Rūta Mur: “Tiršta nelaimingos meilės kančia su 80’s polėkiu”

Vasaros pradžioje “Ore” gavo Rūtos Murinaitės laišką: “Aš 80-aisiais niekada negyvenusi, bet jaučiuosi labai jų pasiilgusi. Ypač muzikos. Ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu šią nostalgiją tampant millennials reikalu, o nebe tėviško amžiaus žmonių būdu ,,grįžti”. Nors mano mama, augusi 80-aisiais, šoka pagal mano muziką ir braukia atsiminimų ašarą”.

Iš pradžių pagalvau, kad Rūtos Mur kūryba – iš meilės tam laikotarpiui sudėlioti garso ir vaizdo koliažai, tačiau ji patikino, kad “viskas nuo vokalo iki instrumentalo yra mano”. Tuomet jau pasidarė įdomu.

Rūta Mur pradėjo kurti 2015-ųjų vasarą, pernai debiutavo su gyvais pasirodymais ir pradėjo aktyviau ieškoti 80’s romantikos mėgėjų. Panašu, kad ratas jau apsisuko ir tų mėgėjų tikrai netrūksta. Man asmeniškai tai priminė paauglystės kambarį ir brolio iš kažkur parneštas naujųjų romantikų plokšteles, kurių kiekviena kvepėjo tuomet dar mažai uostytų užsieniu ir praėjusio dešimtmečio paslaptimi. Rugsėjo viduryje Rūta ruošiasi kol kas didžiausiam savo pasirodymui, kuriame ji pasirodys vienoje scenoje su Vilkduja, Siaubas ir Lebanon Hanover.

Ar prisimeni, kokia pirma melodija užkabino ir nepaleido?

Melodijų būta nemažai ir kiekviena jų dar ir dabar išgirdus, sugrąžina mane į konkrečią situaciją ar laikotarpį, kuriame ji buvo gelbėtoja, o gal kaip tik „pagalbinis” dirgiklis. Visos stipriausiai mane veikusios dainos sugulė klausomojoje atmintyje ir iki šiol formuoja tai, ką kuriu pati ir ko ieškau klausymui ateityje. Žinoma, galiu tiksliai pasakyti, kada atėjo mintis „noriu kurti kažką tokio”, tai kai išgirdau Bronski Beat – “Smalltown boy”, bet tai įvyko, palyginus, neseniai, prieš kelis metus.

Mano vyresnysis brolis į namus “nešė” Bronski Beat, Erasure, Yazoo, Boy George ir Culture Club, Communards, Thompson Twins, Soft Cell ir panašius atlikėjus. Iš kur ir kaip tavo gyvenime atsirado ’80-ųjų muzika?

Puikiai atsimenu, mano tėvai nuolatos rūpinosi, kad turėčiau kaip klausytis muzikos: iš pradžių buvo kišeninis kasečių, vėliau – CD grotuvas, galiausiai ir pirmasis iPod’as. Tie prietaisai visuomet keliaudavo su manimi, kad ir kur bebūčiau. Taigi priemones muzikai klausyti turėjau, bet tai, ko klausiau, niekada nebuvo primesta mano aplinkos. Tai reiškia, kad niekada nebuvo taip, kad kažkas sakytų: o, čia geras, čia klasika, čia turi žinoti. Mano mama turėjo vieną kasetę, tai buvo Modern Talking, o tėvas klausydavo tik rusiškų baladžių. Močiutė kaime leido Boney M, iš dar kažkur ateidavo deep house’o ritmai, bet viso to, ką aplinkiniai klausė, aš negirdėjau ir nesuvokiau. Būdavo malonu, bet nemylimiausia, ieškodavau melodijų, kurios išjudintų mano sielą. Muziką rinkausi pati, todėl tas kelias labai vingiuotas ir su daug atšakų, nuo “European Hit Radio” popso iki Rammstein’ų, vėliau: Queen, Pink Floyd’ai, The Doors iki kol atvažiavau į Vilnių studijuoti ir vaikinas, vardu Gedas, supažindino su nu-disco ir elektronine muzika. Galiausiai kelias atvedė čia, ką mėgstu klausytis šiandien. ’80-tieji man apsireiškė tais pačiais metais, kai pradėjau kurti muziką – 2015-aisiais, tiesa, labai romantiškai. Tai įvyko “Sapfo” festivalyje, kur grojo Filomino Dj’s. Iki tol nemaniau, kad išvis galiu šokti pagal kažkokią muziką, bet puikieji Filomino Dj’s užgrojo kažką iš aštuoniasdešimtųjų ir tai tęsėsi geras penkias valandas, tik kai atjungė muziką supratau, kad tai buvo geriausia, ką buvau patyrusi. Nuo tada meilė tebeauga.

Klausant tavęs ataidi dueto Yazoo kūryba. Kokie atlikėjai padarė tau didžiausią įtaką ir kodėl?

Taip, šį palyginimą jau teko girdėti. Pirmą kartą kai uždainavau mane palygino su Annie Lennox, bet turbūt žmonėms visada reikalingi palyginimai, kad suvoktų kažkieno vertę arba nevertę.

Mano dainavimas duše prasidėjo nuo Queen’ų, manau, kad Freddie Mercury ir išmokė mane dainuoti, pajausti savo balsą, jo galimybes. Kai jau buvau susipažinusi su “Live Aid” 1985 grupėmis ir “Woodstock’o” istorija, mano gyvenime įvyko, kaip minėjau, Vilnius, ieškojimai tęsėsi. Čia viskas išaugo ir sustiprėjo: mano pojūčiai, melancholija, visko romantizavimas ir nemenkas potraukis į visko dramatizavimą. Viskas, ką esu girdėjusi, man buvo svarbu ir reikšminga. Iš visų atlikėjų pasisėmiau po truputį, todėl šiai dienai man gana sunku nusakyti ką tiksliai kuriu. Jaučiu tik tai, kad kuriu tai, ką jaučiu.

Visos muzikinės įtakos susikristalizavo į norą išreikšti emocijas, parodyti ir pasidalinti su pasauliu tiršta nelaimingos meilės kančia ir sukurti melodiją, kuri skambėtų su ’80-ųjų polėkiu. Aš negaliu atsakyti šiandienai kieno įtaka didžiausia, bet jeigu išskirčiau savo gyvenimo metus ir mėnesius, tikrai galėčiau priskirti kažkuriuos kažkuriems laikotarpiams. Gali būti, kad dėl to, kad negaliu būti konkreti šiuo klausimu, aplinka pati primeta mano muzikai tokias įtakas kaip Yazoo, nuo ko širdimi esu toli.

Minėjai, kad pradėjai kurti prieš kelis metus, o ką veikei prieš tai?

Ėjau to link. Mano karta, kiek ją pažįstu, dauguma susiduria su: nežinau, ką noriu veikti. Manau, už šį pasimetimą, iki kol formuojasi žmogaus savimonė, iš dalies yra atsakingi mūsų tėvai, vėliau aplinka, o galiausiai mes patys, kurie liekame už borto visų tų tikslingai veikiančių, save radusių bendraamžių.

Mano istorija prasideda tokiu ankstyvu atsiminimu: važiuojame su tėvais į kaimą, sėdžiu gale ir dainuoju dainą, kurią girdžiu ausinėse. Tėvai paprašo nustoti, pasidarau išvadą, kad jiems nepatinka mano balsas, įsiskaudinu (drama queen) ir nuo to laiko išvis viešai nebedainuoju ir bijau savo balso.

Drovumas dainavimui tęsiasi ir mokykloje, bet sugalvoju lankyti chorą, ten mane pastato prie merginų, o aukštai dainuoti dar baisiau, per repeticijas vaidinu, kad dainuoju, o choro koncertų metu traukiu dainas su tenorais. Slaptai svajoju būsianti roko žvaigžde, bet viešai dainuoti nedrįstu ir saugau savo balsą kažkam. Bandžiau ir gitaros pamokas ketverius metus, pasiekiau ribą, kur supratau, kad daugiau išmokti nebegaliu, nes nesugebu. Visgi trauka muzikai nedingo, bet nebėra didelių siekių: dainuoti ar groti, nuo tada tiesiog mėgaujuosi jos teikiama palaima.

Atvykus į Vilnių studijuoti Lietuvių filologijos specialybę (maniau būsiu rašytoja), gaunu savo pirmąjį kompiuterį, atsitiktinai ten randu “Garageband” programą, kažką bandau daryti, bet nesąmonė, nepavyksta, metu.

Pagaliau šioje istorijos vietoje įvyksta lūžis: vieną vakarą feisbuke pamatau, kad baras “Bix” ieško DJ, jokių reikalavimų, gali ir nemokėti nieko, viską parodys. Nors mano roko era jau buvo praėjusi, aš jiems vis tiek parašau ir jau kitą vakarą ėjau pasibandyti, iš karto sekėsi ir patiko. Ir jau kurį laiką būdama vakarėliuose jausdavausi taip, kad geriau muziką leisčiau aš, tad nedvejojau ir pradėjau savaitgalio naktis leisti “Bix’uose”. Taip prasidėjo mano dviejų metų DJ karjera, kuri dabar atgyja tik tų vakarėlių metu, kuomet galiu leisti savo mėgstamą muziką.

2015-ųjų liepą visiškai atsitiktinai į mano rankas pakliuvo skolinta midi klaviatūra. Prijungiau ją prie kompiuterio, įsijungiau “Garageband’ą” ir pradėjau spaudinėti niekada mokymosi tikslais neliestus klavišus. Gimė pirmasis instrumentalas pavadinimu “3033km from you”.

Tų pačių metų rugpjūtį išvykau į postudijinę praktiką Ispanijoje. Su savimi turėjau tik kompiuterį ir ausines. Vakarai po praktikos būdavo ilgi, tad vėl įsijungiau “Garageband’ą” ir su kompo klaviatūra ir ausinių mikrofonu įrašiau pirmąją dainą su žodžiais “My name is a flower”. O toliau viskas klostėsi kosminiu greičiu, apie tai gal kitą kartą.

Kaip manai, kodėl ši nostalgija tampa millennials reikalu, o nebe vyresnio amžiaus žmonių būdu “grįžti”? Pvz., Robbie Williams Vilniuje apšildė būtent to laikmečio herojai Erasure.

Manau, kad kitaip ir negalėjo būti. Galbūt tai buvo sąmoningas sprendimas vienu šūviu nušauti du zuikius, surinkti auditoriją, kuri klausė muzikos devintajame dešimtmetyje ir po jo ėjusiame bei jaunesnius, kurie atėjo pasižiūrėti į abu atlikėjus. Pati ten nebuvau, bet dabar tyčia įsijungiau Erasure šių metų gyvą pasirodymą. Man visuomet, žiūrint panašius pavyzdžius, darosi šiek tiek graudu. Graudu todėl, kad aš tai matau kaip bandymą prikelti tai, kas gražiai skambės jau tik įrašuose. Nežinau, kiek tai yra pačių atlikėjų noras grįžti ant scenos ir bandyti daryti tai, kas buvo prieš dvidešimt metų, o kiek tai yra elementarus pinigų darymas. Žinoma, negaliu kalbėti už kartą, kuriai galbūt nesvarbu kokioje formoje, svarbu gauti bent užuominą to, kas išjudindavo jų kūnus ’80-tųjų aikštelėse.

Galbūt pagalvosite, kad tuomet ir mano pačios potraukis aštuoniasdešimtiesiems yra bandymas įpūsti gyvybę aniems laikams, bet tai yra kitokio pobūdžio prikėlimas. Aš ateinu nebuvusi ten. Aštuoniasdešimtuosius matau kaip nuostabų ir nepakartojamą vyresnės kartos atsiminimą, o atsiminimus, pavyzdžiui aš, manau, reikia laikyti praeityje, nebandant jų gaivinti ar atkartoti. Kodėl mes taip bijome, kad jau nebegalime patirti kitaip ir geriau, todėl nuolatos grįžtame?

Su aštuoniasdešimtųjų stilistika savo muzikoje galiu tai daryti, nes aš to atsiminimo neturiu, gimiau 1992-aisiais, juolab aš neįrašinėju cover’ių, žaviuosi tuo, kas buvo, per savo šiuolaikinę prizmę. Nesakau, kad visi, kas kūrė ir koncertavo prieš 20, 30 metų, turėtų to nebedaryti, bet šiai situacijai, manau, puikiai tiktų pasakymas get over it. Dėl šios priežasties taip pat nelabai mėgstu dainuoti karaoke, nes manau, kad Queen “I want to break free” niekas nesudainuos geriau nei Freddie Mercury.

Milennials karta bando semtis įkvėpimo iš ten, kur nebuvo, manau, kad esame naujųjų romantikų karta, kurie gviešiasi to, ko nepatyrę ir mums tai atrodo taip kieta, gražu, melodinga. Bent jau aš jaučiuosi apsvaiginta tos savo tėvų nostalgijos, aš linkusi idealizuoti. Matau ir aplinkui, kaip mes rengiamės, kaip elgiamės, kuo norime būti. Tai dar atskira tema, bet, manau, tai vyksta todėl, kad bijome būti savimi. Galbūt ir aš, pati to nesuvokdama, atsiremiu į ’80-tuosius, nes nežinau, kas būčiau be jų.

Pastaruoju metu gana daug kalbama apie moteris scenoje ir jų patiriamą diskriminaciją. Ar pradėjusi groti gyvai, pajutai kokį nors “šaltuką” šiuo atžvilgiu? Juolab, kad atstovauji alfa patinus ir mačo gąsdinančią queer sceną.

Nesijaučiu ką nors gąsdinanti ir to nesiekiu, o jeigu taip įvardijamiems patinams ir mačo vyrams visgi taptų baisu, turbūt reikėtų pergalvoti, ar tikrai gerai jie save identifikuoja. Taip pat nesijaučiu atstovaujanti ir queer scenos, tai daugiau vėl aplinkos noras kažkam kažką priskirti. Man svarbu kurti tai, ką jaučiu ir savo kūryba iššaukti jausmą kituose.

Su diskriminacija ar tiesioginiu šaltuku susidurti kol kas neteko, išskyrus galbūt vieną situaciją, kai neseniai buvau pakviesta koncertuoti ir paprašyta atsiųsti savo nuotrauką, gavau tokį pamąstymą: “aš maniau, kad tu mergina, o nuotraukoje – bičas”.

Rugsėjo viduryje apšildysi duetą Lebanon Hanover. Jie atstovauja kiek kitokią sceną, bet viename naujesnių savo kūrinių “Babes Of The 80s” atiduoda duoklę tam pačiam laikmečiui. Tai turbūt bus didžiausias tavo viešas pasirodymas iki šiol. Ar jautiesi su jais turinti kažką bendro?

Lebanon Hanover mano akimis neša tamsą savo muzikoje, aš kaip tik orientuojuosi į švelnų pozityvą ar bent jau lengvai plaukiančią romantiką.

Nesijaučiu turinti daug panašumų su jais, bet džiaugiuosi dėl to, kad tai – didesnė scena, nei esu buvusi iki šiol. Man tai didelis ir svarbus žingsnis.

Šio renginio organizatoriai tave vadina “jauna ir perspektyvia vilniete”. Kiek žinau, originaliai esi kilusi iš Klaipėdos? Uostamiestyje buvo per mažai erdvės?

Taip, esu iš Klaipėdos, bet per pastaruosius šešerius savo gyvenimo metus Vilniuje, kaskart grįždama į gimtąjį miestą, suprantu, kad mano tempai pranoksta josios tempus. Nelaikau savęs vilniete, nes kad būtumei miesto –iete, reikia jame gimti, todėl originaliai esu klaipėdietė ir tik pseudo vilnietė.

Iš Klaipėdos išvažiavau vos baigusi mokyklą, tai atrodė savaime suprantama, net nekvestionavau kito varianto. Galbūt gyvenimas dar nukreips pajūrio link, aš tam nesipriešinu, ten tikrai puiki kūrybinė aura, bet scena jau turbūt laukia tik Vilniuje.

Papasakok, kuo tave, be muzikos, taip traukia tas laikmetis? Kokie vaizdiniai pirmiausia iškyla pagalvojus apie tuos laikus?

Trauka, be muzikos, kyla daugiausiai materialiems dalykams. Tai šuokuosenos, aprangos stilius, automobiliai, trumpai tariant tuometinis prabangaus gyvenimo įvaizdis. Žinoma ir šokio judesiai bei filmai tokie kaip “Blade Runner”, “The Breakfast Club” ir panašiai.

Žaviuosi tuometine diskotekų kultūra, galėčiau be sustojimo žiūrėti iš to laikmečio filmuotas šokių aikštelių medžiagas. Tai saldus laikmetis, kičinis, įvairių bandymų ir atradimų. Tereikia atsiversti man tėvų albumą, kad pamatyčiau, kokie jie išradingi buvo savo įvaizdžio klausimu.

Manau, ši įtaka atėjo iš mano mamos, kuri buvo absoliuti aštuoniasdešimtųjų diva, o galbūt tai ir didelis mano noras būti arčiau jos iššaukė poreikį mėgti tai, ką ji mėgsta.

Šiuolaikinis žmogus skatinimas nuolatos eiti pirmyn, naudotis visais progreso privalumais, nesigręžioti atgal, o tu elgiesi priešingai. Nesijauti strigus ir iškritus iš “sėkmingo gyvenimo” laivo?

Jaučiuosi išnaudojanti aštuoniasdešimtųjų progresą savo asmeniniam progresui. Mėgaujuosi šių laikų teikiamomis galimybėmis ir tikrai nenorėčiau nusikelti į tuometinį laikmetį ir jame gyventi. Kitaip tariant, patinka ankstesnius pavasarius primenantis ateinančio pavasario kvapas, bet aš negyvenu ano pavasario atsiminimu, aš tiesiog jaučiu, kad bus pavasaris, kuris atneš man gausybę žydėjimų.

Žmogus negali būti sėkmingas nežinodamas istorijos, kad ir kokia ji bebūtų. Aš ją žinau ir tai man suteikia kur kas daugiau greičio, nei plaukiantiems minėtuoju sėkminguoju kruizu.

Kuri ir groji viena, nėra minčių suburti gyvą grupę?

Kai grojau paauglystėje gitara, labai norėjau turėti savo grupę ir bandžiau tai daryti, bet vis kažko kažkam pritrūkdavo ir jausdavau ryškų savo individualizmą, todėl galiausiai likdavau ne tik be grupės, bet ir be kūrybos.

Dabar, kai pradėjau kurti savo, aplink mane atsiranda vis daugiau muzikantų ir kūrėjų. Su kai kuriais iš jų darėme muzikinius tandemus, vieni nutrūko niekam negimus, kiti pasibaigė po vieno kūrinio. Priežastys labai aiškios: aš dar nesutikau, o gal ir nesutiksiu, žmogaus ar žmonių, su kuriais būtume artimo požiūrio ir siekiantys panašių tikslų ar bent jau norinčių eiti ta pačia kryptimi.

Esu atvira atradimams, ieškojimams ir eksperimentams, kol tai negriauna mano kūrybinio pamato ir individualumo.

Kas pastaruoju metu labiausiai nustebino?

Mane vis stebina žmonių savivertės trūkumas. Kalbu konkrečiai apie save ir lietuvius, nes jų savo gyvenime pažįstu daugiausiai. Kodėl mes tokie silpni ir nepasitikintys pripažinti savo gerumą ir pranašumą, ar mums reikia kitų nuomonės tam suprasti?

Jeigu užsienis pasakytų, kad mano muzika gera, juk klausytumėte manęs daugiau.

Aš pati dar iš to augu ir pamažu pamilstu save. Tai mano didžioji pastarųjų dienų nuostaba.

Internete:

facebook.com/rutamur
soundcloud.com/rutamur
youtube.com/channel