra favoritai, kurie kaip religija, stalo knyga. Būna tas laikas, kai perklausau ir galvoju ačiū, kad jūs buvot: džiazo klasika, Miles, Amy Winehouse, Radiohead, Piatnica… daug. Janis Joplin, Jimi Hendrix ir t.t.
Atrodo, jog nebijot susimauti, apsijuokti, išdainuoti skaudulius, nesėkmes, išdavystes. Apibūdinkite savo muziką tiems, kurie niekada jūsų negirdėjo?
Anna: Manau, kad mūsų muzika daug kam turėtų būti sudėtinga, vien ta prasme, jog labai jausmingas dainavimas. Apie kančią, labai daug su išgyvenimais susiję. Žinoma yra įvairių dainų, bet daugiausiai, išreikštų per skausmą. Žmonės nėra pratę priimti kitų skausmą. Aišku, nesinori to pateikti, kaip kokios tragedijos, dramos, norisi, kad muzika būtų tam tikras šviesulys, žadintojas. Pavyzdžiui, flamenko, kai kurie žmones negali klausyti, nes ten nuolatos yra tam tikra kulminacija. Kartais Volumetears muziką lyginu su flamenko. Jeigu mes dainuojam apie vyrus, mes vis dar juos tebemylim, lyg ir pykstam, bet ta moteris vis tiek dar myli. Nuotaika mūsų muzikoje yra dažnai stabili. Kažkaip neišsivaduoji iš tos meilės ir kančios būsenos.
Katia: Pritariu. Nuotaikų pasaulyje yra labai daug, net didžiausi grandai turi savo būseną ir braižą, man tai yra svarbiausia. Ta nuotaika ir emocija turi būti. Vienas koncertas “neša” susimastymą, kitas šviesą, bet svarbiausia, kad ji būtų – ta emocija. Muzika negali būti dėl pinigų ar kažko.
Taip pat stengiamės, kad gitara ir balsas skambėtų ir kaip bosas, ir kaip būgnai, kad savyje turėtų visko, lyg visa grupė. Ieškojom sprendimu, kurie būtų įdomūs. Pastebėjau, jog žmonėms, klausantiems mūsų muzikos, patinka skirtingos dainos. Mes nesame vienos dainos grupė.
Koncertuose jūs..?
Anna: Prieš koncertą dažnai jaučiu, kad nenoriu (aš irgi – Katia). Žinau, kai užlipsiu, bus malonumas, darysiu, kaip galiu geriausiai, kartu žinau, kiek man tai kainuoja. Turiu būti labai atvira, labai jautri. Tą akimirką, kai esi ant scenos ir dainuoji, atsiveri taip, kad esi labai labai pažeidžiamas. Norisi, kad visi klausytojai priimtų tokią, kokia esi. Yra labai malonu, kai žinai, kad žmonės atėjo tavęs paklausyti.
Katia: Siekiam, kad atsirastų kažkoks žmonių skaičius, kurie norėtų ateiti ir pasidalinti.
Anna: Dabar jaučiuosi jau geriau, nes pradžioj buvo sunku. Galvojau, kaip priims mano muziką, ar ji nebus per sudėtinga. Labai bijau, kad iš manęs juoksis. Labai nenorėčiau. Žmogus mato tavo pažeidžiamumą ir tada jis nepriima, pasijuokia. Man atrodo, tai žiauru tiek ant scenos, tiek gyvenime. Žinai, kaip sako – per giliai kapsto. Kartais tikrai taip būna. Bet kaip pradžioje kompleksavom.
Katia: Taip, mes dviese, esi nuogas, ritmas neina, techniškai sunku išgroti, išdainuoti. Gėdijiesi pasireklamuoti. Plius esame muzikantų terpėje, akademija. Tai palaikom viena kitą. Tada užsiplieskia tokios kibirkštėlės, ir eini, įgauni pasitikėjimo. Bet labai dažnai žmogus abejoja, negali būti visada įsitikinęs. Na, kaip gyvenime.
Kaip stiprinatės?
Anna: Kartais atrodo, kad stebuklai vyksta. Būna niekas neišeina ir viskas stovi vietoj, nelemta atrodo. Jaučiu, kada man nereikia nieko daryti ir kada reikia. Padariau du įrašus, ir galiu pasakyti, kad jie geri, nes ta akimirka buvo tinkamas laikas. Kai laikas netinkamas, galiu verstis per galvą, bet nieko neišeina. Kartais reikia savo ambicijas paslėpti ir susikaupti ties kažkokiu kitu darbeliu, o paskui ateis tas momentas ir viskas išeis. Kai pradedi sau sakyti, kad viskas blogai, tai atsiduri dugne.
Katia: Čia Annos sistema, man visiškai priešingai. Anna groja gitara ir yra profė, jeigu yra nuotaika – groja, jei ne – tai ne. O aš turiu eiti mažais žingsniukais, jeigu atsipalaiduoju, nieko nesigauna. Turiu užsiiminėti, groti gitara, fortepijonu, kurti melodijas. Privalau. Man tos pertraukos tiesiog netinka, turėjau ir taip tų pertraukų gyvenime.
Iš kur gimsta tokios jautrios eilės, melodijos?
Katia: Eilės gimsta iš gyvenimo, tai vos ne biografiniai dalykai. Vidinių išgyvenimų atspindžiai.
Anna: Man tai nuotaika, kuriai įtaką daro patirtis. Per žodžius įprasmini savo nuotaiką. Ją ir įdedi į kūrinį. Vieną dieną tiesiog supranti, kaip turi skambėti.
Ką norėtumėt duoti žmogui savo muzika?
Anna: Norėčiau sukelti kūne šiurpuliukus. Kai žmogus girdi mano dainą, noriu, kad nuo pirmų iki paskutinių akordų jam per kūną eitų virpuliai. Toks mano tikslas.
Katia: Panašiai ir man. Kai klausau muzikos, dažnai pajaučiu tokį tarsi katarsį, mane paveikia ir suvirpina. Būna geram spektaklyje, ar knygą skaitant, muzikos klausantis. Pasirodo ašaros, tokios laimės. Tada aš dėkoju.
Kartu: Nedažnai taip būna…
Kodėl muzikos reikia?
Katia: Mums reikia dažniau, nes mes tuo gyvenam. O žmogui, kad grįžęs iš koncerto galėtų nors trumpam atsibusti iš rutinos: gal sugalvos, kad nori žmonai padovanoti gėlių, o vietoj alaus bokalo su draugais sugalvos, kad rytoj su vaiku pabūt nori. Kažkas tokio. Muzika turėtų ugdyti.
Anna: Muzika turi būti geriems darbams. Stengiuosi neskaityti “Lietuvos Ryto”, nes man baisu. Norėčiau, kad žmonės, kurie yra geri, tokie ir liktų. Ir norėčiau, kad mano muzika žmones kreiptų gėrio link.
Katia: Toks įspūdis, kad muzika turi nešti šviesą. Nebūtinai ji turi būti saldi ar paprasta, ji gali būti ir tamsi. Nereiškia, kad tik Mocarto klausant gimsta šviesa, o jei jau klausai metalo, tai vandens molekulė deformuojasi. Man tai atrodo nesąmonė. Žmogus turi skonį, ir kai nuo muzikos pajunta katarsį, jis pasikrauna. Kai groji, žmonėms dovanoji energiją, kuria jie galėtų pasikrauti, kuri iš kažkur atsiranda. Dalybos. Tame ir visa esmė.
Atvira pasiūlymams pabaiga.
Katia: Tarp kitko, ieškome vadybininko. Norėtume, kad atsirastų žmogus, kuris sutiktų eiti kartu su mumis. Išleisim albumą, tik nežinau ar rytoj, ar kitais metais. Juk niekas neveja. Taip pat norime, kad ateitų daugiau žmonių į mūsų koncertus. Norisi pridėti kitų instrumentų. Bet kaip ir sakėme, viskas savo laiku.
Anna: Esame atviros pasiūlymams (šypsosi).
Volumetears internete:
Komentarai