Rugsėjo pradžioje bent trumpam amintyje šmėsteli vienas kitas kadras iš mokyklos laikų. Koridoriai, kontrolinio baimė ir nuolat per anksti, arba per vėlai pasigirstantis skambutis. Pastaruoju metu vis daugiau kalbų, kad švietimo sistemą reikia keisti iš pagrindų: vieni moko vaikus namuose, kiti renkasi “žaliasias” ar kitų spalvų eksperimentines mokyklas. Bet kuriuo atveju apie 10 savo gyvenimo metų praleidžiame mokykloje kaldami kartais daugiau, kartais mažiau suprantamus dalykus, o svarbiausia – besimokydami gyventi bendruomenėje, suprasti kitokį, patirdami pirmąją meilę ir išdavystę, bandydami suprasti ir atleisti. Sakoma, mokytis niekada ne vėlu, nors kai kam galbūt atrodo, kad pamokos baigiasi su paskutiniu skambučiu.
“Kino pavasaris” paskelbė savo kino salės “Forum Cinemas” komplekse rudens sezoną. Smagu, kad multipleksas ne iki galo skęsta kokakoloje ir popcorn’e – repertuare kartais žybteli ir, kaip mėgstama sakyt, art-house’inis kinas. Nors, žinoma, tokį kiną kur kas maloniau žiūrėti “Skalvijoje” ar “Pasakoje”.
Apie Bulgariją žinome ne daug… Kai kas yra buvę šios šalies pajūryje, kai kas gal tranzavęs ar važiavęs pro šalį. Sostinė Sofija, dar girdėtas miestas keistu pavadinimu Varna, kur yra Ivano Basanovičiaus aka Jono Basanavičiaus gatvė. Mažai žinom ir apie bulgarų kiną. Tas pats “Kino pavasaris” prieš 6 metus parodė įspūdingai niūrų juodai baltą “Žgutą” (“Zift”). 2008 m. Maskvoje filmo režisierius Javoras Gardevas atsiėmė geriausio režisieriaus prizą už debiutinį savo darbą, kuris lyginimas su Jacques Tourneur, Jean Cocteau, Billy Wilder, Charles Vidor, Quentino Tarantino, brolių Coen šedevrais.
Naujajame bulgarų filme “Pamoka” yra spalvos, tačiau jos gerokai pritemdytos tamsiosios žmogaus ir jo sukurtos sistemos pusės. Kyla klausimas, ar ten išties taip blogai. Pagal savižudybių statistiką bulgarai “tik” 61-i pasaulyje. Jei spręstume pagal šį rodiklį, kokie turėtų būti mūsų filmai, jei šiose “mirties lenktynėse” patenkame į 4-uką? Pradžioje nepaminėjau, kad bent jau sovietiniais laikais garsėjo bulgarų humoras – gal jis padeda šiems kantriems ir užsispyrusiems žmonėms išgyventi?
Jauna anglų kalbos mokytoja ironišku vardu Nadežda (“viltis” rusiškai) – turi aiškias ir tvirtas moralines vertybes, filmo pabaigoje priversta rinktis vieną blogybę iš kelių likusių. Mokydama savo auklėtinius, kuriems anglų kalba įdomi turbūt tik todėl, kad suteikia geresnes galimybes emigruoti, mokytoja pati gauna gyvenimo pamoką. „Prieš keletą metų Bulgarijoje viena mokytoja iš tiesų apiplėšė banką. Mes skaitėme apie tai laikraščiuose, ir šį kontrastą – mokytojos ir banko apiplėšimo, matėme visą laiką. Šioje istorijoje yra daug absurdo, dramos, stiprūs personažai“, – sako vienas iš filmo režisierių P. Valchanovas. Vis dėlto, panašu, juostoje labiau juntama jo kolegės Kristinos Grozevos ranka – galbūt taip atrodo todėl, kad veiksmas sukasi apie aplinkybių mėtomą ir nuolat išeičių priverstą ieškoti stiprią moterį. Savo vyro ji neteisia, tačiau taip ir norisi jam užvažiuoti, kad atsibustų ir pradėtų kažką daryt. Feministinį atspalvį paryškina net kelis kartus paniekinama botoksinė tėvo meilužė.
Pagrindinės herojės vaidmenį sukūrusi Margita Gosheva „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ išrinkta geriausia metų aktore. Žiūrėdamas filmą nejučiomis pradedi išgyventi kartu su ja, prieš finalinį apsisprendimą net truputį užsinori į tualetą, kaip būna tokiose situacijose. Nors aplinkybės suka ją tarsi voverę rate, ji nesustoja ir nuolat ieško sprendimų – įtampa kartais tokia, kad filmą galima vadinti įtempto vidinio veiksmo drama. Likusieji personažai atlieka panašų vaidmenį kaip filmo lokacijos ar rekvizitas – jie reikalingi tik tam, kad sukurtų Nadeždos kontekstą ir, dažniausiai, sukurtų jai papildomų problemų.
“Pamokoje” kalbama apie klasikinę gėrio ir blogio priešpriešą, tačiau šiandieniniame pasaulyje šių sąvokų ribos labai išplaukusios. Esi priverstas padaryti kažką blogo, kad išsaugotum bent dalelę gėrio. Nadežda suteikia viltį, kad tai – įmanoma. “Pamoka” – tai maratonas savęs link, vardan savo vertybių, nuolatinis bėgimas iš pamokos, kurioje mokoma įvairių dalykų. Kad ir to, jog be blogio nėra gėrio ir atvirkščiai.
Mažabiudžetis filmas nugalėjo San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje „Nauji režisieriai“; Tokijo tarptautiniame kino festivalyje režisieriams atiteko specialusis žiuri prizas; Transilvanijos kino festivalyje K. Grozeva ir P. Valchanovas pripažinti geriausiais režisieriais, o M. Gosheva – geriausia aktore; Varšuvoje, Geteborge ir Sofijoje filmui skirti svarbiausi festivalių prizai.
Internete:
Komentarai