Apie Karkasą pirmą kartą išgirdau “Ghia” rengiamo festivalio “Area” metu. Vos atvažiavus į miškų apsuptą erdvę su lauko scena, iš visų pusių girdėjosi šnabždesiai apie paslaptingą atlikėją, grosiantį po bitininko kauke. Iki šių metų Karkasas buvo gan tylus, kol galiausiai pasirodė jo debiutinis albumas „Société de Ruche“, išleistas kasetės formatu.
Vieno renginio metu su Karkasu nutarėme susitikti ilgesniam pokalbiui ir po kelių savaičių aš jau laukiu stotelėje su pilnu lapu klausimų. Jis ateina nešinas dviem krepšiais su įranga, kostiumu ir iškart praneša, kad eisim į jo susikaupimo vietą. Mintyse man jau piešiasi apleistų pastatų vaizdai, turbūt labiausiai tinkami eksperimentinės industrinės muzikos kūrėjui.
Einant link slaptosios vietos paklausiu pašnekovo apie šį jo vaidmenį – paslaptingas, tamsus, netgi kažkiek nežmogiškas. Jis pradeda pasakoti apie Karkasą kaip apie atskirą žmogų, retkarčiais sugrįždamas į realybę ir pats iš savęs pasijuokdamas:
“Turbūt iš šono visa tai skamba kaip bipolinis sutrikimas. Bet nevisai – tai labiau kyla iš poetiškumo: Karkasas atsiranda tik tada, kai yra užsidedamas kostiumas. Muzika tampa vienintele kalba, kuria kalba tas asmuo. Ta būsena, kurioje aš būnu turi šarmo, nes tai yra tikroji mano būsena. Kai esi žmogus su veidu, su istorija, su žmogiškais santykiais, tu nevalingai pradedi konstruoti nenatūralų savo įvaizdį.”
Po dešimties minučių vaikščiojimo daugiabučių kiemų labirintais užkopiame į kalną. Aplink viskas žalia – industrinio tamsumo ar pilkumo nei ženklo. Karkasas atkreipia dėmesį į mano žvilgsnį ir nusikvatoja:
“Jo, šita vieta iš pirmo žvilgsnio turbūt nelabai siejasi su manim.”
Susėdame ant žolės ir pro vieną tarpą tarp medžių pasimato blokinių pastatų rajono vaizdas – visgi toli nuo miesto nepabėgome. Pradedame pokalbį nuo pseudonimo…
“Kodėl Karkasas, ane? Kai gimė pirmieji mano kūriniai, negalėjau suprasti, kodėl man patiko būtent toks ekstremalus garsas. Radau savas interpretacijas ir pradėjau galvoti, ką man jos simbolizuoja. Tai turėjo būti kažkas dramatiško, bet kartu ir romantiško bei gražaus.
Pradėjau galvoti apie bitę, kuri gulėjo sudžiūvusi ant palangės: kai ji išnyks, liks tik tai, kas svarbiausia, jos pamatai – karkasas. Bet tai nėra vien kažkas, kas siejasi su mirtimi: prancūziškai šaknis karkas naudojama apibūdinti gyvatės odą, kurią ji nusimeta, tad kartu tai ir naujo gyvenimo pradžia. Karkasas – svarbiausias dalykas, nuo kurio prasideda kažkas gyvo.”
Tavo vardas siejasi su gyvūnais, atvedei pasikalbėti į gamtą – neatrodai, kaip stereotipinis noise ar industrialo kūrėjas. Ar muzika irgi gimsta čia?
Ne, kuriu savo miegamajame. Jei turėčiau biudžetą – kurčiau, kur galėčiau. Kiekviena erdvė yra unikali. Esu kūręs gamtoje, bet ji daug ramesnė, ji neturi tos man reikalingos agresijos. Aš renkuosi žmogiškas, urbanistines erdves, kuriose yra šalčiau, niūriau, liūdniau, kur išeina tos piktosios emocijos.
Tavo atstovaujama scena linkusi idealizuoti tamsą, depresiją. Kodėl taip yra?
Žmogų traukia dalykai, su kuriais yra supažindintas ir tarp kurių jaučiasi jaukiai. Galbūt tokie žmonės, kaip aš, yra turėję patirčių, kur labiau susipažįsta su tamsiomis ir neigiamomis emocijomis. Jose ieško komforto, ieško katarsio – ši scena turbūt taip ir susiformavo.
Kada pats pradėjai kurti?
Prieš maždaug 7 metus – teko groti ir roką, ir metalą. Anksčiau grodavau su grupėmis, buvau ego-driven muzikantas, bet nuo to pavargau, išmokau būti stebėtoju. Prie to, kad pasukau į solo kūrybą prisideda ir tai, kad aš nuolat keičiuosi – dauguma mėgsta pastovumą, o aš negaliu taip, aš nesu nuspėjamas savo muzikinėse kelionėse.
Karkasas atsiremia į visą šią patirtį. Tai truputį paradoksas, kadangi ši asmenybė lyg ir atsiriboja nuo savo kūno savininko, bet tuo pačiu ji išgrynina tas patirtis. Kūno šeimininkas yra per daug susikaupęs sukurti kažką, kas patiktų žmonėms, o Karkasui nereikia niekam įtikti.
Kodėl slepiesi? Nori, kad tavo asmenybė būtų atsieta nuo muzikos?
Taip, noriu, kad žmonės klausytų muzikos, o ne žiūrėtų į mane. Yra daug atlikėjų, kurie groja su kaukėmis, bet visi žino, kas jie tokie – taip dingsta visa mistika.
Bet Lietuvos industrialo scena nėra didelė – greičiausiai vis tiek būsi išaiškintas.
Jo, man jau teko susidurti su šia realybe. Tie, kurie stipriai domisi – žinoma, jie žinos, kas aš, nes jie sukasi tame pačiame rate. Bet aš labiau noriu apsiginti nuo nepažįstamų žmonių, kurie nežino nei mano muzikos, nei galbūt išvis kas tas industrialas. Grojant nenoriu galvoti apie tai, kaip aš atrodau – gal kramtau lūpą ar juokingai išsižioju. Nenoriu net pasąmoningai įsileisti tokių minčių, kai esu su muzika.
Turi kitų elektroninės muzikos projektų. Kuo Karkasas skiriasi nuo jų?
Šis projektas gimsta giliai iš širdies ir smegenys čia beveik nebedirba. Su kitais reikia pastoviai galvoti: čia reikia padaryti taip ir taip, kad žmones išmušt iš vėžių, čia turi būti greitesnis ritmas, kad būtų energijos, čia reikia daryti pagal kažkokias taisykles, nes jos veikia ir pan.
Keista, bet Karkasas įkvėpimo semiasi iš klasikinės muzikos. Pastaruoju metu klausau itin daug Bethoveno, Bacho.
Sakai, kad groji atjungęs smegenis, bet kūrybai juk reikia naudoti technologijas, kurios neapsieina nuo mąstymo, tiesa?
Dabar kurdamas stengiuosi kuo mažiau naudoti kompiuterį. Instrumentai, kuriais groju daugiausiai, tampa tokiais pat instrumentais, kaip gitara – po daug valandų grojimo pradedi juos jausti. Po kauke aš beveik nieko nematau, tad viskas vyksta intuityviai.
Neseniai išleidai savo debiutinį albumą „Société de Ruche“. Ką reiškia jo pavadinimas?
Prancūziškai – žmonių avilys. Kai gimė pirmos idėjos apie albumą, buvau labai susidomėjęs čipais, kuriuos galvoja žmonėms implantuoti vietoje paso. Prisiskaičiau daug konspiracijų: gal tai būtų galima naudoti norint kontroliuoti žmones, sunaikinti tam tikras aktyvistų grupes ir pan. Pagrindinė mano mintis buvo, kad internetas veikia kaip kažkoks deep mind, kaip bitė motinėlė – ji diktuoja tau ką rinktis, kas tau patinka, kaip tu gyveni. Tad natūraliai žmones sulyginau su bitėmis.
Albumą įrašinėjai beveik tris metus. Kaip keiteisi per šį laiką?
Jei klijuoti dieną prie dienos, tai visas darbas truko kelias savaites, tačiau tarpai tarp kūrinių buvo gana ilgi. Pirmasis gimė 2015-aisiais, po jo sekė nemaža pauzė, o pernai įvyko “Area”, kuri viską atgaivino – pasirodymo metu įrašiau vieną gabalą, kuris bus albume.
Aš pats pastebiu, kaip kūriniai turi skirtingas garsų paletes. Su metais atėjo ir kokybė – išmokau, kaip tokią muziką atlikti kokybiškiau. Prieš “Armagheddon Descends” įrašytas “Ypérite” yra naujausias mano kūrinys, kurį pasirinkom kaip vizitinę albumo kortelę.
Man įdomiausia pasirodė tai, kad „Société de Ruche“ yra „sugrotas“ albumas. Jokių overdub’ų – visi kūriniai yra one take’ai. Elektroninėje muzikoje tai gana neįprasta.
Ir labai nepraktiška (nusijuokia).
Kiti savo albumus šlifuoja gan ilgai. Tu to daryti negalėjai – visos klaidos, netikslumai, nugula į kūrinius visam laikui.
Jo, aš ne šlifavau, o rinkausi. Turėjau įrašęs daug dublių ir žūrėjau, kurie skamba geriausiai. Vieninteliai dalykai, ką padariau, buvo karpymai ir klijavimai: kai kurie kūriniai yra frankenšteinai, sujungti iš kelių įrašų. Viską dariau one take’u, nes turiu užsibrėžęs tikslą tapti kaip ir džiazo muzikantu elektroninėje muzikoje – noriu improvizuoti nuo scenos.
Albumui pats kūrei instrumentus?
Taip. Yra toks dalykas kaip „Reaktor“, kurio viduje gali konstruoti virtualius sintezatorius. Apie tai sužinojau prieš 6 metus, kai vienas žmogus papasakojo apie laisvę pačiam kurti sintezatorius. Aš modifikuoju semplerius, klijuoju juos, kaip ir pačius kūrinius, o tada jau ieškau, kur panaudoti jo sukuriamą garsų paletę.
Kas toliau?
Dabar stipriai dirbu su simfonine muzika. Noriu, kad antrasis Karkaso albumas būtų dar kinematografiškesnis ir epinis. Dar norisi pakeisti bites į skarabėjus ir papasakoti Egipto istoriją, daryti kokį nors konceptualų albumą. Šiuo metu ieškau savęs iš naujo.
Kur geriausiai klausyti Karkaso?
Albumas yra kaip momento, kuriame dalyvavai, užfiksavimas. Visad reikės fizinių leidinių, kaip vizitinių kortelių, tačiau aš visus raginu susirasti datą ir ateiti išgirsti Karkaso muziką gyvai. Geriausiai ji skamba būtent taip – industrinėse erdvėse.
Internete:
Komentarai