Lietuvoje tęsiasi Europos šalių kino forumas “Scanorama”. Tai – vienas didžiausių ir prestižiškiausių kino renginių Lietuvoje. Festivalis šiais metais savo žiūrovams pristato daugiau nei šimtą kino premjerų iš visos Europos. Tarp jų – tiek visiems kino mylėtojams gerai žinomos pavardės, tiek visiškai nauji ir niekam negirdėti vardai. Profersionaliai sudaryta ir savo įvairove džiuginanti programa dovanoja galimybę pasižvalgyti po niekada iki šiol neregėtus bei jau gerai pažįstamus pasaulius. Tarpgalaktinė kelionė nė nepajudant iš vienos vietos. Keliaudami dažniausiai judame patys, o ne kelionės tikslas. Keliaujant kine – juda viskas išskyrus mus. Ir taip gimsta pasaulis.
Jodorowsky’o kopa / Jodorowsky’s Dune (rež. Frank Pavich, JAV, 2013)
Šių metų “Scanoramą“ nusprendžiau pradėti nuo dokumentinio filmo apie savo mėgstamą režisierių Alejandro Jodorowsky. Aštuntąją dešimtį perkopęs siurrealistas filmo kadruose nepaprastai energingai ir aistringai pasakoja apie vieną didžiausių savo kūrinių – daug valandų trunkantį filmą „Kopa“. Būtina atkreipti dėmesį, kad šis filmas niekada taip ir nebuvo sukurtas, nes savo mąstais ir užmojais toli lenkė tuometinę kino viziją bei, ką čia slėpti, viršijo visus įmanomus biudžetus.
„Kopai“ buvo suburta kosmiškai nurauta svajonių komanda. Blogio valdas turėjo kurti tamsiausiais žmonių sielos užkaboriais šliaužiojantis H. R. Giger, vienas pagrindinių vaidmenų atiteko populiariajam „budistų vienuoliui“ Davidui Carradine, o galaktikos imperatoriaus vaidmeniui režisierius prikalbino patį siurrealizmo dievaitį Salvadorą Dali. Ir tai tik kelios pavardės iš visos, kaip pats Jodorowsky juos vadina, armijos. Kur dar jo paties mažametis sūnus, kuris net du metus buvo treniruojamas filmui ir mokomas įvairių kovos menų tam, kad pasidarytų kuo panašesnis į iš kraujo lašo gimusį stebuklingą berniuką Paulo.
Nenuostabu, kad įdėjus tiek daug pastangų režisieriui buvo labai skaudu, jog filmas taip niekada ir nebuvo nufilmuotas. Tačiau klausantis jo paties pasakojimo apie pasiruošimo darbus staiga nustebęs suvoki, kad jis kalba apie „Kopą“ kaip apie sukurtą ir nufilmuotą. Patvirtindamas įtarimus Jodorosky šypsosi ir teigia, kad šį filmą, net menkiausią jo detalę jis nufilmavo savo galvoje.
Įdomus faktas, kad Jodorowsky‘o „Kopai“ suburtą komandą vėliau Holivudas pasitelkė statyti kitiems filmams, o įvairiose studijose gulėjęs jo filmo katalogas pamažu – detalė po detalės atsidūrė kituose filmuose. Filmo metu nuskamba idėja, kad jei ne Jodorowsky „Kopą“, neturėtume tokių kokie jie yra arba turėtume kiek kitokius – „Žvaigždžių karus“, „Svetimą“, „Matricą“ ir kt.
Po filmo peržiūros kalbėjęs režisierius Frankas Pavich atskleidė, kad jis dar nuo paauglystės, kai pirmą kartą pamatė prastos kokybės su neįskaitomais subtitrais Jodorowsky filmus (apie dvidešimt metų jo filmų buvo neįmanoma pažiūrėti legaliai, tad jie plito per piratines vaizdajuostes), svajojo sukurti dokumentinį filmą apie savo mylimą režisierių. Pavich šį savo troškimą prilygino Jodorowsky svajonei nufilmuoti „Kopą“. Jis pats galvojo, kad tai visiškai nereali svajonė, tačiau ji ėmė ir išsipildė. Juokdamasis režisierius prisimena, kad kai pirmą kartą susitiko su Jodorowsky, visa tai atrodė taip nerealu, kad jis pasijuto tarsi priešais jį stovėtų vienaragis.
Jodorowsky tikėjo ir tiki, kad kinas nėra industrija, jam tai – pirmiausia menas ir apreiškimas. Režisierius tikina, kad kurdamas „Kopą“ norėjo sukurti ne filmą, o pranašą. Jodorowsky “Kopa“ – labai šiltas filmas, skatinantis nebijoti svajoti ir siekti neįmanomo. Tai padrąsinimas, kurio mums visiems kartais stinga ir viena gražiausių nuoširdžiai papasakotų kino istorijų. Niekada nenufilmuotas filmas apie planetą, kurioje dėl nepaprastos aukos atsirado gyvybės stebuklas, vėliau pasklidęs po visą visatą, galiausiai užima garbingą vietą kino istorijoje.
Sudie, kalba / Adieu au langage (rež. Jean-Luc Godard, Prancūzija, 2014)
Prancūziško kino ikonos Jean-Luc Godard kino mylėtojams pristatinėti tikrai nereikia. Šis režisierius tiek apipintas įvairiausiomis legendomis, kad atrodo, jog mažų mažiausiai virš jo galvos turėtų sklandyti kelios milžiniškos kino unikalumą ir indėlį į jo istoriją ženklinančios aureolės. Šia prasme Godard taip pat yra tikrų tikriausias režisierius-vienaragis, kurį sutikus arba išgirdus apie naują jo filmą ant nugaros pasišiaušia gyvaplaukiai. Net iš kelių pažįstamų įvairiomis variacijomis teko išgirsti: “O jis dar gyvas?!” Kas išvertus į žmonių kalbą reikštų maždaug: “Jis vaikšto žeme tarp mūsų?!”
O šis kino šventasis ne tik, kad gyvas, bet ir sugeba toliau aktyviai domėtis kino naujovėmis ir įvairiausiomis inovacijomis. Anksčiau drauge su kitais kino galiūnais Greenaway ir Pera sukūręs bendrą 3D filmą, kuris ir vadinosi “3D”, Godard ir toliau tęsia ką pradėjęs – šiais metais “Scanoramos” pristatomas filmas “Sudie, kalba” savo žiūrovą taip pat pasitinka mėlynai-raudonais akiniais. Galvodama apie Godard ir 3D akinius pastebiu, kad Prancūzijos vėliava ir pastarieji yra susieti tų pačių nepermaldaujamų mėlyna-raudona.
Taigi, užsidedu ant galvos Prancūzijos vėliavą, užsimaukšlinu akinius, kurie man primena, kad Godard yra vienaragis, yra kino šventasis ir nusidėjėlis. Jei neturėčiau šių konteksto akinių, galbūt viskas veiktų kiek kitaip. Galbūt, filmo kadruose lakstančiam šuniui nesuteikčiau prasmių, kurių jis vis vien negali praryti. Šis prasmių suteikimas prasilenkia su tuo, ką kino ekrane šiuo metu daro Godard. Šis suvokimas taip pat su visu tuo prasilenkia. Tad sėdžiu kino salėje ir mąstau apie prasilenkimus, medituoju juos. O kino šventasis toliau ekrane bando parodyti kalbos mirtį. Ekshumuoti nusidėvėjusį, kontekstais apaugusį, savo reikšmių nustojusį kalbos kūną ir mums visiems leisti jį pauostyti.
Žiūrėdama “Sudie, kalba” kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad Godard neatsisveikina su mirštančia kalba, ne. Jis pats ekrane begėdiškai bando ją nužudyti. Nusikaltimo įrankiu pasirinkęs žiūrovų įtikinimą. Žiūrėti sunku, ne dėl to kas rodoma, o dėl jau minėto prasilenkimo. Dėl šios nepakeliamo lengvumo, suabejoji kitais keliais vaikštančiu kinu. Gerai, kad tą dieną tai buvo paskutinis žiūrėtas filmas, nes po “Sudie, kalba” žiūrėti daugelio kitų režisierių filmus būtų buvę dar sunkiau. “Sudie, kalba” veikia kaip tam tikras suvokimą apvalantis egzorcizmas. Kinas čia – ne kaip liniuotė siužetinei linijai, o kaip pradžios ir pabaigos neturintis daugtaškis. Jei, pasak Biblijos, Adomas kadaise gyvūnus pavadino vardais, tai Godard mano, kad šie vardai negrįžtamai prarado savo reikšmes.
Meistras ir Tatjana (rež. Giedrė Žičkytė, Lietuva, 2014)
Lapkričio 16 d. įvyko filmo apie fotomenininką Vitą Luckų premjerą. Tai pasakojimas apie ekscentrišką, spalvingą menininką, kurio namuose galėjai sutikti bohemos atstovų iš įvairiausių Sovietų Sąjungos kampelių. O užsukęs į svečius rasti šeimininką miegantį ant sofutės su liūtu pašonėje. Nepaisant akivaizdaus talento jo darbų nebuvo parodose, nes Luckus kūryboje niekada nėjo į kompromisus, jei cenzūra nepraleisdavo kelių nuotraukų, autorius atsisakydavo eksponuoti ir likusius darbus. Dramatiškumo istorijai suteikia ir ankstyva fotografo mirtis – jis nusižudė iššokdamas pro langą, prieš tai atėmęs gyvybę kitam žmogui.
Giedrė Žičkytė, žinoma iš tokių filmų kaip „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ir „Baras“, toliau eina pradėta kryptimi – bando sukurti mitologines lietuvių meninio Olimpo dievybes. Jei roko grupę Antis, kurios istorija pasakojama „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, Lietuvoje žino beveik visi, tai tokioms siaurame rate žinomoms undergroundo legendoms kaip Artūras Barysas-Baras ar Vitas Luckus režisierė savo filmais dovanoja galimybę likti nepamirštiems ir įgyti visuotinumą.
Be abejonės, pastanga parodyti lietuviams, kad mes taip pat turime menininkų su įdomiomis gyvenimo istorijomis, yra sveikintina. Kitas klausimas – kaip visa tai daroma. Pavadinime iškelta Luckaus ir jo mūzos bei žmonos Tatjanos meilės istorija, bet pačiame filme Tatjanos tarsi nėra. Iš daugybės fotografo darbų į žiūrovą žvelgianti moteris, atrodo, ir toliau lieka tik nebylia nuotrauka. Filme kalbantys Luckui artimi žmonės jį aukština ir kalba apie tai kokia nepaprasta moteris buvo (yra?) Tania. Tarsi žuvus ekscentriškajam fotografui ir jos būtų nebelikę. Viena kalbėtoja netgi pareiškia, kad Luckus sukūrė Tatjaną tokią, kokią ją įsimylėdavo visi jų aplinkos vyrai.
Po visų paruošiamųjų kalbų ir įvesdinimų ateina laikas kalbėti Tatjanai. O ji kalbėdama tyli. Jos kalbėjimas abstraktus, atsargus, paslaptingas. Tarsi jo ir nebūtų. Tarsi ji ir toliau į žiūrovus žvelgtų iš judančios, tačiau vis dar nebylios nuotraukos. O panašaus pobūdžio dokumentinių filmų užduotis tarsi ir turėtų būti prakalbinti net akmenis, jau nekalbant apie gyvus žmones. Bet gal šis nutylėjimas ir yra didžiausias filmo pliusas. Gal paslaptingas žvilgsnis ir nebylus kalbėjimas pasako kur kas daugiau apie šią nepaprastą meilės istoriją, nei bet kokie nuoseklūs atpasakojimai.
20 000 dienų Žemėje / 20 000 Days on Earth (rež. Iain Forsyth ir Jane Pollard, Jungtinė Karalystė, 2014)
Dokumentinis filmas apie Nick Cave gali taip pat sėkmingai ir privilioti šio muzikanto, dainininko, rašytojo gerbėjus, ir išvyti juos iš kino salės. Traukia galimybė sužinoti daugiau apie kūrėjo gyvenimą, išgirsti jo mintis apie pasaulį, kūrybą. Filmas, atrodo, turėtų dar labiau sužavėti Cave asmenybei ištikimus jo kūrybos gerbėjus bei priverbuoti naujų fanų. Tačiau viskas daroma taip dirbtinai ir beatodairiškai, kad netrukus pajunti, kad privalai tučtuojau išeiti iš kino salės, jei nori ir toliau su tokiu pat pasimėgavimu klausytis jo muzikos, neprisimindamas šio prasto filmo šleifo.
Geri dokumentiniai filmai pasižymi jėga griauti kultinės asmenybės dieviškumo ir ypatingumo iliuziją, sužmoginti, tačiau „20 000 dienų Žemėje” N.Cave nesužmogina. Šiame filme jis taip dirbtinai ir perspaustai bandomas parodyti kaip paprastas žmogus, kad netrukus pradeda priminti nebe muzikos dievaitį ar žmogų, o veikiau animacinio filmuko personažą.
Šiuo atveju labiau rekomenduotume pasižiūrėti gal kiek ištęstą, tačiau gerokai nuoširdesnį filmą “Autoluminescent” apie to paties N.Cave karjeros pradžios bendrakeleivį, prieš kelis metus mirusį Rowland S. Howard, kurį maestro savo laiku Berlyne “iškeitė” į Einsturzende Neubauten lyderį Blixa Bargeld.
Nauja draugė / Une nouvelle amie (François Ozon, Prancūzija, 2014)
Naujausiame savo filme François Ozonas lieka ištikimas pats sau. Jis toliau tęsia jam rūpimą seksualumo ir lytiškumo temą. Tačiau tai daro kitu rakursu. Jei paskutiniame jo filme „Jauna ir graži“(2013) girdėjosi su niekuo kitu nesumaišomi Luiso Buñuel’io klasika tapusio filmo “Dienos gražuolė” atgarsiai, tai “Nauja draugė” galėtų būti sėkmingai gretinama su kur kas labiau „ribas laužančiu“ žiauriuoju Pedro Almodovaro “Oda, kurioje gyvenu”. Aplinkinių nuostabą keliančio moters noro išreikšti savo seksualumą tapus prostitute temą čia keičia kita su seksualumu ir lytiškumu susijusi ribinė tema – vyro tapsmas moterimi.
Jauna moteris Kler, po savo geriausios draugės Loros mirties, užtinka draugės vyrą Davidą persirengusį moteriškais drabužiais, tarp jų prasideda keista draugystė. Kler Davido pasaulis nėra atgrasus – veikiau įdomus ir kartais šiek tiek juokingas.
Abu paskutinieji Ozono filmai gretinant juos su dviem minėtais pavyzdžiai gerokai prieš juos nublanksta. Atrodo, kad režisierius tiesiog švelniai slysdamas paviršiumi atrajoja kitų autorių kur kas geriau, aštriau, brutaliau užkabintas temas. Taip jas supaprastindamas, atimdamas gylį ir, „Naujos draugės“ atveju, paversdamas tik dar viena saldžia meilės istorija.
Tačiau tai ką galime įžvelgti kaip silpnybę, pažvelgus kitu kampu gali pasirodyti ir kaip stiprybė. Ozonas mums parodo, kad mes patys trokštame kūriniuose, nagrinėjančiuose netradicinius santykius su savo seksualumu ar lytiškumu, matyti dramatiškumą bei tragiškumą. Šiuo atžvilgiu režisieriaus filmai gali būti pamatyti kaip demaskuojantys.
Realybės šokis / La danza de la realidad (Alejandro Jodorowsky, Čilė, Prancūzija, 2013)
Aštuntą dešimtį perkopęs režisierius filme grįžta į savo vaikystę Čilėje. Pats režisierius tvirtina, kad tai ne vien filmas, bet ir terapija. „Realybės šokyje“ daug mistikos, siurrealizmo ir patoso. Viso to, kas būdinga ir ankstesniems režisieriaus filmams. Tad šio ištiki gerbėjai liks patenkinti, o visi tie kas laiko Jodorowsky‘o filmus beskonybės viršūne – dar kartą niūriai palinguos galvomis.
Visgi, juostoje yra ir to, kas ją išskiria iš kitų režisieriaus kūrinių tarpo. Kad ir kaip fantastiškai ir mistiškai atrodytų ar elgtųsi „Realybės šokyje“ matomi personažai, tai visų pirma autobiografinis filmas. Bet ypatingas autobiografinis filmas. Jame viskas sukasi ir maišosi. Čia Alejandro diktatoriško tėvo brutaliai mokomas būti „tikru vyru“, čia šaukiamas visus žodžius išdainuojančios dvasingos motinos su per iškirptę besiveržiančiomis milžiniškomis krūtimis.
Jei panašaus žanro filmuose išsitenkama pasakojimu iš vieno ar dviejų laiko pozicijų, tai „Realybės šokyje“ beveik nelieka laiko – save vaidinantis Jodorowsky filme apkabina „save“ vaiką. Pasakojama ne tai, kas įvyko Jodorowsky vaikystėje, o tai kaip jo vaikystė šiuo metu vyksta jo minčių ir jausmų pasauliuose. O užmetus akį į šiuos pasaulius belieka konstatuoti, kad po 23 metų pertraukos sukurtas filmas stebina ir žavi savo nuoširdumu ir netradiciniais sprendimais.
Kukurūzų sala / Simindis kundzuli (George Ovashvili, Gruzija, Vokietija, Prancūzija, Čekija, Kazachstanas, Vengrija, 2014)
Filme nedramatizuojant ir be lašo dirbtinumo parodoma kaip karas veikia paprastų žmonių gyvenimus. Upėje suneštoje saloje įsikuria senelis ir jo paauglė anūkė. Jie pasistato namelį ir salą apsėja kukurūzais. Krante kartais girdėti nerimą keliantys šūviai, o pro šalį motorine valtimi praplaukiantys kareiviai įdėmiais žvilgsniais varsto abu salos gyventojus. Jų akys vis dažniau ir dažniau apsistoja ties mergaite.
„Kukurūzų saloje“ beveik nekalbama, o jei kalbama tai labai taupiai. Tačiau nekalbama ne todėl, kad būtų rodomos išimtinai tos scenos, kuriose neįmanoma komunikacija ar kuriose veikėjai būna vieni. Beveik nekalbama, nes tarpusavyje beveik nesikalba senelis ir anūkė, o kalbėtis su pašaliečiais trukdo kalbos, kultūros ir nesantaikos barjerai. Kukurūzų salą kuria ne kalbos, o nuolatinis darbas, nes tai senelio lūpomis tariant „kūrėjo žemė“.
„Kukurūzų salą“ nenuginčijamai galėčiau pavadinti vienu geriausiu šios „Scanoramos“ filmu. Filmu, kuriame ilgai žiūrėdamas kaip statomas namas ar sėjamas laukas galiausiai pasijunti tarsi pats nešiotum lentas ar kapstytum mažos salelės žemę.
Žemės druska / The Salt of the Earth (Wim Wenders, Juliano Ribeiro Salgado, Brazilija, Italija, Prancūzija, 2014)
„Žemės druska“ – tai nepaprastas dokumentinis pasakojimas apie iš Pietų Amerikos kilusio nuotykių ieškotojo, keliautojo ir vieno originaliausių socialinių fotografų Sebastião Salgado gyvenimą ir kūrybą. Filme jautriai atskleidžiamas ilgas fotografo kelias nuo meilės žmonėms ir noro sugriauti visuotinio abejingumo sienas iki nusivylimo žmonėmis ir manymo, kad žmogus yra „pats žiauriausias gyvūnas žemėje“.
Didžiąją savo gyvenimo dalį Salgado keliavo po pačias pavojingiausias Žemės vietas, kur nuotraukose įamžino labiausiai kenčiančius žmones. Žmones, kurių kančioms likęs pasaulis buvo abejingas. Iš ekonomisto išsilavinimą turinčio menininko darbų į mus žvelgia iš bado mirštantys žmonės, masinių žudynių ženklai ir visa tai, ką didžioji pasaulio dalis yra linkusi pamiršti ar išbraukti iš savo minčių žemėlapio. Žavi ir intriguoja kūrėjo nueitas kelias nuo socialinio fotografo iki ekologo, jau dabar ženkliai prisidedančio prie žmonijos ir planetos ateities gerbuvio.
Įdomu, kad filme atsispindi net trijų žmonių – fotografo Sebastião Salgado, jo sūnaus, kuris vaikystėje tėvą laikė super herojumi, Juliano Ribeiro Salgado ir genialaus režisieriaus Wimo Wenderso – požiūriai. Jie maišosi, persipina tarpusavyje, bet juose nepasiklydęs randi kelią ir tas kelias atskleidžia stulbinančią istoriją ir kerinčią įvairovę. „Žemės druska“ laikyčiau ne tik vykusia dokumentine Saldago biografija, bet ir kerinčia kelione į pačios žmogiškosios prigimties šerdį.
Maidanas / Maidan (Sergei Loznitsa, Nyderlandai, Ukraina, 2014)
Eidama į šį filmą tikėjausi visiško anšlago. Tačiau salėje buvo ir neužimtų kėdžių. Manau, tai galima vertinti įvairiai. Galbūt, visi kas norėjo pažiūrėti ši filmą tai jau buvo padarę ankstesnių seansų metu, o gal šiame socialinių tinklų ir interneto naujienų laikmetyje susidomėjimas visų širdis net labiausiai sujauinusiomis temomis išblėsta taip pat greitai ir lig niekur nieko kaip ir atsiradęs.
Filme rodomas 2013 metų žiemą prasidėjęs Ukrainos žmonių sukilimas prieš valdžią. Statiškos kameros abejingai ir negailestingai fiksuoja Maidano žmonių kasdienybę. Čia lygiomis teisėmis girdėti ir garsūs šūkiai, ir pompastiški eilėraščiai ir kulkų zvimbimas.
Turbūt, toks nesuinteresuotas, fiksuojantis žvilgsnis, tai vienintelis būdas sukurti pakenčiamą dokumentinį filmą apie šiuo įvykius. Bet koks pasakotojo ar pasakotojų įvesdinimas kėsintųsi filmą paversti į tam tikros rūšies propagandą, kurioje ištirptų realybės neapčiuopiamumas. Pastarasis filmą dabar tiesiog perpildo ir užpildo.
Uliso žvilgsnis / To vlemma tou Odyssea (Theodoros Angelopoulos, Graikija, Prancūzija, Italija, Vokietija, 1995)
Šiais metais „Scanorama“ pradžiugino graikų režisieriaus Theodoros Angelopoulos kūrybos gerbėjus, surengdama šio unikalaus kūrėjo filmų retrospektyvą. „Uliso žvilgsnis“ kaip ir kiti režisieriaus filmai ilgas, lėtas, poetiškas ir pritvinkęs ilgesio bei nepaaiškinamo liūdesio. Šio braižo su niekuo nesupainiosi.
„Uliso žvilgsnis“ tai pasakojimas apie režisierių, kuris atvyksta į Balkanus prisidengęs tuo, kad čia nori pristatyti vieną iš savo kontraversiškiausių filmų, tačiau iš tiesų jis nori surasti labai seniai istorijos vingiuose dingusias tris neišryškintas graikų kino pradininkų brolių Manakių juostas. Klaidžiodamas po sapnišku rūku aptrauktas mintis bei vietoves režisierius drauge su aistringai geidžiamomis rasti juostomis tikisi susigrąžinti ir savo paties prarastą „žvilgsnį“.
Filmas panardina į sapniškas būsenas, kuriose nebegalioja kasdienė logika. Ulisas (gr. Odisėjas) klajoja ir blaškosi ieškodamas savo Itakės, į kurią sekant mitu turėtų grįžti gyvas ir sveikas. Tačiau filme geležinkelio bėgiai vis labiau primena Stikso upę, traukinio vagonas mirusiųjų valtelę, o greta besiglaudžianti mergina iš kino archyvo – keltininką Charoną.
„Uliso žvilgsnis“ turėtų patikti tiems, kas mėgsta melancholišką, liūdną, poetišką kiną. Tai mitas, kuris virsta filmu, ir filmas, kuris tampa mitu. Ši transformacija nukelia į keistai migdančią dvasinę kelionę. Žiūrėdamas filmą jautiesi šiek tiek apsvaigęs. Po tokios peržiūros tiesiog neįmanoma iš kino salės išeiti žvaliam.
Komentarai