Datashock improvizacijos su klaidomis ir siurprizais

Nuo 2003-ųjų nedideliame Vokietijos miestelyje Saarlouis, netoli Prancūzijos ir Liuksemburgo, savo pasąmonės rūbinėse pasiklydę merginos ir vaikinai groja viskuo, kas pasitaiko po ranka. Jų muzika tokia pat spalvinga, kaip ir jų egzotiški kostiumai. Visa tai truputį primena švedus Goat, tačiau Datashock toliau nuo skandinaviškos Afrikos ir arčiau improvizuotos Pink Floyd, Amon Düül, Harmonia ir naujesnių projektų kaip Sunburned Hand Of The Man psichodelikos.

Šiemetinis “STRCamp” pagaliau surado naujus namus – liepos viduryje netoli Trakų esančioje stovyklavietėje “Deimantas” skambės tai, kuo garsėja “STRC”, “D.O.S.” ir panašūs vakarėliai. Viskas truputį kreiviau, truputį tamsiau. Viskas kiek netikėtai ir improvizuotai. Taip, kaip mėgsta mūsų pašnekovai Datashock iš Vokietijos, plaukiojantys kažkur gruselkraut paribiuose.

Kur yra Datashock ištakos?

Pažįstame vieni kitus jau gana ilgai. Galima sakyti, užaugome kartu. Tai reiškia, kad dalinomės beveik viskuo: perėjome panašius socializacijos procesus, kartu augome mažame Vokietijos miestelyje apsupti nuobodulio, atradome pankroką, hardkorą ir skeitus ’90-ųjų pradžioje. Pradėjome groti muziką ir organizuoti koncertus… Pagrindinis šaltinis yra būtent šie panašumai. Draugystė, savotiškas 20 metų besitęsiantis šeimos verslas, ir tai yra nuostabu. Nors grupės nariai išsikraustė į skirtingus miestus, ieškodami skirtingų tikslų, sugebėjome išlaikyti Datashock darną ir judėjimą į priekį.

Jūsų kolektyvas – greičiau atvira bendruomenė nei stabilus ansamblis. Ar kada nors skaičiavote, kiek žmonių perėjo per Datashock?

Na, yra Datashock branduolys, kurį šiandien sudaro šeši žmonės. Pastaraisiais metais grojome su daugybe draugų. Kai kurie jų grojo su mumis dažniau, kai kurie rečiau. Tačiau neturėtume per daug sureikšminti šių bendradarbiavimų fakto. Iš tikrųjų, tai nieko ypatingo: visi, laisvai improvizuojantys, dažnai groja su skirtingais žmonėmis. Juk tai proceso dalis, ar ne? Tačiau Datashock, kaip kolektyvo ar bendruomenės, idėja mums vis dar labai svarbi, nes maloniau ir tiesiog būtina išlikti atvira bendruomene. Mažiau grubaus individualizmo ir pirmojo asmens „šaudymo“, mažiau organizuoto grupės vientisumo. Pragmatiškoji tokio požiūrio pusė: galime groti ne vien tik su daugiau žmonių, bet galime pasirodyti Datashock vardu ir kaip trio ar duetas (pvz., jei kas nors mūsų dėl kokių nors priežasčių negali). Tai viską gerokai palengvina. Minėtas šešių žmonių branduolys nebegyvena tame pačiame mieste. Visi turime dieninius darbus ir panašiai… Todėl kartais sunkoka susirinkti kartu. Tačiau šie organizaciniai sunkumai nėra problema, nes, kaip atvira bendruomenė, visada galime koncertuoti. Atsakant į tavo klausimą: tingime skaičiuoti ir nematome prasmės tai daryti.

Jūsų kolektyvo aprašyme yra apibrėžimas „neo-hipiai“. Ką „neo“ prideda prie gerai žinomos hipių kultūros?

Kaip turbūt žinai: visos grupės ar atlikėjai turi susigrumti su terminais. Daugumoje atvejų kažkas kitas štampuoja šias frazes, ne mes. Esame susipažinę su apibrėžimais ir frazėmis bei jų sukeliamais efektais, tačiau mums tai nelabai rūpi. Nelabai jaudina žmonės, vadinantys Datashock hipiais ar krautroku. Kodėl turėtų? Iš tikrųjų mums padarė įtaką kontrkultūra. Ir taip, savaip įsivaizduojame tų laikų romantiką, tuo pačiu žvelgdami į ją kritiškai. Nenorime pasakyti „tie laikai buvo geresni“, nejaučiame nostalgijos. Tačiau susidaro įspūdis, kad tais laikais buvo alternatyvių visuomenės kūrimo idėjų, kurios iki šiol nepakankamai išnagrinėtos. Vis dar yra durų, kurių niekas nevarsto. Domimės šiomis idėjomis ir požiūriais, optimizmu, kūrybingumu, drąsa bei valia galvoti kitaip, galvoti apie alternatyvas. Žvelgiant į dabartinę santvarką, visa tai atrodo labai kompleksiška ir sudėtinga, ar tai būtų visuomenė ar dar kas nors. Mums kai kurie dalykai vis dar labai tikri, lengva pasakyti ir netgi lengva tikėti: Fuck Captalism, Stop War, Power to the People, Love Love. Pakankamai esminiai dalykai. Pakankamai hipiški. Vis dar svarbūs.

Taip pat esame labai artimi punk dvasiai. Mūsų albumo pavadinimas „Keine Oase in Sicht“ („Akiratyje jokios oazės“) yra mūsų būdas pasakyti: „Nėra ateities“. Tačiau vietoje punk (dažniausiai) skelbiamo nihilizmo, stengiamės prisiminti tuos laikus, kai kalbėti apie alternatyvas dar nebuvo taip nemadinga.

Jūsų muzika labiau skamba labiau kaip orientalistiniai ritualiniai garsai nei vokiškasis autobanas. Kur semiatės inspiracijų? Beje, Lietuvos miškai ir ežerai, atrodo, puiki vieta jūsų garsams, pagoniškoji dvasia vis dar sklando čia…

Datashock remiasi laisvaja improvizacija, nėra kito kelio, kaip tai galėtų veikti. Taigi viskas, kas vyksta įrašų sesijose ir kaip skamba pats įrašas, priklauso nuo dalyvaujančių žmonių: jų instrumentų, nuotaikos, mąstysenos ir bendros atmosferos tomis dienomis. Visi mėgstame skirtingus instrumentus, kolekcionuojame juos ir, nors ne visada žinome, kaip jais „taisyklingai“ groti, naudojame juos. Mėgstame muziką ir garsus. Jei kas nors nori groti sitaru, jis turėtų būtinai pabandyti. Kiekvienas instrumentas ar garsas sukelia vaizdinius ir istorijas. Labai įdomu tai, jog instrumente slypi energija, galinti pažadinti mitus klausytojo sąmonėje. Atrodo, tarsi garsas yra susijęs su pasauliniais stereotipais (archetipais). Galbūt turėtume liautis galvoję apie žmones iš vokiško autobano, grojančius orientalistinę dykumų muziką. Galų gale, mums nerūpi įsivaizduojami ryšiai tarp garso ir geografijos, nes jie yra pakankamai atsitiktiniai: orientalistinė dykuma tinka taip pat, kaip lietuviškos girios ir ežerai (kuriuos labai norime pamatyti. Nė vienas mūsų anksčiau nėra buvęs jūsų šalyje ir labai laukiame šio vizito!) Tai priklauso nuo klausytojo. Realybė, kasdienis gyvenimas atrodo skirtingai. (Tikiuosi, pagaunat saviironiją, kai žiūrit į mūsų naujojo įrašo viršelį. Deja, ne kiekvienas supranta vokiškai kūrinių pavadinimus, kurie taip pat „žaidžia“ su vaizdais ir vaizduote. Bent jau toks buvo mūsų sumanymas.)

Ar kada nors dalyvavote tikrame šamaniškame rituale?

Na, ar yra skirtumas tarp tikro šamaniško ritualo ir gerai padarytos picos džiaugsmo? Nėra!

Kodėl, jūsų nuomone, krautrokas išlaikė laiko išbandymus, tuo tarpu kiti žanrai dingo nežinioje?

Kaip jau sakėme anksčiau: apibrėžimai yra tiek pat reikalingi, kiek ir bereikšmiai. Krautrokas vėlgi puikus to pavyzdys. Ką šis terminas reiškia? Jei paimtume tokius taip vadinamo krautroko atlikėjus kaip Anima Sound, Amon Düül ar Tangerine Dream, estetiškai jie tarpusavyje neturi nieko bendro. Jie skamba visiškai skirtingai. Tai kas tas krautrokas? Krautrokas apima skirtingų rūšių muziką, sukurtą specifiniu istoriniu metu specifinėse vietose. Laikas ir geografija (ir galbūt pats apibrėžimas) sukelia asociacijas, kad keletas žmonių dirbo kartu ir sukūrė tų laikų „sceną“… tačiau dabar 2014-ieji. Jei nori naudoti šį pavadinimą, ok. Tai netgi skamba šiek tiek juokingai, nes šis apibrėžimas šiandien skamba tuštokai. Mums tai tik gražus langas kažkur patekti…

Kalbant apie žanrų išliekamumą: kam tai rūpi! Muzika visada išlieka. Niekas nenueina veltui. Argi tai nėra charakteringa mūsų laikams, kad viskas yra čia? Viskas prieinama (iki tam tikro lygio) vienu paspaudimu. Tai – sutapimų ir lygiagretumo laikai. Viskas pasiekiama ir kažkas kažkur galvoja perleisti bet kokią muziką, įrašinėjamą tiesiog dabar! Vaikiai prodiusuoja blizgius ritmenbliuzo garsus, kad paviešintų juos saundklaude, kiti penkiolikmečiai perka semplerius boom-bap hiphopui kurti, yra abstract club music, roots reggae, hardcore – vadink kaip nori, paprasčiausiai bet kas…

Kaip apibūdintumėt savo gruselkraut skambesį? Kokias dvasias bandote pažadinti?

Gruselkraut siekia laikus prieš prisijungiant Sebastiano ir Kristiano (Pretty Lightning) „roko sekcijai“ prie Datashock. Prieš tai Datashock buvo labiau link drone. Tamsesni ir gal truputį keliantys šiurpulį. Tačiau iš tikrųjų nebuvo ir nėra jokios šio skambesio koncepcijos. Tai yra (ar buvo) tik gražiai skambantis žodis, kuriuo apibūdinome tuometinį savo skambesį.

Nesistengiame nieko prikelti. Datashock esmė – improvizacija, apimanti būtent tą momentą, kai ji vyksta, veiksmas ir reakcija. Dialogas ne tik tarp instrumentų ir muzikantų, bet ir savotiškas eksperimentas, muzikos vietos paieškos tam tikroje erdvėje. Pastangos rasti geriausią duotoje atmosferoje duotomis sąlygomis. Žinoma, stengiamės apjungti visų mūsų skirtingus požiūrius. Turime integruoti labiau į roką orientuotus sumanymus, ramius ir minkštus sąskambius su laukiniais ir triukšmingais poreikiais. Taigi, tai ne vien bendro garsovaizdžio ar jausmo sukūrimas. Greičiau bendravimas ir judėjimas.

Kokioje egzotiškiausioje vietoje esat groję?

„Colour Out Of Space“ festivalyje. Didžiulė scena ir daug žmonių. Paprastai būna priešingai.

Ar galite sugroti du tokius pačius pasirodymus ar jums tai neįdomu?

Esame laimingi žmonės. Negalime, iš tikrųjų niekada nebandėme ir mums tai neįdomu. Nelabai aišku, kur kada kas prasideda ar baigiasi, chachacha. Laisva improvizacija – mūsų pasirinkimas. Galbūt kai kurie žmonės pagalvos: „Kokia sena ir nuobodi istorija“, tačiau „idealios dainos“ paieškos taip pat nėra jau toks hot new shit (tai tinka ir žmonių linksminimui dviem grotuvais šokių aikštelėje). Taigi, nesame linkę į kompoziciją ir tobulumą. Nevengiame klaidų ir siurprizų.

Kas atsitiko 2012-aisiais, kad neišleidot jokio įrašo. Prieš ir po to kasmet ką nors įrašydavot…

Tais metais išleidome kasetę. Taip pat dirbome su naujuoju albumu. Įrašinėjome, paskui keliems mėnesiams palikome įrašą kompe, tada pradėjome jį miksuoti… skyrėme tam tiek laiko, kiek reikėjo. Jokio skubėjimo. Jokio spaudimo. Be to, be Datashock kiekvienas mūsų užsiima ir kitais projektais: Pretty Lightning, Yagow, Ea$y Homez, Schrein, Flamingo Creatures, Kolter, Phantom Horse, Alien Radio, “Meudiademorte Records” vis dar gyvi, užgimė “Spam Records”, video darbai… ir t.t. Visada yra ką nuveikti.