Ernestas Sadau: “Galva geriau dirba, kai nesėdžiu vietoje”

Maždaug prieš dešimtmetį Utenos regionas buvo vadinamas Lietuvos techno muzikos sostine – čia dėl savo vietų prie “staklių” grūmėsi Pagalvė, Daimonas, Shn, Androidas ir kiti. Tarp jų – ir mūsų pašnekovas Ernestas Sadau. Būtent jam 2006-aisiais gimė festivalio “Sūpynės”, tapusio minimal.lt bendruomenės flagmanu, idėja. Vėliau Ernestas pasitraukė iš festivalio organizacijos, tačiau iki šiol aktyviai darbuojasi prie grotuvų. Tik nebe Lietuvoje.

Vienas paskutinių įrašų internete sako: “Ernestas Sadau, Digital Tsunami boss, is coming to play 6 hour dj set for Thai people. Techno all night long.” Bet tegu neklaidina jau dar kartus paminėtas “techno” – Ernesto Sadau grojama muzika neturi žanrinių apribojimų, kaip jis pats sako: “man daug kas įdomu tol, kol aš girdžiu.” Beje, “Digital Tsunami” – Londone iš radijo laidos išsivysčiusi pogrindinių full moon šokių tūsų serija, kartu su jos iniciatoriumi Ernestu persikėlusi į Atėnus. Šiuose vakarėliuose visada gali tikėtis netikėto ir šviežio skambesio, nes pagrindinis akcentas – daug potencialo turintys ir galbūt tuoj-tuoj sprogsiantys atlikėjai.

Jungiame dėl savo skolų maištaujančią Graikiją ir kalbamės su ten neseniai įsikūrusiu Utenos “technikumo absolventu” Ernestu Sadau.

Tavo “Resident Advisor” biografijoje rašoma: “No bio, so all wankers can turn on imagination.” Bandome: keliolikmetis Ernestas praėjusio amžiaus pabaigoje mokosi vienoje Utenos vidurinių, klausosi nuo tėvo The Doors iki mamos Donna Summer, išgirsta The Prodigy “Music for Jilted Generation” ir… ?

Susitinka amžiną atilsį Sedu, suvalgo grybų ir nuvažiuoja į Šopkos kaimą, kur vyksta legendinės “Šopkynės”. Išgirsta Green Velvet “The Stalker” vinilą, kurį suka Daimon, ir trali vali.

Paskui atsiradai Vilniuje, vėliau – Londone. Kas verčia pamiršti tą sėslumo ir susitaikymo geną?

Aš nuo vaikystės toks buvau, nes nemažai teko keisti gyvenamųjų vietų dėl tėvų skyrybų. Turbūt esu pripratęs ir negaliu užsisėdėt ilgai vienoje vietoje. Mano net kojos dažnai dreba, todėl anksti rytais dažnai mėgstu pasivaikščiot keletą kilometrų, kad neužsidrebinčiau iki sąmonės netekimo. Be to, galva geriau dirba, kai nesėdžiu vietoje.

Šiuo metu gyveni Atėnuose. Ar jau pavyko susipažinti su vietine scena, ką nors atrasti?

Muzikos scena pastaruosius 4 metus Atėnuose labai sparčiai kyla aukštyn. Taip sako patys graikai. Vakarėlių pakankamai, kalbant apie acid/raw house/ techno/electro/minimal wave scenas. Keletas festivalių su svečiais. Pats netrukus grosiu su Mick Wills iš “Nation” chebros viename reivų. Darysiu “Digital Tsunami” vakarėlius nuo balandžio bei dar vieną bendrą seriją su “Phormix” chebra. Yra keletas labai stiprių leiblų, vienas jų iįleido DJ Stingray vakar, kitas daro sold outus. Kas domisi, tas randa – kaip ir visur. Graikai yra šaunuoliai, tokiame skurde gyvendami sugeba išgręžt iš vaško normaliai ir tūsina jie stiprokai. Ko norėt, jie giriasi, kad turi geriausia ketaminą Europoje.

Tęsiant Graikijos temą. Politinis-socialinis gyvenimas demokratijos lopšyje gana įtemptas. Reikia-nereikia, graikai eina į gatves. Kaip ten jaučiasi santūrus lietuvis?

Aš jaučiuos puikiai visur, jei mano širdis jaučiasi. Nesvarbu, kur būčiau. O patys graikai… bent iš mano pažįstamų visi nemėgsta valdžios, o ir darbų daug kas neturi. Nemačiau nė vieno streiko ar kažko panašaus, nes dar tik kelios savaitės čia. Bet jausmas čia puikus. Atėnai – vienas seniausių miestų pasaulyje, architektūra puiki, vaibas įkvepia, žmonės nuoširdūs, maistas geras, nuoma pigi, gamta kerinti. Mandarinų, va, švininių gali nusiskint, į kalnus nuvažiuot, salų daug, klimatas malonus. Gera čia. Atvažiuokit.

Kuo skiriasi Ernestas Sadau ir tavo kitas alter-ego Dausa?

Ai, tas (Dausa – ore.lt past.) tai tik nevykęs muzikinis projektas, kur buvo eksportuojamas aukščiausios kokybės suvirškintas majonezas tiesiai į skrandį vos ne iš youtube suggestion’ų. Man tai – miręs reikalas. Tuo metu buvau įsikliopinęs kažkokią pseudo baleto šokėją, kurios niekada nesutikau, ir norėjos groti  žymiai lėčiau. BPM siekė nuo 90 iki 115 max. Kai kuriuos gabalus tiesiog 33 RPM grodavau. Pagrojau ir nustojojau. Nieko  ypatingo. Tik juokas ima, kai prisimenu, ir tiek. Smagu, kad kažkam patiko, bet man tai šūdas dabar, kai paklausau, ir per daug paviršutiniška.

Berods 2005-aisiais prisijungei prie “Sūpynių” festivalio org.komiteto. Vėliau lyg ir nusivylei tuo, jog Lietuvos publikai reikia tik headliner’ių. Kita vertus, “Satta” buvo tas festivalis, kur visi važiuoja nežinodami 80% atlikėjų, dar mažiau žinomus veža “STRCamp’as”. Kaip suprantu, tave šiandien domina mažesni renginiai, kuriuose renkasi neatsitiktinė, muzikos prasme išsilavinusi ir žingeidi publika?

Nesinorėtų įžeisti organizatorių, bet norėtųsi mūsų festivaliuose prasieiti su operatoriumi, kuris fiksuotų random klausimus lankytojams, apie čiuvus, kurie net negroja ten. Būtų daug juoko. O jei rimtai, “Sūpynes” aš ir pradėjau 2006-aisiais, tad man reikėjo jungtis nebent prie savęs. Paskambinau Šnekiui, paprašiau pagalbos su lainapu. Sutvarkė puikiai. Taip prasidėjo “Sūpynės”.

Kalbant apie gimtinę, na, ji tiesiog per maža. Turiu omenyje, kuriančių muziką žmonių skaičių, ne žemės plotą. O headlaineriai – kaip bonusas, kartais atnešantis pliusą, o dar dažniau minusą. Bet juk išmintis byloja – ne piniguose laimė. Esmė, kad tiesiog esam per maži. Nereikia to gailėtis. Reikia sutelkti dėmesį kitur. Įdomus pavyzdys būtų, pvz., kokia Rumunija su savo ketamininio minimal scena, aišku, nelabai mane domina tokia scena, bet pavyzdys geras. Tas pats su Berlyno techno. Ar Belgijos new beat reikalais. Ir t.t. Manau, pagaunat apie ką aš? Exportuokim savo produktą daugiau ir prominkim dažniau vietinius. Vidis su Basanovu rašydavo “Vilnius house” soundcloud’e prie savo kūrybos stiliaus – tai labai džiugina. Graikai draugai irgi labai panašiai mąsto. Taip ne tik taupoma, bet ir koncentruotai daroma kažkas sava. Po kiek laiko tai atneša rezultatą, turintį tik tau būdingą braižą. Pažiūrėkit į žmones, kurie tik kuria ir dažniausiai net nenori girdėti kitų, tik save, ir paklauskit savęs, kodėl būtent jie yra kažkas originalesnio. Ši mintis man yra artimiausia ir, nesvarbu, ar tai didelis renginys ar ne, reikia turėt kažką savo ir tiek.

Kalbant apie svečius headlainer’ius, gaila, kada organizatoriai daugiau naudojasi medijos užhaipintais vardais, o ne knisasi diskogsuose, ar nueina dažniau į Kauno bunkerį ar whatever nelegalų reivą toliau nei valstybės ribos, ar pasikliauja savo intuicija. Juk įdomiausi dalykai iš pradžių būna ignoruojami, albumų cut’ai ir t.t. Gaila. Taip, tai rizika, nes kaip gi tu dabar išprominsi juos, kai apie juos net nerašo “Resident Advisor”, “Fact Mag”, “XLR8R” ar dar, velnias žino, koks nusipisęs “DJ Mag”, o feisbuko net neturi. Whatever. Bet geriau rizikuot nei būti masine vidutinybe, sugebančia tik atvežti 3 kartus tą patį atlikėją, nes tas postina feisbuke cepelinų fotkes ir sako, kokios mūsų moterys gražios. Manau, nieko aš čia naujo nepasakiau. Kiekvienas organizuoja, kaip jam patinka, smagu, kad visi skirtingai mąsto, lankytojai gali rinktis.

Kai kas sako, kad iš viso nereikia tų pervertintų užsieniečių (tuo pačiu ir minuso organizatoriams), nes vietiniai geriau pagroja. Neįvertiname to, ką turime ar, žiūrint iš šalies, tai ir nėra taip jau originalu ir įdomu?

Yra žmonių, dirbančių aplink tuos kūrėjus, yra ir kurie patys pavieniui aria. Labai gerbiu, kas stumia šiuos vardus, kuriuos paminėjai į priekį ir dar labiau gerbi stovinčius už save. Tai – milžiniškas darbas, kurio vaisius skina geresni ir atkaklesni. Aišku, vieniems pasiseka, kitiems ne. Kalbėti apie originalumą labai subjektyvu, mano nuomone.

Yra kas vertina, yra kas žiūri į mūsiškius pro pirštus. Neketinu aiškinti, ką reikia tobulinti, nes pats esu niekas. Tiesiog reikėtų palinkėti saviems klausytojams, kad labiau palaikytų vietinius kūrėjus, o organizatoriai boldintų juos plakatuose ir dažniau kviestų ne šiaip į ŠMC kavinę, o į rimtesnius festivalius. Aišku, pats atlikėjas turėtų žinoti savo kainą. Manau, Lietuva turi puikią ir išskirtinę experimental scena. Tik experimental per platu, reiktų siaurinti ir sugalvoti kokį bajerį, kuris taptų lietuvišku stiliumi medijoje.

Viename interviu minėjai, kad tave labai domina meditacija ir norėtum keliems mėnesiams “atsijungti” kur nors Nepale. Ar pavyko tai padaryti?

Meditacijos esmė – ne atsijungti, o, priešingai, įjungti sąmonę ir stebėti savo protą. Nepale buvau prieš mėnesį, neteko sėdint medituot, bet užteko gero oro, pagyvent be elektros, Himalajų ir poros vakarėlių, kuriuose grojau. Atėnuose radau Soto Zen budistų centrą, jau porą kart buvau, eisiu ir toliau. Kalbant apie ilgesnį atsiskyrimą – tam reikia valios, pas mane dažnai banguotai, nes dar vaikas esu. Turbūt niekada ir nesuaugsiu, bet nuo to tik geriau, vis ne perdaug susisteminta viskas ir ribos platesnės, žmonės tai pastebi, kada groju. Šią vasarą planuoju savaitę nuolatinės meditacijos Graikijos saloje. O šiuo metu švilpauju sau – tai irgi meditacija.

Tame pačiame pokalbyje sakei, kad reiveriai tikrai yra labiau budistai nei krikščionys. O gal dauguma jų netgi labiau islamo fundamentalistai, nepripažįstantys jokių kompromisų?

Negaliu nieko rimto apie tai pasakyt, nes nesidomiu islamu. Bet, manau, psy tranzerių pasaulyje tikrai daugiau, o tie tai ir Buda, ir Šiva, ir Krišna bei dar velnias žino kas. Svarbu taikoje tūsint, tikėk kuo nori, ar Muhamedu, ar patvorės akmeniu, dar svarbiau tų akmenų nemėtyt į žmones ar per daug į akis nelįsti, o ypač – į trečiąją akį – šiknaskylę.

Klausant tavo muzikos, nepalieka jausmas, kad tai, kaip pats sakai: “mano fantazijų detektyvas (…). Žmogžudystė, seksas, narkotikai, įtampa“. Kine ar literatūroje tave taip pat domina šis žanras?

Labai prilauso nuo nuotaikos, bet dažniausia žiūriu sci-fi, o po to – jau Lynčo bajeriai ir slogūs atchodai. Dėl skaitymo – labai mažai skaitau kažką. Paskutinė knyga, kuria nusipirkau – Kay Larson “Where The Heart Beats”. Apie John Cage, Dada judėjimo atsiradimą, noizą, zenbudizmo įtaką menui ir vidinius to laikmečio menininkų išgyvenimus. Labai puiki knyga tam, kam idomus John Cage ir jo draugeliai.

Džiazas ir techno (ar net dauguma visos elektroninės muzikos) atrodo labai tolimi poliai. Pirmajame daug laisvės ir improvizacijos, antrasis – tvirtai ir tvarkingai sukaltas. Tačiau, atrodo, tau jie vienodai įdomūs?

Žinok, man daug kas įdomu tol, kol aš girdžiu. Jei man nusibosta, tiesiog tam laikui pamirštu, vėliau po kiek laiko vėl prisimenu. Šiaip nelabai mėgstu kalbėt apie muziką ir ją skirstyt į žanrus ar stilius daug ir plačiai. Man įdomiau išgyvent garsą nei apie jį šnekėt. Tai veda žymiai toliau.

OK, tuomet muzikos klausom, o šnekam apie gyvenimą. Minėjai, kad grojai Nepale?! Skamba egzotiškiau nei sakytum “keliavau Nepale”. Kaip tai atrodė? Kur pastaruoju metu dar grojai?

Grojau Nepale,  dvi dienas iš eilės tokiame turistiniame mieste – Pokharoje netoli Himalu Annapurnos regiono. Buvo smagu, gal tik vietiniai silpnai pasirodė. Dingo elektra – užsikūrėm laužą, atsirado elektra – toliau grojau. Nepale kai gamta duoda, tuomet ir yra elektra. Aišku, turtingesni turi dyzelio generus, bet tuo metu, ar tai jo nebuvo, ar neveikė, nesigilinau. Nes paklausus ko nors nepaliečio, dažniausiai pamatysi kraipant galva ir negausi jokio normalaus atsakymo.

Prieš tai grojau Tailande, Kinijoje bei Australijoje vienam vasaros festivalių, teko pahardkorint žmonėms ausų būgnelius. Tai pirmas kartas, kada muzika vežė taip toli. Mažas žingsnis į ateitį. Šie metai laukia dar stipresni. Skamba gal juokingai, bet po tiek metu grojimo tai – tik pradžia. To nereikia pamiršt nes kitaip gali tapti nesukalbamas.

Grojimas turbūt nėra tas užsiėmimas, kuris užtikrintų pragyvenimą. Kuo užsiimi, jei ne paslaptis?

Beveik 5 metus dirbau virtuvės šefu Londone, kadangi ten išlaidos mieste didelės, tai iš muzikos nepragyvenau, o ir grojau ne per dažniausiai. Patiko dirbti virtuvėje ir aistrą tam turiu, bet, manau, kad ne visai į tą pusę ėjau ir muzikai laiko buvo per mažai. Dabar užtenka pragyventi iš muzikos, kuria groju, ir renginių organizavimo. Gyvenime svarbiausia daryti tai, ką sugebi geriausia ir mėgsti.

Kažkuriose “Sūpynėse” neakivaizdžiai supažindinai su The Soft Moon, ką išgirstume panašiame sete šiandien?

Naujas Hellena Hauf leiblas ruošiasi išleisti šitą puikų vinilą. Tai dėčiau išsišiepęs.

Internete:

digital-tsunami.org

facebook.com/digitaltsunami

soundcloud.com/ernestas_sadau

mixcloud.com/tag/ernestas-sadau