Tobias Wilner – talentingas menininkas, muzikos takelių kūrėjas ir grupės Blue Foundation idėjinis lyderis. Jau septyniolika metų gyvuojančios grupės prisijungusiems ir išėjusiems nariams suskaičiuoti nepakaktų pirštų, tačiau, kaip pats Tobias sako – per tuos metus grupė beveik nepasikeitė. „Tiesiog visada darėm tai, kas mums patinka“. Blue Foundation geriausiai žinoma dėl paaugliukių mylimame vampyrų filme suspindėjusio hito „Eyes On Fire“ bei dainų „Bonfires“ ir „Watch You Sleping“. Didžiausi grupės hitai skaičiuoja jau antrą dešimtmetį, bet Tobias Wilner, rodos, dėl to nesuka galvos. „Su naujausiu albumu „Blood Moon“ einame gera linkme“ užtikrintai galva linksi Tobias ir pasakoja apie visą niūrią šio albumo istoriją. Su ja antradienį iš arčiau galėsi susipažinti “Kablyje”.
Papasakok apie pačią Blue Foundation pradžią. Kaip tai įvyko?
Projektą pradėjau praktiškai nuo senų įrašų, parsineštų iš mažų krautuvėlių, semplinimo savo miegamajame. Šalia hiphopo, daug klausiau eksperimentinio noise, roko. Bet tuo metu atrodė, kad šioje scenoje viskas jau padaryta ir ji yra nuobodi, tad pats pradėjau eksperimentuoti su elektronine muzika. Tuomet prisijungė mano brolis Anders, o vėliau ir Bo Rande.
Po kelerių metų brolis išėjo iš grupės, dabar jis kartais prisijungia vienam ar kitam pasirodymui su savo nauju projektu Thousand Years. Per visus tuos metus daug žmonių prisijungdavo ir išeidavo, bet esu labai patenkintas dabartine sudėtimi. Su naujausiu albumu „Blood Moon“ einame gera linkme.
Kaip jūsų muzika pasikeitė nuo to, ką grojate šiandien?
Pagrindinis dalykas, kas keitėsi – vokalas. Ilgą laiką nenorėjau naudoti savojo, jaučiau, jog neturiu ką pasakyti. Trečiajame mūsų albume pradėjau dainuoti vis daugiau ir daugiau. Dabar dainuoju praktiškai pusę dainų, o kitą pusę – svečiai vokalistai. Tokie, kaip Mark Kozelek, Jonas Bjerre, Erika Spring ir kiti. Tokie atlikėjai, su kuriais man labai patinka dirbti. Bet per tuos metus pasikeitė tai, kad įgavau ir savo balsą.
O kaip per tuos metus pasikeitė požiūris?
Nemanau, kad požiūris pasikeitė. Visada darėm tai, ką norėjom. O jei žmonės sakė, kad neturėtumėm to daryti – mes dar labiau norėjome tai padaryti.
Daugiau atsakomybės jaučiate kurdami garso takelius filmams ir spektakliams ar visgi kurdami autorinius kūrinius grupei?
Tai yra tiesiog du skirtingi procesai. Kai sėdžiu prie Blue Foundation dainų, neturiu žalio supratimo, kaip jos baigsis. Kartais pradedu nuo garso ir kuriu dainą aplink jį. Kartais sukuriu kažką pianinui ir iš to prodiusuoju dainą. Arba galiu ateiti į studiją tuščia galva ir padaryti kūrinį nuo nulio.
Kurdamas garso takelius filmams ar spektakliams, turiu kuo glaudžiau dirbti su jų prodiuseriais ir režisieriais.
Kokios muzikos pats klausai namie, mašinoje?
Labai įvairios. Pavyzdžiui, Shigeto, Lorn, Samuel Barber, Bach, John Coltrane ir taip toliau.
Kokią istoriją pasakoja jūsų naujausias albumas „Blood Moon“?
„Blood Moon“ dainų tekstai yra pasakojimai iš mano gyvenimo. Mano klaidų ir nesėkmių. Mano sudužusių svajonių. Mano problemų su alkoholiu, narkotikais ir to, kaip tai sušika santykius su žmonėmis, kuriuos myli. Iš esmės, tai istorija apie susimovimą ir bandymą atsitiesti po to. Ai, ir yra kelios meilės dainos.
Kaip žinai, kad daina jau baigta?
Yra tam tikras jausmas, kai supranti, kad kūrinys baigtas. Turi pajusti jį.
Ką planuoji Vilniuje pamatyti ar nuveikti, be paties koncerto?
Tikiuosi tiesiog susipažinti ir pabūti su žmonėmis iš koncerto. Atsivešiu savo riedlentę, tad jei kas nors skaito šį pokalbį ir norėtų parodyti man vietų pasivažinėjimams – mielai lauksiu, parašykit į feisbuką.
Internete:
Komentarai