Dažniausiai derybos dėl interviu ir grafikų derinimas vyksta ilgai, o tekstas paleidžiamas kuo greičiau – šis pokalbis įvyko atvirkščiai: su Aleksandr Martinkevič, elektroninės muzikos scenai geriau žinomu grad_u vardu, dėl susitikimo susitarėme labai greitai ir paprastai, tačiau dialogas į tekstą nugulė tik po kelių mėnesių. Artimiausiu metu grad_u gyvai galima bus išgirsti “Funikulieriuje” ir “Yaga Gathering”.
grad_u gyvenime muzika atsirado dar praėjusio amžiaus pabaigoje su mokyklos diskotekomis, „Barbie Girl“ karpymu ir vėliau atsiradusiu drum’n’bass. Dabar muzikos jo gyvenime dar daugiau – didžioji jos dalis gimsta už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus esančioje Aleksandro namų studijoje, o viskas išleidžiama per paties įkurtus “Redscale” ir “Greyscale” leiblus, kurių bandcamp’e puikuojasi nemažai žymų „sold out“.
Nors iš ramios ir tylokos komunikacijos socialiniuose tinkluose buvau susidaręs nuomonę, jog Aleksandras gan nešnekus, geek’inimas apie techninę muzikos kūrimo dalį prasidėjo dar nespėjus prisėsti prie staliuko “Kablyje”. Pradėjau pokalbį klausdamas pašnekovo, kodėl jį taip traukia fizinė muzikos pusė – kūryboje jis atsisako naudoti kompiuterį, o įrašų kompanijos “Redscale” ir “Greyscale” leidžia albumus daugiausia fiziniais formatais?
A: Aš, kaip ir daugelis, pradėjau muziką kurti su softu. Tačiau pastebėjau, kad dėl neriboto presetų kiekio sėdėdavau ištisas valandas prie kompo juos junginėdamas – informacijos gausa neleido susikaupti ir susikoncentruoti. Rezultatui gimti reikdavo nemažai laiko ir pastangų. Vėliau įsigijau kelis fizinius aparatus, kuriuos gali pačiupinėti ir jausti. Ir tuomet, galbūt fizinis kontaktas su instrumentu, išlaisvino mano kūrybą. Gimė daug kūrinių, kuriuos norėjau išleisti fiziniu formatu.
Vinilui jaučiu sentimentus. Kai buvau 4-5 metų ir mamai tekdavo trumpam išlėkti, pasilikdavau namuose su sąlyga, kad ji man įjungs patefoną ir duos plokštelių – klausydavau jas ištisai. Vėliau, kai susidomėjau didžėjavimu, vinilai buvo pagrindinis būdas tai daryti – kolekcionuoji vinilus ir mokaisi groti. Būtent dėl to savo kūrybą norėjau leisti vinile.
Skaičiau, kad tavo kūryba įrašoma tik gyvai. Kaip atrodo visas procesas?
A: Taip. Keletą pastarųjų metų mano muzika gimsta „hardware only“ principu. Visi sequence‘ai dėliojami MPC, o visi instrumentai ir efektai yra sujungti į 32 kanalų analoginę konsolę, iš kurios įrašomas masteris. Viskas prasideda jam‘inimu. Sukioju, maigau, dėlioju, kol viskas sulimpa į visumą. Tuomet jau spaudžiu raudonąjį mygtuką ir gyvai įrašau tai, kas iš loop‘so pavirsta pilnu gabalu, palikdamas vietos netikėtumams.
Kada ir kaip pradėjai groti?
A: Mokyklos laikais, maždaug 1997 metais, kartu su draugais grojau mokyklos diskotekose. Vienas draugų grodavo daugumai, o likę 3, kurie klausė The Prodigy, techno, drum’n’bass, speed garage, house – savo chebrai. Tais laikais buvo labai paplitusios kasetės. Tam, kad galėčiau miksuoti, perdariau savo kasetinį magą, kad galėčiau keisti grojimo greitį. Kartą sugalvojau, kad reikia paimti kokį populiarų, ant bangos esantį gabalą, kurį visi mėgsta, ir vidury jo padaryti drop’ą į tai, kas mums patinka – taip ir žmonėms bus smagu, ir supažindinsim juos su kažkuo nauju. Atsimenu, tais laikais buvo populiari Aqua “Barbie Girl”. Pasiskolinau kasetę su ta daina ir „sempluojant“ iš vienos kasetės į kitą dėliojau savo versiją su Goldie “Temper Temper” (Optical RMX). Tąsyk niekas nesuprato šito bajerio (juokiasi).
Ką reiškia tavo pseudonimas?
A: Kurį laiką jau kūriau dub techno ir 2006 metais albumą išleisti pasiūlė italų internetinis leiblas, o atlikėjo pseudonimo dar nebuvau sugalvojęs. Kaip tik tuo metu studijuodamas universitete skaičiavau funkcijos gradientą – grad(u). Šiek tiek jį pakeičiau ir visai prilipo.
Prieš 9 metus pasirodė tavo pirmasis leiblas “Dumblys” – kokia jo istorija?
A: Su draugais nutarėme, kad būtų smagu turėti platformą, kurioje galėtume leisti savo ir bičiulių kūrybą bei paleisti renginių seriją. Įkūrėme internetinį leiblą, kuris gyvavo labai neilgai – buvo išleisti 3 albumai. Vėliau supratau, kad ne visai šia kryptimi noriu nukreipti savo energiją. Visgi norėjosi fizinės laikmenos.
O tada atsirado “Redscale” ir “Greyscale”…
A: Taip. “Redscale” leidžiu tik savo asmeninę kūrybą. Šis leiblas skirtas mano dub techno eksperimentams – nuo gilių dub‘o tekstūrų iki sunkesnių chordais varomų techno ritmų. Šiai dienai išleisti jau 9 vinilai kuriuos savo setuose sukioja Ben Sims, Truncate, Andrey Pushkarev, Kirk Degiorgio, DJ Deep, Jonas Kopp, Josh Wink ir daugelis kitų.
“Greyscale” leidžiu savo ir bičiulių kūrybą kompaktiniuose diskuose, nors dabar šiek tiek prasiplėtėme ir išleidome tris vinilus. Kadangi paklausa vis auga ir nemažai DJ’ų renkasi skaitmeninį formatą, todėl kai kuriuos leidinius paleidžiu ir skaitmenos pavidalu. Šis leiblas skirtas gilesniam dub techno ir ambient skambesiui. Šiandien išleisti jau 7 albumai kompaktiniuose diskuose. “Greyscale” CD viršeliai yra išskirtiniai savo dizainu – kietviršio knygos tipo ir Rimos Prusakovos juodai balta analogine fotografija.
Prie daugelio “Redscale” įrašų internete yra turbūt gražiausias užrašas leiblams – „Sold Out“. Kas perka tiek daug vinilų?
A: Didžioji dalis produkcijos keliauja į užsienį. Daug kopijų išsiunčiam tokioms žinomoms įrašų parduotuvėms kaip: “Decks.de”, “Deejay.de”, “Hardwax”, “Juno”, “RedEye”, “Technique” ir t.t. Taip pat daug kopijų nuperka klausytojai iš mūsų bandcamp’o parduotuvės. Džiugina kolekcionierių dėmesys – jie su nekantrumu laukia kiekvieno naujo relyzo. Beje, prieš keletą metų interviu minėjau, kad tik apie 1% “Redscale” vinilų nugula Lietuvoje. Dabar vaizdas pradeda keistis ir paskutinius porą metų šis skaičius auga. Smagu, kai lietuvių gerbėjų ratas plečiasi, susidomi ir nori įsigyti plokštelių. Vilniuje turiu galimybę pristatyti vinilą tiesiai žmogui į rankas, o žmonėms taip pat labai smagu, kai gali susitikti, pabendrauti – man pačiam įdomu, kas yra mūsų fanai. Žmogui, kuris perka, rūpi ir kontaktas, ne tik ta laikmena.
Dabartiniams kompiuterių DJ’ams daug lengviau, nei anksčiau: paspaudus beat match mygtuką, tavo dainos automatiškai sinchronizuojamos, dar vieno mygtuko paspaudimu gali sukurti loop’ą ir t.t. Ar toks pokytis atneša daugiau gero ar blogo?
A: Dėl sinchronizavimo mygtuko nėra labai gerai, nes nereikia daug pastangų. Tiesa, technologijos gali pasitarnauti: žinau vinilų puristų, kurie setus podcast‘ams įrašinėja “Ableton’u”, nes taip paprasčiau, norint įgyvendinti viziją. Pats manau, jog groti vien vinilais ir tai daryti greitai, be jokių techninių nesklandumų, yra menas – kai kurie groja net 4 patefonais vienu metu. Galbūt nereikėtų skirstyti į grojančius skaitmena ir vinilais – svarbiausia turėtų būti galutinis rezultatas su papildomais bonuso taškais už techninį išpildymą.
Pernai metų pabaigoje išlėkei groti į Kiniją ir Iraną: kaip tai atsitiko?
A: Bičiulius iš “Minimal.lt” susirado renginių organizatoriai iš Kinijos. Jie susidomėjo mūsų muzika ir atvyko į “Minimal Mondays” renginį, kuris buvo skirtas Lietuvos elektroninės scenos pristatymui. Svečiams labai patiko tiek pats renginys, tiek pirmadienio vakaro vaibas, todėl į Pekiną ir Šenženą pakvietė pagroti Shn, MantasT, Jon ir mane. Kinija savo kultūra mums paliko didžiulį įspūdį. Kalbant apie vakarėlius, jiems nėra svarbu, koks vardas groja. Po sunkios darbo savaitės jie tiesiog ateina gerai išsitūsint. Tą naktį klube buvo apie 800 žmonių. Palaikymą pradėjome jausti nuo pat pirmųjų grojimo minučių.
Irano vakarėlių kultūra visai kitokia. Tai yra šalis, kurioje šokti viešoje vietoje yra nelegalu. Grojau gyvą pasirodymą renginyje meno galerijoje – žmonės turėjo sėdėti ir klausyti, todėl parengiau specialią, gilesnę, chill programą, nors turėjau atsivežęs ir šokinį variantą. Galerija buvo gan nedidelė, tad buvo suplanuoti du analogiški pasirodymai, kad patektų visi norintys. Atlikus pirmąjį pasirodymą, renginio organizatoriai visgi nusprendė surizikuoti ir antrojo pasirodymo metu Irano klausytojams pateikti mano sunkesnę, chordais varomo techno, programą. Pradžioje buvo kiek nejauku groti šokių muziką sėdinčiai publikai. Pats taip pat iš visų jėgų stengiausi nepažeisti vietos įstatymų, grojau per daug nelinguodamas. Bet muzika vis sunkyn – būgnai stipryn su rūgšties bassline‘u. Padai kaista, jaučiu, kad kažkas čia bus. Ritmą išjungiu, pakeliu akis – visa galerija stovi! Breakdown’as užtęstinis – kelių minučių, synth‘ų filtrus atsukinėju, reverbus atsukinėju, įtampa auga… bytas pyst – visi išsitaškė. Žmonės išsilaisvino ir šoko, tarsi negaliotų jokie vietos įstatymai. Pasimečiau tiek aš, tiek organizatorius, nes nežinojome kuo viskas baigsis. Juk tai yra ta šalis, kurioje neaišku, ko galima tikėtis už tokius dalykus.
Po kokio mėnesio sulaukiau organizatoriaus žinutės, kad žmonės vis dar kalba apie vykusį pasirodymą. Tai neapsakomas jausmas. Kol kas tai mano įsimintiniausias ir reikšmingiausias pasirodymas.
Skaičiau, tavo leibluose visada yra leidinių, suplanuotų ateičiai. Kiek jų dabar?
Šiuo metu labai daug jėgų skiriu “Greyscale”, kur eilėje laukia 3 vinilai ir 6 CD. Pirmas jų yra mano gero bičiulio Sraunaus albumas „Equal Melodies“, kuris bus išleistas 200 kopijų tiražu liepos 18 d., tačiau jau dabar jį galima rezervuoti mūsų bandcamp‘e.
Su “Redscale” planuojame labai galingą, dešimtąjį vinilą, bet visų kortų kol kas dar neatskleisiu!
Internete:
Komentarai