Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Kultūros ministerija delegavo kinotyrininkę Gražiną Arlickaitę rūpintis festivalio „Kino pavasaris“ programa. Jos iniciatyva festivalis išplėtė geografiją ir filmų skaičių. Po kelių metų susikirto vis labiau šeimyninį versliuką įsukančios Vidos Ramaškienės bei minėtos kinotyrininkės ambicijos – 2003-aisiais pastaroji sukūrė savo “kino rudenį” – “Scanoramą”. Festivalis prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas, o šiandien yra tapęs savotiška pasaulinio art-house’inio kino švente. Akivaizdu, kad p. Vida savo pavasarį mato labiau kaip pramoginį reginį, tuo tarpu p. Gražina pasirinko sudėtingesnį kelią per edukaciją ir ne tokias populiarias temas. Juk ruduo – susimąstymo ir sulėtėjimo metas, o pavasarį niekas nenori per daug galvoti. Na, bet šaunu, kad ponios nesutarė ir šiandien turime du didelius kino susiėjimus.
Šiemet “Scanorama” žiūrovus pasitiko pakeitusi savo įvaizdį ir siekdama galutinai įtvirtinti dar 2009 metais pasirinktą festivalio raidos kryptį – rodyti ne tik Šiaurės šalių kiną, bet kultūriškai kirsti visą Europą nuo Šiaurės iki Pietų. „Naujas festivalio įvaizdis į „Scanoramos“ gyvenimą įpūs šviežio oro, tačiau vienas dalykas liks nepakitęs – „Scanorama“ ir toliau rodys tik itin kruopščiai ir atsakingai atrinktus filmus“, – užtikrino „Scanoramos“ direktorė bei meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Be skaudžiai raudonai-mėlynai įvaizdinio festivalio klipo, įsiminė prieš seansus rodoma konkurso bilietams laimėti skirta videoiliustracija apie popkornus šlamščiantį kaimyną kino salėje. Kiek tokių vis dar sutinkame: šiugždančių pakuotėmis, žvengiančių iš parodyto piršto, neleidžiančių sau nė valandai atsijungti nuo smartfono bambagyslės, šnabždančių “negaliu dabar kalbėti”… Žinoma, čia – ne teatras (nors ir ten skamba skamba skambučiai), bet vis dėlto kino teatras.
Atskiro paminėjimo verta ŠMC rodoma vizualiojo meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus kuruojama programa „Tai nutiko čia“. Anot K.Saboliaus: “Dažnai anoniminiame festivalinių sąrašų pasaulyje pristinga rankos, kurios braižas minimaliomis sąnaudomis užtikrintų kokybę ir pateisintų drąsą.”
Visada smalsu pamatyti Baltijos šalių kino dabartį ir galbūt ateitį programoje “Naujasis Baltijos kinas”. Tai – viena svarbiausių “Scanoramos” programų, kurioje siekiama ieškoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos kino tendencijų bei pažvelgti į jaunųjų menininkų darbus Baltijos šalių ir Europos kontekstuose. Viso tų programų net keliolika, galima ir pasiklysti.
“Ateitis” / “L’avenir” (Prancūzija, rež. Mia Hansen-Løve)
Pradėjome nuo vieno “Scanoramos” sunkiasvorių, Berlyno “Sidabrinio lokio” laureato su Isabelle Huppert. Visi šie raktažodžiai veikia ir didžioji salė pilnutėlė. O filmas gana paprastas. Ne prastas, bet paprastas. Prancūziškai jausmingas. Tikras jausmų trileris. Viduramžės moters pasaulyje, kai atrodytų jau viskas turėtų nurimti, vienas likimo vingis keičia kitą. Realybė vis bando išmušti jai pagrindą iš po kojų, bet prigimtinė herojės stiprybė bei filosofinis išsilavinimas padeda viską vertinti blaiviai ir beveik per dvi valandas ašara nurieda vos vieną kartą. Ir tai gal net iš laimės ar palengvėjimo. Nes pagaliau laisva. Nors ir “lokio” pažymėta, bet ši juosta pasimirš po kelių metų. Pati Isabelle taip pat yra suvaidinusi ir geresniuose filmuose. Kad ir sunkiame, bet įsiminusiame M.Haneke “Amour”.
“Drakonas atvyksta! / “Ejhdeha vared mishavad!” (Iranas, rež. Mani Haghighi)
Šiais visuotiniais googlinio žinojimo laikais kartais labai smagu nieko nežinoti. Šiame seanse atsidūrėme gana atsitiktinai bedę į tuo metu rodomus filmus programoje. O patekome vos ne į pačios Šecherezados pasaką. Viskas prasideda nuo atokiame Kešmo salos slėnyje vykdomo įtartinos politinio kalinio savižudybės tyrimo. Kad čia realybė persipins su pasąmonės pasauliu, supranti, kai jauno detektyvo vairuojamas “Chevrolet Impala” įrieda į vaizdingą slėnį, kuriame aplink laivo griaučius (kažkodėl mintyse iškart asociacijos su Nojumi ir jo transporto priemone) yra daugybė ankapių. Tereikia palaidoti nelaimėlį, bet užkasus jį sudreba žemė. Ir tai – neįprastas žemės drebėjimas. Įvykiai veja vienas kitą. Kartais paskui tiesiog nespėji. Muzikoje yra toks žanras mash-up, kuriame miksuojami iš pirmo žvilgsnio nederantys žanrai – “Drakonas atvyksta!” yra būtent toks: fiktyvi dokumentika, mistinis trileris ir truputis Indiana Jones romantiškų nuotykių. Filmo garso takelis vertas atskiro paminėjo, o pats filmas – tavo dėmesio.
“Zoologija” / “Зоология” (Rusija, rež. Ivan I. Tverdovsky)
Filmas Karlovy Varuose susilaukė specialaus žiuri prizo. O pagrindinė herojė, pilka provincijos zoologijos sodo tarnautoja, susilaukė išskirtinio dėmesio. Tiesa, tik tuomet, kai jai išaugo… uodega. Iš pradžių tai gali pasirodyti komiška, tačiau tai – juokas pro ašaras. Būdamas kitoks, iškart iškrenti už visuomenės priimtų normų borto. Visi žiūri, kaip springsti paniekoje ir pajuokoje, bet gelbėjimo rato mesti niekas neskuba. Kūrėjų garbei reikia pažymėti, kad jie nepadaro iš uodegos pagrindinio herojaus, ja išlieka ilgametė rusų teatro žvaigždė Natalija Pavlenkova. Režisierius sako: “Kinas man nėra pramoga – nežiūriu linksmų, populiarių filmų. Kinas yra filosofijos ir meninės išraiškos sritis.“ Vis dėlto “Zoologija” nėra tokia gili ir visuomenės netoleranciją kitokiems parodo gana švelniai. Mėgstantiems grubiau ir stipriau – “Zoologijos” tautiečio Vasilijaus Sigarevo ir panašių kūryba.
“Šeimos šventė” / “Ernelláék Farkaséknál” (Vengrija, rež. Szabolcs Hajdu)
Dar vienas Karlovy Varų festivalio laureatas: geriausias aktorius (vaidmenį atlieka pats režisierius) ir “Krištolinis gaublys” (geriausias filmas). Turbūt pigiausiai sukurtas “Scanoramos” filmas – viskas nufilmuota režisieriaus/pagrindinio aktoriaus bute. Tai parodo, kad ne viską kino gamyboje lemia finansai, geros idėjos ir išradingas jų įgyvendinimas gali labai daug. Viena lokacija nenuleidžia “Šeimos šventės” iki TV spektaklio lygio. Stebiesi, kaip atrandami vis nauji rakursai, atrodytų, jau pažįstamame bute. Žinoma, natūralūs personažai ir jų dialogai nukreipia dėmesį nuo vieno buto aspekto. Tema – puikiai pažįstama tiek mums, tiek visam Vakarų pasauliui: santykiai tarp skirtingų žmonių, tarp tėvų ir vaikų, tarp giminių, tarp vyrų ir moterų. Tikiu, ne vienas atpažintų šiame filme save, sutuoktinį, dėdę ar kitą giminaitį. Galėtų būti nufilmuotas bet kuriame Europos kampelyje. Artimos ir visiems pažįstamos realijos. Jei panašus ne tik tematika, bet ir kūrybos procesu (nufilmuota režisieriaus namuose, vaidina režisieriuas vaikas(i) Š.Barto “Ramybė mūsų sapnuose” atrodo per sudėtingas ir jame per daug poezijos, S. Hajdu parodo viską gerokai proziškiau. Čia tylos beveik visai nėra.
“Švarios rankos” / “Schone Handen” (Nyderlandai, rež. Tjebbo Penning)
Atsitiktinumo dėka (nepavyko patekti į perpildytą “Ornitologo” seansą) atsidūriau trileryje, kuris Nyderlandų kino apdovanojimuose nominuotas beveik visose kategorijose. Žodžiu, olandiškas blokbasteris. Pastaruoju metu kine gana dažnai sutinkama tendencija romantizuoti nusikaltėlius, neva, “suprask, jis irgi žmogus”. Klasikinis siužetas: blogietis žada tapti geriečiu tik reikia sutvarkyti paskutinį reikaliuką. Visą filmą pagrindinis herojus kaip testosteronu farširuotas pitbulis taškosi drimbančiomis putomis ir tvarko reikalus. Jo žmona (personažas “blondinė”) po truputį suvokia, kad paplūdimio klubo jis jai vis dėlto nenupirks. Prasideda bėgimas ir gaudymas. Geriausios vietos – į Tom Waits panašus belgų mafijos galva ir kartais “Irreversible” primenantis garso takelis. Jausmas, kai festivalyje vietoje vieno headliner’ių pamatai kažką so-so.
“Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime” / “Hymyilevä mies” (Suomija, Vokietija, Švedija, rež. Juho Kuosmanen)
Vizualiai patrauklus juodai baltas filmas prasideda nuo svajingo surf’inio garso takelio. Nespalvota retro estetika priartina šią juostą prie dokumentikos ir tai labai tinka pasakojimui apie realaus suomių boksininko, kuklaus kepėjo iš Suomijos provincijos Kokolos, Olli Maki gyvenimo fragmentą, kai jis siekė pasaulio čempiono titulo. Paprasto žmogaus susidūrimas su didmiesčiu ir jo blizgesiu neapakina. Jis žymiai geriau jaučiasi gamtoje nei fotosesijose ir spaudos konferencijose. Ištikimas savo principams ir vertybėms jis nuolat nervina savo vadybininką. Ir jo laimingiausia diena nesusijusi su sporto laimėjimais. Patiks, jei mėgsti suomišką nuoširdumą, kiek naivų paprastumą ir truputį kaurismakiškai melancholiško rokenrolo Helsinkyje. PS. Kanų kino festivalis – „Ypatingo žvilgsnio” apdovanojimas
“Apsėstoji” / “Possession” (Prancūzija, VFR, rež. Andrzej Żuławski)
Vienas prancūziškai lenkiško režisieriaus retrospektyvos perlų su Isabelle Adjani (už šį vaidmenį Kanuose apdovanota kaip geriausia aktorė), sukurtas 1981-aisiais. Filmuota Šaltojo karo įkarštyje Berlyne, apjuostame betoninės sienos. Kalbama apie žmonių santykius ir atsirandančias sienas tarp jų, turbūt neatsitiktinai ekrane nuolat rodoma makabriška siena vidury miesto ir jos sargybiniai. Tai sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą, persekiojantį viso filmo metu. Atrodytų banalus meilės trikampis netrukus peržengia įprastas ribas, per filosofijos labirintus ir dūžtančias emocijas braunasi į tamsiausius jausmų užkaborius. Peržengdamas net ir realybės ribas. Pagrindinės herojės Šv. Vito šokio scena požeminėje perėjoje – ilgam įsirėžiantis epizodas. Sunkiasvorė klasika.
Beje, gana plačiai nuskambėjęs Massive Attack ir Young Fathers kūrinio videoklipas – tiesioginė “Apsėstosios” citata.
Spike Jonze sukurtame “Kenzo” kvepalų vaizde žymiai daug elegantiškos choreografijos, tačiau taip pat yra šiek tiek “Apsėstosios”.
Komentarai