Kintanti teisingos muzikos retorika kaip nuoseklus artėjimas prie to paties nuobodulio

Tiek M.A.M.A, tiek T.Ė.TĖ. apdovanojimai sulaukė nemažai kritikos iš įvairių muzikos žurnalistų arba kitaip su muzika susijusių žmonių, bendra daugumos pozicija aiškiai oponavo senam televiziniam M.A.M.A.’os „sukirpimui“, bet tuo pačiu ir neaiškiai T.Ė.T.Ė.’s pozicijai. Visgi, tiesioginių pasiūlymų, kokia linkme galėtų judėti tokie renginiai, savotiškai pretenduojantys apvainikuoti visos lietuviškos scenos metų pasiekimus, nebuvo tiek daug.

Šiuo straipsniu bandau atsitraukti šiek tiek toliau, atsispirti nuo konkrečių renginių ir interpretuoti šių apdovanojimų atsiradimą kaip ženklą apie Lietuvos muzikos sampratos kitimą ir kaip atspirties tašką, kuris padės atsakyti į mane dominančius klausimus. Kalbėdamas apie šį ženklą turiu galvoje ne tiek patį renginio įvykimo faktą, bet tai, kokie muzikantai buvo apdovanoti, taip pat atsižvelgiu į kritiką abiejų apdovanojimų atžvilgiu, rodančią, kad viešas kalbėjimas apie muziką kinta. Nepaisant to, reikia pastebėti, kad kalbantieji tarpusavyje retai ginčijasi. Atrodo, nebylus kritikų tarpusavio sutarimas yra galimas tik tada, kai kiekvieno atskira pozicija neaiški (neišsakyta). Tad ar iš pažiūros įnirtinga kritika formuoja kitokią muzikos sampratą, o jeigu formuoja, tai kokią?

Pavyzdžiui, pati „mama/tėtė“ semantika mums sufleruoja, kad jie yra vienas kitam priešingi, tačiau tai neįtikina. Patys T.Ė.T.Ė. rengėjai tvirtina, kad jų apdovanojimai ne tiek alternatyva M.A.M.A.’i, kiek skirti alternatyviajai scenai. Tačiau kai metų funk grupe tampa Saulės Kliošas, kai kurie laimėtojai sutampa abiejuose apdovanojimuose, simbolinė riba tarp pop ir alternatyvos nejučia nusitrina.  Taigi, man įdomesnė ne priešprieša tarp senosios ir naujosios  kartos (arba tarp pop ir alternatyvos), bet tam tikros įtampos ir prieštaravimai naujai besiformuojančioje „teisingos“ populiariosios muzikos sampratoje. Panašu, verta suskirstyti vyraujančias mąstymo apie muziką tendencijas ir tuo pačiu jų įtaką Lietuvos muzikinei scenai.

Perskyrą  įvardinsiu tik kalbiniame lygmenyje, šie trys apibrėžimai – arbitralūs. Taip pat nesiekiu apimti visos Lietuvos muzikinės tikrovės, taigi, tai nėra nuodugnus tyrimas, nes ne su viskuo esu susipažinęs, ne viską mėgstu, tad sąmoningai išjungiu tariamą objektyvaus kalbėjimo režimą. Mano manymu, specialiai jų neišskyrus, šie apibrėžimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, persidengę. Juos atstovaujančios sampratos egzistuoja tuo pat metu, vienas požiūris įgalina jam priešingo ar tiesiog kitokio atsiradimą.

Apibrėžimas I

Pirmasis, žinoma, yra labai pop muzikos supratimas kaip „teisingos“. Jos atitikmenis, nepaisant menkų neatitikimų, galime pamatyti kiekvienos Vakarų valstybės rinkoje. Lietuvoje tai sietina su pramoginiais TV šou, Euroviziniais standartais ir tradiciniu radijo eteriu. Čia pasireiškia 80-90-aisiais iškilusios muzikos figūros arba fonograminės merginų grupės pagal Amerikoje ar Rusijoje (kol kas vis dar dažniau pastarojoje) atkaltus vulgarios komercijos principus. Dabar juos žiniasklaidoje užtinkame kaip „žvaigždes“. Priežasčių, kodėl nemažai daliai klausytojų ir kritikų norisi kitokios teisingos muzikos sampratos gali būti daug: tarptautinių ambicijų ir originalumo stoka, atvirai demonstruojamas požiūris į muziką kaip į verslą ir t.t. Tad įsisenėjusiam lietuviškam labai pop prieštarauti nemažai daliai žmonių norisi intuityviai. Visgi, kai kažkam oponuojame, kažką nutylėtai teigiame taip pat. Tad man žymiai įdomiau patyrinėti tai, ką įprastai laikome oponuojančia muzikos filosofija, nurodyti vidinius prieštaravimus joje ir dėl to kylančias problemas.

Oponuojanti pozicija mūsų viešojoje erdvėje pradėjo ryškėti po 2000-ųjų. Tai yra, straipsniai apie ją žiniasklaidoje, ambicingesni kitokios negu labai pop muzikos koncertai, naujos grupės. Tuo metu Vakaruose dominavo pakankamai siaura indie samprata, kuriai daug įtakos turėjo ankstyvais ’90-iaisiais į topus įsiveržęs britpopas bei elektroninės muzikos įsivyravimas klubinėje erdvėje. Tokie veiksniai sunaikino aiškią perskyrą tarp labai pop ir indie muzikos, nes ši staiga pasidarė komerciškai patraukli, o tokios grupės kaip Oasis ar Blur surinkdavo neregėtas minias. Laikotarpis pasižymėjo mega festivalių dominavimu, stipriomis didžiųjų muzikos žurnalų pozicijomis bei muzikinių tendencijų diktatu. Taigi, indie muzika per pakankamai trumpą laiką visiškai transformavosi. Kurį laiką neįžvelgiau skirtumo tarp ’70-80-ųjų grupių situacijos (Joy Division, The Smiths ir pan.) ir tų mitų (meta-pasakojimų), kurie buvo kuriami apie juos jau komercializuotoje terpėje (toje pačioje, kuri kažkada juos paliko nuošaly) ir kuri dabar jau vadino save indie rinka ir kontroliavo žanro raidą.

Čia noriu laiku susigriebti ir paminėti, kad po truputį atsiskleidžia ne tiek mano nusistatymas prieš muzikos pardavinėjimą kaip kažką nesuderinimo su kūryba, kiek bandymas pagrįsti, kodėl tokia indie scena ilgainiui man pradėjo asocijuotis su senesnių laikotarpių muzikos perdirbinėjimu. Galima būtų manyti, kad „viskas sukasi ratu“, tačiau šiuo „nėra prieš ką maištauti“ laikotarpiu išryškėjo tam tikras manieringas senų garsų suklijavimas neišlaikant emocijos, kuri buvo būdinga indie scenai, pakeičiant ją stipriai estetizuotu garsu, kviečiančiu klausytoją susitapatinti tik su pačia garso estetika. Tokių pavyzdžių apstu, tad pateiksiu atsitiktinį iš neseniai aplankyto vidutiniškai populiaraus blog‘o:

Tad mano kritikos objektas nėra muzika kaip prekė apskritai, o greičiau konkretūs jau prieš tai ir dar toliau būsią išvardinti „gamykliniai“ metodai, kuriuos turint omeny sunku tikėti įprasta pop/alternatyvos skirtimi. Dėl šios priežasties, tais metodais pateikiama muzika man kelia nuobodulį, nes ją atpažįstu kaip lengvai nuspėjamą filmą. 

Apibrėžimas II

Akivaizdu, metas atskirti dvi minėtas indie sampratas, tačiau kaip prieš tai pabrėžiau, negalima būtų sakyti, kad vienas indie yra griežtai komercinis, o kitas – ne. Visa muzika, jeigu ji yra pateikiama kaip produktas, yra ekonominių santykių ribose. Be to, tada aš turėčiau pretenziją į rinkodarinę retoriką, kuri šiuo atveju man neįdomi nepaisant to, kad ji praverstų žinant, kad šių trijų muzikinių sampratų vedinas vartotojas yra puikiai išstudijuotas: jo galimas amžius, pagal tai, jo muzikinės preferencijos ir kiti jiems reikalingi dalykai. Man toks skirstymas yra nepatogus, nes vadovaujantis jo siūlomu rūšiavimu, domėjimosi objektu tampa nebe pati muzika ir jos suvokimo galimybės, bet kiti, antriniai dalykai. Tad patogiau pasirinkti indie ir independent perskyrą. Tokiu būdu pačiame žodyje indie lengviau įžiūriu konceptą, o šiuo atveju tai – pasakojimas apie tokios muzikos galimą skambesį ir kitus jai būdingus elementus, tai yra labiau įribinantis terminas negu independent, nurodantis į nepriklausomumą  didžiosioms ir dominuojančioms kompanijoms, o kartu ir jas atstovaujančiai muzikai. Deja, šių sąmoningų pastangų atskirti prireikia bent iš dalies dėka mitinių pasakojimų apie kažkada buvusį indie, kurio tradiciją neva tęsia grupės, koncertuojančios stadionuose.

Apibrėžimas III

Vis dėlto, tikslinga apibrėžti, kas yra independent muzikos samprata ta prasme, kurią noriu išryškinti, skirdamas nuo indie. Tai produkto sąlyginis nureikšminimas ir potyrio būtinybė (jeigu tai nėra nuobodulys, kurį čia laikyčiau potyriu su minuso ženklu). Pats klausytojo potyris klausant muzikos gali būti įvairus: kontempliatyvus, kitaip tariant, leidžiantis apmąstyti kūrinį, estetinis arba tiesiog hipnotiškas, kai pasiekiama nekasdieniška būsena. Ši orientacija į patyrimą keičia ne tik ekonominę muzikos vertę (jos vartojimas turi būti kitoks), bet ir erdves, kuriose ji klausoma gyvai, dažnai pasitelkiamos vis kitos erdvės, dažniausiai neformalios, tam, kad būtų užmegztas kontaktas su pačia muzika. Tuo tarpu, įeinant į jau atpažįstamą klubinę erdvę, pirmiausia išpildomas jai įprastas socialinis modelis. Pavyzdžiui, atvykę į didelį muzikos festivalį, nujaučiame, kuriose scenose bus daugiausia žmonių; kai pirmose eilėse bus poginamasi, taip pat ten aiškiai išdėstytos taisyklės, ką galima daryti ir ko negalima; tavo santykis su muzikantu turi būti tik pasyvaus stebėtojo, negali bandyti įsiveržti į sceną ir t.t. Kitokio išsipildančio socialinio modelio pavyzdys gali būti koks nors Vilniaus klubas, kuriame nemažai žmonių vakarą praleis lauke, kiti prie baro, o visgi atėję iki scenos, bijodami sulaužyti socialinį modelį, pasyviai stebės, kas dedasi ant scenos, nebent į juos bus mestas lengvai atpažįstamas kodas ženklinantis, kad muzikantas nori atsako („Kaip jūs jaučiatės?!“). Patys modeliai gali keistis, bet neabejotinai pati vieta, kad ir kokia ji bebūtų, ilgainiui suformuoja savo tapatybę, dažnai ji yra varžanti, atsiejanti klausytoją nuo tiesioginio muzikos patyrimo.

Taigi, čia matoma ryškėjanti skirtis tarp patogaus ir įprotį formuojančio vartojimo ir vis besikeičiančios patirties. Pati independent muzika linkusi į eksperimentą – nustebinti klausytoją dar negirdėtomis harmonijomis, struktūromis ir kitomis muzikinėmis idėjomis, kelti nuostabą, nes būtent nusistebėjimo metu galima įsiklausyti: dažnai indie grupių nariai interviu metu sako, kad jiems patinka groti gyvai savo naujas dainas, nes publika nuščiūva ir iš tikrųjų pradeda klausytis.

Taigi, taip apibrėžiamas indie pradeda panašėti į tai, ką anksčiau pavadinau labai pop. Tuo nereikėtų stebėtis, nes nemaža dalis to, ką vadiname nepriklausomais leiblais priklauso didelėms kompanijoms kaip “Warner” ar “Universal”. Kiti, kažkada buvę maži, tapo savotiškais indie milžinais (“Domino”, “Warp”), tad jų veiklos metodai mažai kuo skiriasi nuo taip vadinamų didžiųjų muzikos verslo korporacijų.

Tai svarbu ir mūsų besiformuojančiai muzikinei sampratai, nes oponuodami labai pop kultūrai dažnai, nebūtinai tyčia, pamirštam vidinius prieštaravimus mūsų siūlomoje alternatyvoje. Kitaip tariant, tokia alternatyva yra labai panaši savo veiklos metodais į tai, ką laikome blogu skoniu. Sakantys, kad būtent labai pop muzikos egzistavimas ir dalyvavimas renginyje leidžia į tą pačią M.A.M.A. įterpti šiek tiek kitokios muzikos yra visiškai teisūs, naivu būtų manyti kitaip. Deja, tai nereiškia, kad vyksta muzikinės kultūros progresas, nes jam įvertinti neišvengiamai reikia kriterijaus. Įsivaizduojantys, kad visgi atlikėjų įterpimas į labai pop erdvę yra progresas, ko gero, vadovaujasi skambesiu arba, dar susiaurinant, „šviežia“ muzikine estetika, tačiau argi pats atlikėjų atrinkimas nėra pavaldus būtent labai pop erdvės taisyklėms? Independent kino filmai puikiai moka niekuo nesiskiriančiomis nuo įprastos Holivudo produkcijos šabloninėmis struktūromis, draminiais elementais užsivilkti kitus turinius (pvz., veikėjas galėtų dėvėti ne brangius visiems atpažįstamų didžiųjų brand‘ų rūbus, o “American Apparel”) ir taip iš pirmo žvilgsnio pasirodyti kitokie, progresyvesni.

Lygiai taip pat po indie muzikos skambesiu gali slėptis tie patys primityvūs labai pop kabliukai. Juos lengva pastebėti 2009 metais internetinėje erdvėje išsprogusiame chillwave žanre , kurio per kelis metus buvo prištampuota tiek, kad liko tik keli išsiskiriantys šio stiliaus kūrėjai. Beje, jie taip pat pabėgo nuo to, ką dabar apibrėžiame kaip bendrinį chillwave skambesį. Lietuvos muzikos pasaulyje šį skambesio maskuotės fenomeną lengviau galima priskirti indie folk, kurio nešama feel-good nuotaika nereikalauja tolimesnės klausytojo refleksijos.

Tad iš šių pavyzdžių akivaizdu, kad apie kūrinio vertę vien tik jo skambesys mums daug nepasako. Tad kiekvieną muzikos kūrinį reikėtų suprasti ne kaip savarankišką vienetą, bet kaip socialinių ir kultūrinių santykių tinklo dalį, visada (net ir nejučia) interpretuojama jų kontekste. Marcel Duchamp „In Advance of a Broken Arm“ galime įvertinti tik tada, kai jį interpretuojame konkrečioje (t.y. šiuolaikinio meno) plotmėje. Kitu atveju, šis kūrinys niekuo nesiskirs nuo įprasto sniego kastuvo.  Klausantis muzikos kažkas gali atrodyti gražu ar vertinga tol, kol joje nepastebime klišinių „kabliukų“, dainos žodžių banalumo arba tiesiog nežinome kūrinių, kurie yra plagijuojami.

Matydami tiesiogiai per TV, taigi žinodami M.A.M.A renginio kontekstą, suprantame, kad  indie folk‘o atsiradimas jame pasitarnauja ne abstraktaus progreso, o savęs integravimo į labai pop kontekstą labui. Taip artėjame prie naujos senų standartų išraiškos. Net pasirinkta medija – televizorius, yra sena ir atgyvenusi, kaip kažkada savo aukso laikus atgyveno ir radijas. Pastarieji keleri metai yra įdomūs tuo, kad galima stebėti pirmus indie saviintegracijos bandymus kaip šis, tačiau tuo pačiu atsiranda ir pirmosios platformos realizuotis independent muzikos sampratai praktikoje. 

T.Ė.T.Ė. visgi nėra tokia platforma, pavyzdžiui, „metų eksperimento“ nominacija, kurioje varžėsi estetiškai šviežio indie pop kūrėjas ba. ir patyrę medijas jungiantys kūrėjai Avaspo. Tokių skirtingų muzikantų suplakimas į vieną nominaciją, mano manymu, nėra naudingas nė vieniems jų, bet pasitarnauja kaip dar viena naujo kalbėjimo apie muziką išraiška. Šį nesusipratimą aiškinčiau taip: komisija dar neatpažįsta naujo indie pop skambesio, todėl palaiko jį eksperimentiniu. Iš to seka, kad net „alternatyvių“ apdovanojimų metu neatpažintas, t.y. nežinomas skambesys palaikomas eksperimentu ir taip nuvertinama jo kaip naujo lietuviško labai pop varianto galimybė, jis iškart padedamas į tolimiausią lentyną. Tuo pačiu eksperimento etiketė padeda kurti mitą, kuriame rytojaus indie vėl pristatomas kaip priešprieša labai pop. Žvelgiant iš Avaspo pozicijų, šiame kontekste jų eksperimentalumas devalvuojamas iki „kitokios estetikos“ arba „kažko neįprasto, keisto“, kas turbūt irgi tikrai neskatina platesnės auditorijos rimčiau pažvelgti į Lietuvos eksperimentinės muzikos sceną.

Tiek labai pop, tiek indie tarpusavyje akivaizdžiai susiję. Matant saviintegraciją, akivaizdu, kad šis ryšys neatlieka opozicijos ar progreso variklio funkcijos. Nereikėtų idealizuoti ir independent muzikos –  ji susijusi su likusia populiariaja kultūra, užtenka paminėti, kad dažnai kūrėjai, besivadovaudami tokia ar panašia filosofija, tampa indie ar net labai pop ikonomis. Tad koks skirtumas tarp jų? Manau, gebėjimas pastebėti ir sąmoningai atsiriboti nuo integruojančių elementų. Tiek išorinių, pavyzdžiui –nepriimtinų renginių, neaiškių greito uždarbio (chaltūros) pasiūlymų, tiek vidinių – „fabrikuotų“ struktūrinių ir estetinių elementų savo muzikoje. Su interneto amžiumi, neįtikėtinai išsiplėtus informacijos laukui, suteiktos visos galimybės atpažinti dabartines muzikos tendencijas, tad pasirinkimas gali ir turėtų priklausyti nuo muzikanto, ypač kalbant apie vidinius jo kūrybos elementus. Tai nereiškia, kad pati kultūrinė aplinka nepagriebs muzikanto kūrybos ir jos nepavers dar vienu pop kultūros artefaktu kaip tai atsitiko su Os Mutantes, R. Stevie Moore, The Smiths ir daug kitų skirtingų muzikos krypčių atstovų. Tai suprantama, muzikos sklaida nėra pavaldi tik pačiam kūrėjui.