“Oriausia” 2014-ųjų muzika

Kaip ir pernai, surašėme savo labiausiai nuklausytus besibaigiančių metų albumus. Šiemet, palyginus su 2013-aisiais, klausėmės daugiau gitarų. Pastebėjom tai tik sudėlioję viską į lentynas. Sąmoningai elektroninės muzikos neatmetėme, bet gal artėjant apokalipsei norisi aštresnių pojūčių? Kaip ten bebūtų –  20 “oriausių” albumų abėcėlės tvarka, atmetus visus sportinius vertinimo principus ir objektyvumą. Tai, kas “Ore” redakcijoje, mūsų automobiliuose, ausinėse ir jutūbeskose skambėjo dažniausiai. O ko klauseisi tu?

Bohren & Der Club of Gore – Piano Nights (Ipecac)

Šou verslo ekspertai pasakytų, kad su tokiu pavadinimu karjeros nepadarysi, bet vokiečių kūryba ir neskirta daryti šou. Aštuntajame savo albume kvartetas toliau klaidžioja tamsaus ambient džiazo užkaboriais. “Kaip jie sako: „Auditorija turi jaustis taip, lyg būtų kape“. Tiesą sakant, pasijutome labiau kaip D.Lynch’o „Tvinpykse“. Nors tai turbūt turi kažką bendro, nes vokiečių skambesys slypėjo kažkur anapus.”

Brian Eno & Karl Hyde – High Life (Warp)

Ne visada pavyksta įskelti žiežirbą, kada susieina du sunkiasvoriai, tačiau šiame įraše tai pavyko. Du elektroninės muzikos guru Brian Eno (be kurio ieškojimų gal nebūtų ir pačių “Warp’ų”) ir Underworld’as Karl Hyde per 5 dienas sugebėjo įrašyti vieną… gyviausių 2014-ųjų albumų. Jame persipina įvairios populiariosios ir world muzikos struktūros, kurios raitosi tarsi DNR spiralės.

clipping. – CLPPNG (Sub Pop)

Iki šios vasaros nieko nežinojom apie Los Andželo post-hiphop trio. Dėmesį atkreipė legendinių grunge globėjų “Sub Pop” etiketė. Patartina klausyt garsiai – netradiciniai instrumentalai varto žarnas kaip reikiant. O Daveed Diggs greitakalbė bando išsilaikyt komforto ribose. Nes albumas kartais burbuliuoja per kraštus kaip verdantis puodas. Ir būtent tai jame ir žavi!

Deadbeat and Paul St. Hilaire – The Infinity Dub Sessions (BLKRTZ)

Paflirtavęs su techno, Deadbeat galva Scott Monteith grįžo į “doros” kelią su proper techdub. Savo skambesiu šios sesijos primena šiuolaikinio dub klasiką Rhythm & Sound w/ Paul St. Hilaire “Showcase”. Panašiai gilus ir tvirtas skambesys. Tas pat aksominis Paul St. Hilaire balsas, savo laiku girdėtas gyvai ir Vilniuje. Albumas, kuris gali suktis iki begalybės…

Earth – Primitive and Deadly (Southern Lord)

Gėda, bet iki šių metų vasaros kolektyvas iš Olimpijos (JAV) buvo mums incognito. Nuostabiai lėtas jų koncertas vienoje Katovicų bažnyčių užpildė šią spragą. Sunkaus drone pradininkai šiame albume liko ištikimi sau, tačiau tarp masyvių monolitų pasigirdo tolimi country ir folko atgarsiai. 5 garso kelionės po ne mažiau kaip 8 minutes. Kritikai kalba, kad galbūt tai – naujųjų Earth pradžia?

Get Your Gun – The Worrying Kind (Empty Tape)

Danų trio albumą pristatė dar pavasarį “Tallinn Music Week” metu, tačiau visa jėga atsiskleidė “Velnio akmenyje” Anykščiuose (kai kas gal matė juos ir “Positivus” Latvijoje) ir savo soliniame pasirodyme Vilniuje. Iš visų jų apibūdinimų, mums labiausiai prilipo baroque’n’roll. Get Your Gun įtikinamai perteikė vėsią Šiaurės Europos melancholiją.

Glintshake – Eyebones (Glintshake)

Jie susitiko Tatarstano sostinėje Kazanėje, tačiau šiandien yra viena trokštamiausių gitarinių grupių Maskvoje. Puikus triukšmingos energijos ir jautrios melodijos derinys ir, žinoma, tiek ausį, tiek akį traukianti Glintshake vokalistė Jekaterina Šilonosova. Jų kūryboje ryškus 1988-1992 laikmetis su Sonic Youth, My Bloody Valentine, Smashing Pumpkins ir panašiais priešakyje, tačiau copy/paste jų kaltinti nesinori.

Grouper – Ruins (Kranky)

Amerikiečių atlikėjos Liz Harris 9-asis albumas išsiskyrė tarp šių metų garsų savo ramybe – reta šių laikų vertybe. Tinka tiems momentams, kai norisi ko nors “be ritmo” – muzika balsui ir pianinui. Šiemet Grouper užima tą vietą, kurią pernai užėmė Julianna Barwick. Panašiai kaip jos kolegė įrašė savo albumą Islandijoje, Liz savo intymius “griuvėsius” užfiskavo rezidencijos Portugalijoje metu. O jei norisi dar ramiau – Loscil “Sea Island”.

Ministry of Echology – Version Excursion (Dubartis)

Tenesupyksta ministrai, versijų albumas mums nuskambėjo oriau nei jų tikrasis albumas “Notes & Quotes”. Galbūt todėl, kad originalias versijas gyvai šiemet girdėjome daug kartų įvairiose aplinkose, o versijos nuskambėjo šviežiai ir kai kas netikėtai. Be to, savo interpretacijas pateikė smagi tarptautinė kompanija: Jambassa, Voodoo Tapes, Arrogalla, Lata, IJO, Grad_u, Genys, 96wrld, KASETA, Giriu Dvasios ir Genn Bo.

Mogwai – Rave Tapes (Sub Pop)

Nors naujausias škotų darbas kritikų nesužavėjo ir jie vadino grupę konservatoriais, “Ore” redakcijoje Mogwai visada skirta ypatinga vieta. Šiame albume daugiau nei įprasta dėmesio skiriama klavišiniams bei vokoderiui. Ir tai neskamba tarsi bandymas būti šiuolaikiškais, labiau – kaip natūrali ieškojimų tąsa. Galbūt tai nėra geriausias Mogwai reivas, tačiau… Klausėm ir This Will Destroy You “Another Language”.

Pulled Apart By Horses – Blood (Best of the Best Records)

Trečiasis Lydso kvartetas albumas, pirmasis patekęs į UK topus. Grupė savo kūryboje apjungė screamo, grunge, stone ir kitokio roko atmainas. Pagarsėję savo gyvais koncertais (kuriuos kartais tikrai “ištampydavo arkliai” ir jie pasibaigdavo grupės narių traumomis), jie rado truputį laiko savo naujam įrašui. Jame – didesnių scenų šiek tiek sutramdytas triukšmingas skambesys ir daugiau melodijų užuomazgų. Kartais netgi įdomiau skambėjo danai Lower “Seek Warmer Climes”.

Punch – They Don’t Have to Believe (Deathwish Inc.)

Socialiai atsakingo hardkoro (jokiu būdu ne hardroko :) ataka iš San Francisko. Trečias albumas įrašytas “Atomic Garden” studijoje, kur savo šedevrą nulipdė ir Deafheaven. Atsargiai, nes viskas čia tiesiog įelektrinta: nuo politiškai aktualių tekstų iki bekomprominės muzikos. Klausyk, kai tavyje verda įniršis, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Bet, žinoma, neprivalai tuo tikėti. Toronto bepročiai Fucked Up su “Glass Boys” ir Sirakūzų debiutantų Perfect Pussy “Say Yes To Love” skambėjo netoliese.

Royal Blood – Royal Blood (Warner Bros.)

Viena nedaugelio major grupių šiame saraše, pasiekusi net ir Britanijos topų viršūnę. Ir tai – debiutinis šio britų dueto įrašas. Eilinis įrodymas, kad gerai grupei nereikia orkestro. Tiesa, kalbant apie roko duetus, iškart iškyla White Stripes ir, deja, Royal Blood neišranda nieko naujo – jie tiesiog per daug teisingi kaip “Ikea”. Gal todėl juos apšildyti savo turo kitais metais vežasi monstrai Foo Fighters – tokie neišsišoks ir nenugesins hedlainerių. Bet vistiek vilioja tas pralietas karališkas kraujas.

Shellac – Dude Incredible (Touch and Go)

Ši grupė – nuolatiniai “Primavera Sound”, “ATP” ir panašių “elitinių” įdomios muzikos renginių svečiai. Nors ši Čikagos grupė gyvuoja jau virš 20 metų, albumas jie leidžia retai – “Dude Incredible” yra tik 5-tasis, ankstesnis buvo prieš… 7 metus. Nepaisant to, gudrus Shellac rokas (labai plačia prasme) skamba aktualiai ir gyvybingai, nepavaldus jokioms madų pūstelėjimams. Juk čia groja pats Steve_Albini. Tokie “muzikos lebovskiai“.

Super Besse – Musique Pour Les Filles* (Super Besse)

Šį baltarusių trio pirmą kartą pamatėme pavasarį “Tallinn Music Week”, vėliau jie lankėsi jau Vilniaus muzikos savaitėje, kur sugrojo kelis nevykusius “valstybinius” koncertus Rotušės aikštėje ir tuščiame “Loftas fest” kieme. Tamsiame klube jie atrodo geriau. Galbūt per daug tiesmukai cituojamas jau blėstantis Joy Division/coldwave pasekėjų skambesys, tačiau norisi kaimynams duoti avanso (juolab, kad “Musique…” ne visai ir albumas, o tik 4 dainų EP), tikintis, kad jų energija niekur nedings, o kūryboje atsiras daugiau savęs. Jų laimei, šiemet nieko neišleido Ytro iš Rostovo.

Swans – To Be Kind (Mute/Young God)

Labai ne daug revival grupių sugebėjo pasiekti bent jau tiek pat. Dar mažiau sugebėjo išleist dėmesio vertus naujus albumus. Vienetai sugebėjo palikti savo praeitį ir pradėti naują etapą. Kai 2010-aisiais Michael Gira vėl subūrė savo “gulbinus” (tik jau be Jarboe, kurią kelis kartus matėme Vilniuje, Swans, deja, matėme tik Rygoje), skepticizmo netrūko. Tačiau vienas po kito sekė keli sėkmingi įrašai ir “To Be Kind” tapo aukščiausias topų vietas kada nors pasiekusu Swans albumu. Įspūdinga kelių valandų eksperimentinio/meditacinio/noise roko odisėja. Kaip rašė vienas kritikų: “Swans vis dar tebežiūri į bedugnę, tačiau bedugnė į juos nebežiūri.”

Teho Teardo & Blixa Bargel – Spring (Spècula)

Nors Blixa savo soliniu stand-up pasirodymu Rygoje nuvylė, o jo grupės Einsturzende Neubauten albumas “Lament” taip pat nepasirodė toks įdomus, vis dėlto šis produktyvus vokietis turi ką pasiūlyti – bendrą albumą su italų kompozitoriumi Teho Teardo. Pastarasis, be daugybės įvairių kolaboracijų, sukūrė muziką tokiems filmams kaip Gabriele Salvatores “Denti” ar Paolo Sorrentino “Il Divo. Tik 5 kompozicijos, tačiau jose organiškai susijungia aksominis Blixos vokalas (itališkai!) ir elegantiška Teho muzika. Adult oriented music.

The Twilight Sad – Nobody Wants to Be Here and Nobody Wants to Leave (Fat Cat)

Ketvirtasis liūdesio riterių iš Škotijos albumas, daugelio nuomone, geriausias jų diskografijoje. Šiandien retas atlikėjas kuria ir atlieka taip nuoširdžiai ir intymiai paprastai. Atrodo, kad The Twilight Sad gyvena savo pasaulyje, kuriame indie dar išlaikęs savo pradinę prasmę. Šio įrašo turėtų pavydėti Interpol ir panašūs. Patys muzikantai savo kūrybą apibūdina kaip “folką su triukšmo sluoksniais”. Nuoširdžiai intymiai skambėjo ir kolegos iš Amerikos War On Drugs “Lost in the Dream”.

Tony Allen – Film of Life (Jazz Village)

74-erių muzikantas iš Nigerijos neabejotinai yra šiame sąraše vyriausias. Ilgą laiką buvęs savo tautiečio Fela Anikulapo Kuti šešėlyje, Tony Allen vadinamas vienu afrobeat stiliaus pradininkų. Spefinis savamokslio būgnininko grojimo stilius girdimas ir šiame albume. Tačiau paklausyk “Ewa” – akivaizdu, kad ilgame jo gyvenimo filmo garso takelyje skambėjo ne tik afrobytas. Juk jo kolegomis studijoje yra buvę Damon Albarn, Flea, Sebastian Tellier, Air, Jarvis Cocker ir kiti. Seneliui už nugaros šurmuliavo margaspalviai švedai Goat su savo savo “Commune”.

Without Letters – self-titled (Without Letters)

Deja, vis dar ne pilnavertis judriausios Lietuvos grupės albumas. Judriausios, nes po kelių mėnesių petraukos jie gali skambėti jau šiek tiek kitaip. Ir tai – tikslingos paieškos, o ne beprasmis blaškymasis. Tyrinėjantys plotus, kur roko muzika persidengia su elektronika, jie keliauja savotišku neo-krautrock keliu. Ar bent jau keliavo, kai įrašinėjo šį albumą. Šiandien gali būti ir kitaip… Verti paminėjimo ir kiti LT kolegos in vinyl: Verslo Rizikos Rezervo “Nebelipk” ir ba. “Pasikeist”.