Artimiau su dydžėjumi ir renginių organizatoriumi Matu aka Seasonslater susipažinau organizuojant legendomis apaugusį 10-ąjį „Surf Through Rock Country“ Nėries saloje. Žmonės į vakarėlį buvo keliami pripučiamu plaustu, medžiuose kabėjo įvairiaspalvės girliandos, didžiulėje keptuvėje čirškėjo sultinga paelija, o iš grotuvų sklido muzika, kurios lengvai neįkištum į jokius stilistinius rėmus. Kaip sako Matas: „Groji viską, kas tinka stebėti bangas, nesvarbu, ar nuo kranto, ar nuo vandens…
Vasaros viduryje buvusioje pionierių stovykloje netoli Molėtų pirmą kartą įvyks minėtų „roko sarferių“ ir jų draugų organizuojama muzikos stovykla „STRCamp“. „Pasidaryk pats“ principu organizuojamame renginyje scenoje po atviru dangumi ir buvusioje valgykloje pasirodys daug įvairių atlikėjų, iš kurių išsiskiria Lebanon Hanover, Peine Perdue, Marburg, „Agharta“ showcase‘as su Sala, Lys, S13, Brūzgynai ir kitais. Ypatingai laukiamas ir vieno Lietuvos industrial pionierių Modus pasirodymas. Stovykloje tikimasi visų, kurių ausys atviros netikėtiems muzikos atradimams.
Matas nėra tipiškas dydžėjus, besirūpinantis vien bpm‘ais ir precizišku kūrinių suvedimu. Daug svarbiau jam parinkti tinkamą gabalą vienai ar kitai gyvenimo akimirkai. Apie jį sklando įvairių gandų, todėl ir prisėdame pasikalbėti apie tai, apie ką jo dar niekas neklausė. Apie grojimą, STRC ir STRCamp, ir kitus dalykus.
https://soundcloud.com/synthsoulsizer
Kaip atrodė pirmasis “Surf Through Rock Country” renginys?
Neatsimenu, bandau atgaminti…
Pirmas renginys buvo toks, kuris patiko patiems ir nusprendėm daryti sekančius. Šio projekto muzika – pakankamai lengva arba labai gili, epinė. Iš principo apie STRCAMP renginį nereiktų kalbėti vien kaip apie STRC produktą.
Kaip kilo šio renginių ciklo idėja?
Marekas (aka Pop Alėja – STRC bendražygis, šio ciklo vizualinės išraiškos autorius ir Mato kolega prie grotuvų – ore.lt past.) grižo is Birmingemo 2008 ar tai 2009 metais… Buvom labai ilgai nebendravę… Grojau „Satta“ bare Rhytm & Sound w/ Paul St. Hilaire “Music A Fe Rule” (ilgą gabalą), tai turėjom laiko pasikalbėti. Jis sakė, kad norėtų pagrot muzikėlės ir pan. Tada vėliau susitikom Užupyje prie 16-osios gimnazijos ir sugalvojom pavadinima STRC.
Žodžiu, turėjom muzikos, kurios nebuvo kur grot. Kalbu apie save, Mareką, ir Valdą (aka Luis meets Giorgio – ore.lt past.) su Vytautu (aka Canada Munchen – ore.lt past.). Tada susigalvojom konceptą apie gitarą ir roką… Tuo laiku kilo daug chillwave muzikos nuo Vakarų pakrantės (nauji hipiai – jų tėvai seni hipiai, vaikams vietoj burokėlių ir uogienės, įdedantys žolės sausainių), kuri buvo įdomi ir unikali Valdui, Marius irgi kažkiek ja domėjosi, o aš norėjau, kad būtų galima paklausyti ir pagroti folko ir disko su gitaromis… Prisijungė ir Valdo brolis Vytautas, kuris grojo Abner Jay ir panašius, buvom 4-iese. Apie muziką kalba ir mūsų paantraštė: „Sėdint ant mėlynos žolės, šokinėjant į šviežias bangas“. Dabar toli gražu nuo to, kas buvo planuota pradžioje, nes muzika – labai dinamiška, jei ja domiesi, viskas keičiasi nuolatos, bet pagrindo reikia laikytis. Iš principo konceptas labai paprastas: groji viską, kas tinka stebėti bangas, nesvarbu, ar nuo kranto, ar nuo vandens…
Kaip atrodo ta roko šalis? “Rokas” šiuo atveju juk reiškia visai ką kita nei įprasta…
Taip, roko šalis yra ne vien muzika arba ne vien profesonali muzika. Tai ir žmonių gyvenimas. Roko sąvoka man yra plačiausia muzikoje. Labai daug ką pasako Psychic TV albumas “Towards Thee Infinite Beat”, kur rimta house muzika grojama gyvais instrumentais. Dabar nebegaliu suprasti žmonių, kuriems pasakius „rokas“, prieš akis iškyla tik Guns’N’Roses. Ir labai gerai, kad negaliu suprasti.
Kada Matas būna Synthsoulsizer’is, o kada Seasonslater’is?
Seasonslater – kai groju STRC sezonu.
Nežinau, kada beesu Synthsoulsizer. Šis pavadinimas šiaip labai geras, bet labai ribotas. Aš iš jo jau išaugau, jis man per ankštas. Synthsoulsizer nebėra, nekvieskit jo grot, nors niekada niekas ir nekvietė. Man iš principo jokio skirtumo, koks pavadinimas. Būna dažnai, kad nežinau, kokį gabalą groju. Nesivadinu tikru savo vardu tik dėl to, kad daug žmonių pagal jį sprendžia, iš kur esi. Nenoriu priklausyti jokiai teritorijai, nes tai suteikia labai dideli kontekstą išankstinei nuomonei ir skydų bei ginklų pasiruošimui bendraujant. Žmonių bendravimo priemonė, kalba, ir taip labai prasta. Kai sako, kad vienas kitą suprato iš pusės žodžio, neturima omeny, kad taikliai pasakyta – mažai kalbėta!
Kada supratai, kad be muzikos nieko tavo gyvenimo nebus?
Kai pasakiau, kad niekada nebūsiu dj’ėjus arba kai jaučiu pyktį viduje, o žmonėms atrodo, kad juokiuosi, nes labai daug juokiuosi grodamas… Mačiau nuotraukuose. Dar kai matau labai daug netikrumo aplinkui ir su tuo susijusių globalių problemų… Kai suvokiu savo potencialą surasti muziką ir ją pagrot kitiems, kai pagalvoju apie savo draugus, kurie praleidžia amžius, ieškodami muzikos, kai galiu 2 paras klausytis muzikos ir negirdėti nieko aplinkui ir kai bijau, kad daugiau gyvenime nieko “doro” nenuveiksiu…
Garsėji, kaip egzotiškų įrašų kolekcionierius. Koks įrašas tau pasakoja įdomiausią istoriją?
Viskas laikina, taip ir su šiuo įrašu. Dabar gyvenu su Ilitch „Je Ne Viendrais Pas“ – jis man pasakoja įdomiausia istoriją!
Nuo nuotaikos priklauso, žiūrint, ką pradedi klausytis ir kokia akimi žiūri?
Nori tik suvokti bendrą jausmą, kurį atlikėjas perduoda? Ar nori klausytis kaip profesonalas? Girdėti kaip vokalas susižaidžia su gitara ar būgnais, kodėl per garsiai įstoja sintezatorius, gal nebuvo kitokių sąlygų? Daug papildomų klausimų reikia užduot, kad į šitą atsakyti. Gali dar žiūrėti į muziką kaip į funkciją. Noriu užmigti? Klausausi atitinkamai. Galvoji, kad esi įsimylėjęs, klausai CSN „4 Way Street“. Nori smegenų masažo? Ko klausai? Nesakysiu, nes neateisit paklausyt, kaip groju. Ne man pasakot rimtiems žmonėms apie rimtą muziką.
Kaip pavyko prisikviesti tokį būrį atlikėjų iš užsienio į “STRCamp”?
Aktyvūs paskutiniai metai susipažįstant su atlikėjais asmeniškai. Kai kas tai mato kaip darbą (tai gal aš geras darbininkas?), man tai praėjo kaip gyvenimo dalis. Kai supranti, kad perfekcionizmas gali niekur taip ir nenuvesti, nusprendi, kad geriau taip, kaip gali dabar, negu išvis nieko. Noras atsitempti visus į vieną vietą ir pabūt kartu.
Ko tikiesi iš šios stovyklos dalyvių?
Dalyviu grojikų ar lankytojų? Kad nepamirštų dėl ko atvažiavo, t.y. Kad būtų kategoriški tiek, kiek yra, bet kartu ir lankstūs, kad įsitrauktų į grupių koncertus, paklausytu muzikėlės, kad atsipalaiduotų, bet reikalautų iš savęs, o ne iš kitų ir, kad rastų įkvėpimo, kad kiltų naujų minčių.
Komentarai