Mirjam Wirz: nuo Vilniaus flash barų iki Meksikos sonidos

Su Mirjam Wirz susitinkame ten pat, kur ji praleisdavo daug laiko gyvendama Vilniuje – “Cafe de Paris”. Ji vis dar neblogai kalba lietuviškai (puikus pavyzdys, kad vietinę kalbą galima išmokti per kelis metus) ir kartais aplanko miestą, kuriame 2006–2008 m. su bendraminčiais rengė įsimintinus vieno vakaro flash barus. Apleistas taksi parkas (kurį šiemet priminė festivalio “Vilniaus Street Art” dalyvis britų gatvės poetas anonimas MOBSTR), žolėmis apaugęs ir netrukus į nebūtį nueisiantis “Žalgirio” stadionas, Tauro kalnas, Pašilaičių mikrorajono kiemas, požeminis tunelis po VCUP’u, išpaišyta laiptinė Vilniaus gatvėje, Kauno funikulierius. Kodėl būtent šios vietos? „Daryti pažįstamose vietose tai, ko niekada ten nedarai“, – atsako projekto bendraautorė Maria Bustnes. “Įstojus į Europos Sąjungą, chaosas pamažu užleido vietą labiau dailių kontūrų nei visuomenės naudos paisančiam viešosios erdvės tvarkymui“, – prideda Mirjam Wirz. Ir tai, anot jos, ne tik Vilniaus, bet didžiosios dalies Europos miestų problema. 2010-aisiais buvo išleista menininkės knyga, skirta šiam blykstelėjusiam projektui.

Šiuo metu ji gyvena Šveicarijoje, kur dėsto fotografiją Meno ir medijos dizaino mokykloje Ciuriche. bet daug laiko praleidžia keliaudama Lotynų ir Pietų Amerikose, kur fiksuoja vietinių garso sistemų – sonidos aplinką. Paskutiniai fotografės projektai “Sonidero City” ir “Panther’s Collection” skirti būtent šiam muzikiniam judėjimui. 2011-aisiais kino teatre “Pasaka” buvo surengta Mirjam paroda apie Meksikos didžėjus sonideras ir jų sonidos, tačiau daugelis jūsų jos greičiausiai nematėt, todėl “Ore” dar kartą siūlo grįžti į Meksiką. Nuotraukose puikiai atsispindi sonidero šokių vakarėlių atmosfera. Jie vyksta atokiau nuo centro, priemiesčiuose. Išgirdę, kad atvyksta sonidos y sonideros, žmonės išeina į gatves, pasistato šaldiklį, kuris atstoja barą, už kelis centus atidaro tualetą, pardavinėja saldumynus per virtuvių langus. Gatvė, kurioje vyksta diskoteka, tampa vietinio pasaulio centru. Didžėjai groja kumbiją ir salsą. Tarp dainų jie skaito ant popierėlių surašytus sveikinimus ir linkėjimus, atkeliaujančius tiesiai iš publikos.

Įdomu, jog “Sonideros City” menininkė atspausdino Europoje, tačiau čia albumo savikaina buvo tokia, jog nebuvo jokių šansų, kad šios nuotraukos pasieks Meksiko ir kitų miestų gatves. Todėl Mirjam sutarė su viena meksikiečių leidykla, kad ši atspaustų pigesnę “piratinę” albumo versiją, kurios kopijas buvo išplatintos tarp sonidos ir jų gerbėjų. Pradėjus bendrauti su “Panther Publishing”, paaiškėjo, kad leidyklos savininkas José Luis Lugo Hernández turi didžiulę Meksiko garso sistemų judėjimo skrajučių kolekcija nuo pat ’80-ųjų – taip gimė sonidos skrajučių albumas “Panther’s Collection”.

Nuo ’50-ųjų Lotynų Amerikoje, daugiausia neturtinguose kvartaluose, pradėjo rastis garso sistemos. Čia buvo svarbus ne tiek vienas ar kitas muzikinis stilius, kiek bendra socialinė muzikos ir šokio išraiška: muzika, publika, bendravimas, gatvės meno, plakatų ir skrajučių kultūra. Garso sistemos ir jų renginiai buvo ir yra artimai susiję su vietinės bendruomenės kasdienybe ir socialine struktūra. Fotografė šiuo metu tyrinėja garso sistemų kultūrą Kolumbijoje ir aplinkiniuose regionuose.

Internete:

flashinstitut.com