Keli įspūdžiai iš Kino pavasario

Visi socialiniai tinklai mirga nuo memsų, pabrėžiančių, kad meteorologinis pavasaris pas mus pernelyg nesiskubina. Mirga pastarieji ir kalbomis apie kitą pavasario veidą – 18-ąjį Vilniaus tarptautinį kino festivalį Kino pavasaris, kuris tęsiasi kovo 14-28 dienomis. Perfrazuojant seną, jau spėjusį į lietuvišką folklorą suleisti šaknis Salomėjos Neries eilėraštį – „Mirga mirga, kur dairais…“ Likus savaitei iki Velykų ir portalas ore.lt nusprendė paridenti kelis „margučius“ apie Pavasarį.

Ranka rankon

(Hand in hand, Valérie Donzelli, Prancūzija, 2012)

Nusprendžiau šį kartą pasielgti neįprastai ir Kino pavasarį pradėti nuo komedijos. Kodėl? Neseniai vienos bičiulės, meno kritikės, paklausta ar tarp savo mėgstamiausių filmų sąrašo galėčiau atrasti nors vieną neliūdną, staiga susivokiau, kad sunkiai. Komedijos ir detektyvai yra du mane visuomet atbaidantys kraštutinumai. Tai žanrai, kurie ne tik kaip magnetas traukia visokiausio plauko banalybes, bet ir patys jomis narsiai šeriasi, dažnai užmiršdami pamurkti. O kad jau prakalbom… kas gali būti baisiau už romantinę komediją? Būtent tokį žvėrį iš „VIASAT komedijų“ programos ir pasirinkau pradžių pradžiai.

„Ranka rankon“ vienas iš tų filmų, kuriuos galima eiti žiūrėti pirmo pasimatymo metu. Ir rašydama „pirmo pasimatymo metu“ turiu omenyje ne vien pasimatymą su vaikinu ar mergina, o, taip pat, ir su kinu. Pilietis iki šiol žiūrėjęs tik spaidermenus ir žiedų valdovus pamatęs „Ranka rankon“ neabejotinai turėtų likti patenkintas ir visiems pasakoti koks nuostabus ir taurus dalykas yra meninis kinas. Klausimo kiek čia to meno giliau negvildensime, pakaks pasakyti, kad dėl žiūrovų simpatijų Pavasaris organizuoja papildomą filmo seansą, tad, jei su kinu slapčia susitikinėjate tik kelis mėnesius, galite „Ranka rankon“ pasikviesti į pasimatymą, tačiau tiems, kurie su kinu švenčia vestuvinę sukaktį ar turi kitų rimtų įsipareigojimų geram skoniui, žiūrėti šio filmo nerekomenduočiau.

Komedijoje pasakojama apie neva labai skirtingus žmones – aristokratišką baleto mokyklos vadovę Heleną ir jauną riedlente važinėjantį veidrodininką-stiklintoją Joakimą. Atsitiktinai susidūrus jų keliams veikėjai tampa fiziškai neišskiriami. Ir tai visai ne tai, ką pirmiausia pagalvojote – Helena ir Joakimas tiesiog atkartoja vienas kito judesius, seka vienas paskui kitą ir t. t. Tai jiems sudaro įvairiausių problemų – pvz. jie negali atsisveikinti ir kiekvienas atskirai iškeliauti į savo namus. Žinoma, iš to ir randasi visas komiškumas. Idėja ne nauja, bet visai įdomi, turint omenyje Joakimo profesiją, kurios dėka jie ir susitinka.

Jis atkeliauja į Helenos darbą išmatuoti langus, tačiau čia taip pat neatmetama galimybė, kad jis privalo įrengti repeticijų salėje veidrodžius. Taip jau nutinka, kad vietoj to pats Joakimas tampa Helenos veidrodžiu, o ji – jo. Viskas būtų lig ir nieko, tačiau kartu pavaikščioję ir pamiegoję vienoje lovoje personažai, nerodę nei kiek įtikimesnių romantinio pobūdžio jausmų apraiškų iš niekur nieko pasibučiuoja ir taip išsilaisvina iš keistųjų veidrodinių kerų. O išsilaisvinę daugiau nebesimato kol vėl susitikę iškeliauja iš Paryžiaus į Niujorką ir – suprask ilgai ir laimingai gyvena. Taip veidrodis tampa naujai, bet visiškai neįtikinamai atvertu gyvenimo langu. Taip jau nutinka, kai turima nebloga idėja, bet negebama sukurti jai prilygstančio scenarijaus.

 

Hannah Arendt

(Hannah Arendt, Margarethe von Trotta, Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija, 2012)

“Hannah Arendt” – filmas, kurio Pavasaryje laukiau bene labiausiai. Jame pateikiamas trumpas garsios XX a. filosofės gyvenimo epizodas – kelionė į Jeruzalę, kurioje vyksta nacio Adolfo Eichmano teismas, ir laiko tarpas po to, kai grįžusi Hana žurnalui „New Yorker“ pateikia straipsnių pluoštą šia tema, vėliau publikuotą knygoje „Eichmanas Jeruzalėje. Blogio banalumas“. Filosofė stengiasi apmąstyti, tai kas daugeliui 7-ajame dešimtmetyje atrodo nepamąstoma – Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų pobūdį.

Filmas nesiima nagrinėti naujų temų, jis veikiau yra siaura Hanos gyvenimo ir darbo iliustracija. Tačiau būti iliustracija tokios tematikos darbų yra nelengvas uždavinys. Kokia yra blogio prigimtis? Hanos atsakymas duotas praėjus palyginti mažai laiko po karo daugelį šokiruoja ne argumentų stoka, o vien dėl to, kad drįstama kalbėti argumentų kalba, ten kur daugelio manymu derėtų gedint tylėti. Hanos darbuose keliamas klausimas apie blogio prigimtį, argumentų kalba nuvainikuojant blogį kaip kažką mistiško ir monstriško. Pasak filosofės blogis yra beveidis, o pats Eichmanas kaip ir daugelis kitų, prisidėjusių prie neregėto masto žiaurumų, tiesiog paprasti vidutinybės. Jos manymu, jei pasaulyje būtų daugiau asmenybių, kurie mąsto savo galva, o ne besąlygiškai vykdo įstatymo raidę, kokia ji bebūtų, nebūtų atsitikę to, kas atsitiko. Toks mąstymas už kurį rašytoja susilaukė aršios kritikos ir persekiojimo neparankus ir šiems laikams, nes atskleidžia, kaip biurokratija ir nekritiškas mąstymas, ant kurių laikosi ir šių dienų visuomenė, gali bet kada tapti siaubingų nusikaltimų žmonijai priežastimi.

Taigi. Kokią vietą čia užima filmas? Ar jis kaip iliustracija geba kelti klausimus? Manyčiau, kad taip. Filmui pavyksta atskleisti ar veikiau nupiešti galimai vykusią vidinę Hanos dramą, taip pat, kelti klausimą kada ir kaip pats mąstymas ir argumentų kalba gali tapti tuo, kas atpažintina kaip žiaurumas. Paploti tenka ne vien už tai, kad sudėtinga tema nepaverčiama banalybe, bet ir už gerą pagrindinio vaidmens atlikėjos Barbaros Sukowos vaidybą bei organiškai pateiktus dokumentinius kadrus.