FUME: “ Norisi pabėgti nuo brend’o kulto ir susikurti sau pasaką.”

Sausio 29 dieną Lietuvos elektroninės muzikos akiratyje pasirodė naujas vardas – FUME su EP „Hold your head high ready for the dive“, kuris pirmą kartą nuskambėjo Minimal Mondays radijo laidoje. Nors Fume  šis albumas nėra pirmas prisilietimas prie muzikos, atlikėjas tikina, norintis, jog jo naujasis slapyvardis būtų vertinamas tik pagal kuriamą muziką su tuo nesiejant pačio kūrėjo.

Pirmas įspūdis klausant EP – gili, atmosferiška muzika, kalbanti paslaptim. Garsų gausa, pradedant nuo gyvo garso įrašomų elementų, gamtos stichijų, stilistikos įvairumas ( idm, ambient, breakbeat, dubstep, electronic experimental future garage… ), baigiant etno instrumentais. Viso to padarinys – 25 minutės kokybiškos muzikos apie jūrą ir kelionę.

“Hold your head high ready for the dive” – Į kokią būseną kvieti pasinert klausytoją?

Hmm.. Ją galbūt reikėtų pajusti daugiau mažiau taip: įsivaizduok didžiulį ežerą ar Baltijos jūrą, žodžiu, milžinišką tamsaus vandens telkinį, per kurį iki pusės nutiestas tiltukas. Tu nužingsniuoji toli toli.. ir stovi ant to tiltuko krašto. Diena pakankamai pilkšva, dangus švininis ir atsispindi ant tamsaus vandens, po tavo kojom didžiulė gelmė, kuri smalsiai žiūri į tave kaip ir tu į ją. Po tavo kojomis girdisi lengvai teliuškuojantis vanduo, bet visur – tylu. Įkvėpi to gaivaus oro pilnus plaučius ir neri į šaltą tamsų vandenį.  Va, galbūt taip galima nupasakoti šią būseną – keista ramuma.

Dainos gan kinematografiškos. Kokią istoriją jomis kuri?

Manau, jog kiekvienas muzikantas, nesvarbu kokią muziką bekurtų (žinoma, su išimtimis), yra linkęs jai pasitelkti kokius nors vaizdinius. Vienaip ar kitaip, garsas, kurį tu išgirsti ar atgamini galvoje, surezonuoja tam tikrą vaizdų seką. Kai kuriu, norom nenorom, mano galvoje gaminasi vaizdo klipas, kurį stengiuosi perteikti dažniais, sujudinančiais kitiems žmonėms išgyvenimus, gal vaizdinius… Na, kažkaip taip.

Ne visada stengiuosi papasakoti  konkrečią istoriją, kad ,na žinai, gyveno Marytė ir Jonas, Jonas nėrė į šešėlių pasaulį, o Marytė bandė jį iš ten ištraukti. Kol, galų gale, jos nesuvalgė koks piktas vaiduoklis. Ne ne, ne visai taip. O kokia mano EP istorija? Turiu nesveiką polinkį į visokius misticizmus ir fantastiką, tačiau šitas EP kažkodėl yra apie jūrą ir kelionę, ir kas laukia ten toli. Galbūt kiek abstrakčiai kalbu, bet paskaičius dainų pavadinimus viskas susideda į vientisą istoriją.

Kas tau yra tavo kūryba? Emocija? Idėja? Žaidimas?

Tam tikra prasme galėčiau sakyti, jog tai yra žaidimas idėjomis siekiant sukelti emocijas. Man patinka eksperimentuoti, ieškoti sąskambių, naudoti keistus garsus, taip perteikiant  emocijas, nors, žinoma, juk visi viską suprantame skirtingai. Manau, dėl to negalima sakyti, jog siekiu perteikti vientisą idėją ar emociją. Kiekvienas juk viską perkratom per savo prizmę – vienam tai gali būti kelionė, kitam šuolis, trečiam avarija. Tegu klausytojas pats interpretuoja, aš galiu jam tik užminti  gaires į tai, ką norėjau pasakyti.

Ar įvardintum, jog tavo muzika yra liūdna?

Kodėl? Nė velnio ji ne liūdna. Gal labiau mąsli. Manau, būtų klaidinga vertinti muziką pagal linksma/liūdna kriterijų. Muzika turi nukelti žmogų šiek tiek toliau ir giliau, nei tik sukelti momentinę impresiją ar nuotaiką. Ji turi klausytoją pastūmėti į  gerą mintį ar panašiai. Žinoma, tai tikrai negalioja visoms muzikos rūšims, bet bent jau aš siekiu žmogų šiek tiek  stumtelėti pakeliauti, nevisai juodai, bet po rūkus ir miglas, tarp medžių…

Kas tampa esminiu momentu tavo kūryboj?

Pasigauni gerą idėją, įsirašai garselius, susidėlioji melodiją, ją aplipdai ir jauti, kad visai nieko, bet norėtųsi suteikti skambesiui daugiau skonio. Tada yra du etapai: pirmasis – kai pagauni gerą sąskambį, kuris tau patinka ir pajunti, kad va, tai yra tai ko dabar reikia, o antras – kai atsuki reverb‘ą!

Įrašinėji garsus gyvai. Nuo kada supratai, kad tai yra reikalinga tavo elektroninėj muzikoj?

Nuo tada, kai pradėjau neberasti tinkamų garsų. Manau, ilgainiui didžioji dalis muzika užsiimančių žmonių pereina prie savitai įrašytų garselių ar susikurtų sintezės modulių. Labai smagu  elektroninėje muzikoje naudoti autentiškus garsus. Tarkime shaker‘ius puikiai gali pakeisti pustuštis indas su cukrumi, šnara pakankamai gražiai. Arba garsas kai vieną per kitą perbrauki du peilius ar pieštuku pabarbeni į stalą, paskui į palangę, o galiausiai į langą. Taip, ilgainiui išgauni nuostabių garsų, kuriuos apdirbęs ir suteikęs jiems savitą prieskonį gali padaryti kažką įdomaus. Žinoma, tai nėra kažkas naujo, bet už tai velniškai smagu.

Juntama Amon Tobin ir Burial įtaka. Ką tu į tai?

Ką aš? Nieko. Jų įtakos tikrai yra, matyt, todėl ir jaučiasi, bet negalėčiau sakyti, jog mano grotuve jie suktųsi labai dažnai. Žinoma, keistoki amontobin‘iški ritminiai sprendimai ir skanus burial‘iškas lo-fi skambesys man labai prie širdies, tačiau, manau, kad šiuo metu didžiausiais muzikiniais inspiratoriais galėčiau pavadinti Access To Arasaka – tai absoliučiai nesveikas muzikantas, gerąja prasme. Kai klausau jo muzikos, tarkim albumo “Oppidan”, galvoje pradeda vykti kažkokie įdomūs dalykai. Taip pat, Subheim su savo nuostabiomis kompozicijomis, Irezumi dėl savo albumo “Endurance” kuris mane totaliai sužavėjo, Zoät-Aon dėl savo garsų keistumo, Agalloch, kas įdomiausia jie ,matyt, yra viena iš lanksčiausių metalo grupių, kurias man teko girdėti. Jie sugeba į savo 14-kos minučių dainas sukišti tiek klasikos, tiek ambiento, tiek iki nukritimo vežančių gtarinių solo partijų, jau net nekalbant apie vokalisto šuoliukus, tarp labai labai skanaus growl‘o iki absoliučiai vežančio clean‘o. O paskutiniu metu mano grojaraštyje sukasi Apparat’o naujas albumas – geras reikalas.

Kas dar įkvėpia be muzikos?

Viskas po truputį:  filmai, knygos, miestas, gamta, žmonės, jų poelgiai… Stengiuosi į viską žiūrėti labai plačiai, nes kartais, gera ritminė partija gali netikėtai stuktelėti į galvą ir tada, kai tu stukseni pieštuku į stalą. Kas tada įkvėpė? Pieštukas?

Dainose daug sąsajos su gamta. Kaip įvardintum save gamtoje ir gamtą savyje?

Manau, įvardinčiau dalimi. Nesu iš tų žmonių, kurie veržtųsi į gamtą. Miesto dulkės ir betonas man patinka ir yra labai artimi, bet jame trūksta kažko… Kažkokios keistos gijos, įdomaus cinkelio ar akcento. Tai juos ir pasiimu iš gamtos. Dažnai stengiuosi derinti sunkiai suderinamus dalykus. Tarkim, etno instrumentų skambesį su elektronika. Pavyzdžiui, išbandžiau instrumentą Taiko ir supratau, kad jis puikiai dera su arpeggiator’ium.

Griaustinis, daug erdvės… mistika… Gyvenimo paslaptis- kas tau tai?

Tai yra jėga! Man patinka keistos, ūkanotos erdvės, tokios TwinPeaks‘iškos. Jaučiu, kad man tai yra labai artima, gražu. Tikrai neabejoju, kad gyvenimo paslaptis kažkur yra.. Jeigu viskas būtų pakankamai paprasta ir aišku (nors gal kaip tik taip ir yra!), neturėtumėm tokio literatūros lobyno , o apskritai keletą tūkstantmečių filosofijos minties raidos galima išmesti į šiukšledėžę. Tačiau, jeigu visi šitie dalykai yra, galima daryti išvadą, jog kažkas tikrai yra ko mes nesuprantam, bet velniškai norėtumėm suprasti. Tai varo žmogų į priekį.

Jeigu sugebėtum sukurt savo pasaulį ne tik muzika. Koks jis būtų? Ko pasigendi realybėj ir ko ieškai fantazijos kloduose?

Nuoširdumo gal? Nežinau. Dėl pasaulio, tai vienareikšmiškai – būtų gražus.  Man ten visai patiktų. Ne koks hippie-peace-love-shit. Tamsesnis ir miglotesnis, gūdesnis, dėl to kūryboje ir ieškau to, kas prasilenkia su mūsų pasaulio ribomis. Kažkaip norisi pabėgti nuo dabartinio neišvengiamo brend’o kulto ir susikurti sau pasaką. Pirmiausia mano sukurta muzika atsiduria grotuve, ten pabūna, pagyvena, o tada jau nugula kur nors kitur, kur pasaką sau kurtis gali kiti.

Jeigu galėtum gyvenime išbraukt būtinybes, ką jame pasiliktum?

Kalbant rimtai, nemanau, jog iš vis kažką reiktų braukt. Mano nuomone, labai svarbu bendras balansas – auksinis vidurys, siekiamybė. Mes visi žiauriai varom per kraštutinumus, o po to pjaunamės. Žinai, galima būtų sakyti, kad norėčiau išbraukti blogus dalykus – prisiminimus, blogas emocijas, tačiau be jų kažkaip nesijaučia tų visų gerų dalykų svorio. Aišku, kai kuriuos dalykus reiktų pamiršt ir neleist tavęs griaužt, bet kartais būna ir taip, kad būtent tai tave verčia mobilizuotis ir varyt iš peties į priekį. Pamenu,  filme “Cape Fear” vienas veikėjas labai gerą mintį pasakė – “every man has to go through hell to reach his paradise”. Manau, kad ir kaip bebūtų, galutiniame rezultate yra panašiai.

Pagal tave  3 elementai iš ko turėtų susidėti laimingo žmogaus gyvenimas?

Maistas? Mėgstu pavalgyti. Na, ir dar kokie nors du… Pavyzdžiui, pamiegot ir kad visi atsiknistų (juokiasi). O jei rimtai, manau kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip svajoja apie savirealizaciją, harmoniją ir polėkį.  Manau, kad būtent šie trys elementai  yra svarbiausi. Kita vertus, visi juk skirtingai suprantame, kas yra ir koks turi būti laimingas žmogus. Kai kas gali gauti daug laimės nuo penkto obuoliafono, nors, žinoma, visai dvasingai varyt čia nereiktų, nes aš  labai apsidžiaugčiau jeigu, tarkim, iš dangaus  ant manęs nukristų koks Arturia Minibrute’as. Bet vis tik, reiktų pastebėt, jog laimė, galutiniame variante yra tikrai ne daiktuose, o jausme ir tame ką mes galime nuveikti ir nuveikiame. Tad, kaip bebūtų, liksiu prie savo – žmogus bus laimingas kai bus harmoningas, jam visko užteks, jis turės gyvenimui polėkį ir viską realizuos, kas ten per velnynas pas jį kaukolėje verda.

Jeigu visa tai ką darai pavadintume žaidimu. Ar sugebėtum įvardinti kokias žaidimo taisykles naudoji, kad pasiektum savo tikslą?

Vienos iš pagrindinių taisyklių sau – “daryk išimtis”, “nepamiršk valgyt ir miegot” ir kartais leisk sau eiti “down with the flow”. Taisyklės yra labai racionalus pasirinkimas, o kas liečia muziką, na bent jau aš stengiuosi vadovautis  jausmine ar vaizdine baze. Žinoma, galioja tam tikri kanonai ir dėsningumai, tačiau labai priklauso kaip į juos žiūrime. Kartais tuos dėsningumus galima apeiti, o kartais tiesiog jų reikia paisyti.

Fume artimiausi planai.

Dabar dirbu prie naujo EP. Išduosiu jo pavadinimą – “Remixing the Pagan gods”. Pats procesas labai įdomus. Daug gilaus etno skambesio ir elektroninių vibracijų, atrodytų, absoliučiai nesuderinami dalykai, bet kaip wunderbar jie sueina tarpusavyje. Nusimato keletas kolaboracijų, bet apie juos dar nieko nepasakosiu. Konkrečiai kalbėti galiu tik apie tai, kad neužilgo į viešumą turėtų pasirodyti  keletas naujų kūrinių ar teaser’ių, kuriuos taip pat planuoju atiduot nemokamai. Ką čia.

Internete:

http://fume1.bandcamp.com

http://www.facebook.com/FUMEmusik?ref=ts&fref=ts