„Victoria“ – berlynietiška avantiūra viename kadre

Vokiečių režisieriaus ir scenaristo Sebastian Schipper vieno kadro kino juosta „Victoria“ – Lietuvoje dar tik besibraunantis link žiūrovų, bet jau ne kartą linksniuotas kūrinys. Geriausias šių metų festivalio „Kino pavasaris“ programos „Baltijos žvilgsnis“ filmas; žiūrovų simpatijų prizas ir „Sidabrinis lokys“ už operatoriaus darbą Berlyno kino festivalyje; net šeši aukščiausi Vokietijos kino apdovanojimai – Vokietijos kino akademijos „Lolos“ statulėlės. Žurnalas „Variety“ vokiečių kriminalinę dramą prilygino Alejandro González Iñárritu kūriniuiBirdman: Or (The Unexpected Virtue of Ignorance). Dar galima pridurti „Requiem for a Dream“ bei „Black Swan“ parašais garsaus Darren Aronofsky ir „Pulp Fiction“ autoriaus Quentin Tarantino liaupses, kad netruktum suvokti, jog tai – vienas geresnių europietiškos kino juostos startų.

Tiems, kurie vykstant „Kino pavasariui“ dar nebuvo deramai pasirąžę po žiemos įmygio, kino centras „Pasaka“ pasiūlė kėdes iškeisti į tokio pačio minkštumo žolę (tiesa, buvo ir kėdžių), o tamsias kino teatro lubas išmainyti į žvaigždėtą dangaus klostę. Negana to, kaip bonusas buvo pridėtas ir prieš filmą grojęs, dar 1998-aisiais vinilus sukiojęs svečias iš Sankt Peterburgo DJ Raf.

Neslėpsiu, „Kino pavasaryje“ rinkausi ne „Victoria“ peržiūrą, o perklausą. Skamba keistai, tačiau pagrindinis motyvas, iš trijų paskutinį kartą rodomų filmų, rinktis būtent šį, buvo kino juostos kompozitorius Nils Frahm. Nauji kūriniai iš kelerius metus sekamo 32 metų amžiaus berlyniečio, jungiančio klasikinę ir elektroninę muziką, buvo lyg stipriai, bet maloniai kvepiantis prieskonis, kurio pėdsakais sekdamas bėgi link jį skleidžiančios krautuvės. Gebėjimų pasiskolinęs tiek iš tautiečio Liudviko Van Bethoveno, tiek iš XXI-ojo amžiaus, modernusis kompozitorius sukūrė foną, puikiai derantį su jaunatvišku ir naktyje paskendusiu filmo turiniu.

Kūrinys „Them“, viešąją erdvę pasiekęs jau pasibaigus „Kino pavasariui“, yra nuostabus. Ramiai tekantys klavišinių instrumentų garsai ir prie jų prisijungiantis, jeigu nesumeluosiu, smuikas klausytoją patupdo vietoje stygų ir stryku braižo skersai bei išilgai. „Victoria“ siužeto įtaka ar ne, bet galvoje lėtai klijuojasi kvailų poelgių pilnos jaunystės ir skubančio laiko sandūros vaizdiniai. Sužavėjo ir tai, kad „Them“ filme yra užklijuotas ant veiksmo klube, kuriame tuo metu triukšmauja techno su žymiai daugiau bpm.

„Victoria“ garso takelis atsirado internete, tačiau su mergina panorau susipažinti dar kartą – ilgalaikį įspūdį paliko ne tik garsai, bet ir vaizdas. Komplimentas siužetui, vis tik kalbame apie daugiau nei dviejų valandų trukmės vieno nenutrūkstamo kadro juostą. Peržiūra lauke stiprino pojūčius – dramatišku momentu leido prisidegti cigaretę ar žvilgsnį nukreipti į dausas (šįkart išgirdęs „Them“, žvelgiau ne į ekraną, o virš jo).

Jauna ispanė (vardo, tikiu, minėti nereikia), dar tik keletą mėnesių viešinti Berlyne, naktį traukia namo iš undergroundinio techno muzikos klubo. Toli vienai keliauti netenka – tik išėjusi susipažįsta su keturiais vaikinais, save vadinančiais tikrais berlyniečiais. Iš pažiūros ramios merginos planus sujaukia flirtas su vienu iš naujų kompanionų, išgertas alkoholis ir kažkur tyliai šnabždantis avantiūros troškimas. Grupelė sulimpa ir miegą labai greitai pakeičia young, wild & free serijos rinkinys: naktiniai Berlyno stogai, jointas, žiupsnelis razborkių ir vienas svarbiausių kino juostos akcentų – vieno vaikino iš kalėjimo parsinešta skola, kurią atiduoti tenka būtent tą naktį.

Nors „Victoria“ priskiriama kriminalinės dramos žanrui, o filmo traileris išties intensyvus, rimto banditizmo pirmojoje juostos valandoje nesutiksi. Veikiau išvysi labai realistinius naktinio gyvenimo vaizdinius ir impulsyvius sprendimus, kuriuos priimant protą nusveria jaunatviškas avantiūrizmas. Tai mažina takoskyrą tarp veikėjų ir žiūrovų – dažnas čia gali išvysti save, kad ir lipantį ant stogo, besivalkiojantį trečią valandą nakties mieste, kibinantį simpatiją ar kniaukiantį butelį alaus iš parduotuvėlės, kurios šeimininkas miega. Vienas kitas pokštas verčia šyptelėti ir pirmoji filmo pusė yra poilsis, net savotiškas dokumentinio filmo apie save žiūrėjimas niekur pernelyg neskubant.

Kiek vėliau viskas, kas vyksta, įklampina Viktoriją. Mergina po truputį grimzta, tačiau nesipriešina, nes grimzdimas pradžioje lėtas ir, atrodo, nepavojingas. Jos sprendimai kvaili – kartkartėmis norisi surikti, kad pastaroji atsipeikėtų. Sūri baimė ir tvinksintis adrenalinas mainosi su plonomis saldžios ekstazės linijomis. Pasaulis keletą kartų verčiasi aukštyn kojomis, o su juo kartu asmeniškai verčiasi ir kiekvienas veikėjas. Pasaulis turi jį laikančius pamatus, filmo herojai – vargu, tad susiplakusi emocijų mišrainė trykšta laukan.

Žavi ir daugiau nei dviejų valandų trukmės kadras. Nors iš pradžių pastarasis reikalauja trupinio pripratimo, galiausiai pasijunti kaip šeštas kompanionas (gal ir gerai, kad šeštas – vargu ar daugelis norėtų iš tiesų plėšti banką). Vietomis darosi kiek nuobodu ir kino juosta atrodo ištempta (dantų valymas ar kavinės tvarkymas nėra tai, ko ieškai kriminalinėje dramoje), bet gimti priekaištas neturi net menkiausios galimybės – tas pats vienas kadras, o pilkesnes scenas greitai keičia labiau raibuliuojančios.

Belieka kelti kepurę ir lenkti galvą prieš operatorių – nuoseklus Viktorijos sekimas yra atliekamas puikiai, nepaisant riedėjimo dviračiu, važiavimo automobiliu, lipimo kopėčiomis ant stogo ar intensyvaus bėgimo. Filmą žiūrėdamas antrą sykį vis ieškau kokio nekaltai išsprūdusio papildomo šešėlio, tačiau jo nerandu.

Visuma dorojama išties maloniai – įdarbintos tiek akys, tiek ausys, o juntamų emocijų amplitudė – plati. „Victoria“ rikiuoju netoli Thomas Vinterberg „The Hunt“ ar to paties Alejandro González Iñárritu „Amores Perros“. Šalia, nes tokie filmai vis tik yra retenybė ir reikiamybė. „Victoria“ yra gana reta (dėl kino juostos braižo ir pastatymo), įdomi (dėl „viskas gerai-viskas blogai“ siužeto) ir labai maloni (dėl Nils Frahm, savotiško veidrodžio ir, žinoma, Berlyno) kinematografinė patirtis.

Po kelionės su Viktorija krikštijuos „Bukowski bare“, kur vyksta filmo peržiūros afterparty (tiksliau turbūt reikėtų sakyti aftermovie). Sausakimša baro terasa, smagus personalas, su kuriuo noris užmegzti ne tik „vieną alaus-bus du penkiasdešimt-ačiū“ dialogą ir gyvai elektroninę muziką su įvairiais instrumentais maišantis duetas iš Latvijos ELVI/DUNIAN, kuris pats akivaizdžiai mėgaujasi kūrybos rezultatu.

Nesu buvęs Berlyne, bet, tikiu, bent vieną vakarą daugeliui pavyko pajusti šio miesto delną ant Vilniaus peties. Galimybių susipažinti su Viktorija dar bus, o aš jau dabar žinau, kad kitas, trečiasis, banko apiplėšimas mano grafike numatytas rugpjūčio pabaigoje vyksiančiame „Loftas Fest“. Tschüss!