Naujoji Hong Kongo kino banga

Turbūt ne vienetas kino gerbėjų yra girdėjęs apie tokius azijietiško kino šedevrus kaip Wong Kar-Wai „In The Mood for Love“, John Woo „The Killer“ ar Wai Keung-Lau „Infernal Affairs“, tačiau dažniausiai informacija apie tai, kad visus šiuos filmus bei režisierius jungia vienas ir esminis judėjimas, nepatenka į žinių spektrą. Po 1970-ųjų metų kung-fu filmų era Honkonge išsisėmė ir mažais žingsniais vedima buvo pastebėta tendencija naujai judėjimo užuomazgai kristalizuotis. 1979 metais, spalį, vietiniame kino teatre, redaktorius Law Wai-ming prakalbo apie „naujos kino pradžios erą“; kūrybinė revoliucija kino industrijoje, kurios priešaky šmeižėjo jaunų režisierių ambicijos ir realūs tikslai. Susilaukęs susidomėjimo tiek iš publikos, tiek iš kritikų perspektyvos, judėjimas įgavo pavadinimą ir pagaliau, formą – „Hong Kong New Wave“.

1980-aisiais Honkongas buvo dominuojanti valstybė Rytų Azijos kontinente. Į televiziją buvo investuojama dideliais kiekiais, tačiau triukšmingo reklamavimo banga, kuri padėjo kung fu žanro filmams populiarėti – pamažu blėso. To pasėkoje, Honkongo filmų industrija pradėjo ieškoti naujų metodų bei technikų pačioje kino produkcijoje; ir ta paieška davė vaisių – atsivėrė keliai eksperimentuoti ir pasireikšti smulkesnio biudžeto, tačiau daugiau sutelkto į laisvę ir artistiškumą, kinui. Laisvė, tolerancija, smurtas, daugiau sekso scenų – kai kurios, iki tol laikomos kontroversiškomis, temos, tapo vis dažnesnis reiškinys kino ekranuose, kaip ir publikos sąmonėje. Naujosios kino bangos įtaka tik augo.

Filmų kultūros sferos, kaip institucinės, estetinės ir etinės, plėtra, nutiesė kelią į New Wave kategorizacijas. Šios plėtros institucijos pateikė sritį, kurios dėka filmų kūrėjai, kritikai, prodiuseriai ir t.t. galėjo tiesiogiai bendrauti vieni su kitais būtent per „spausdinto žodžio tarpininkavimą“ (Hong Kong New Wave). Ši, judėjimu paremta idėja, buvo kolektyvinis siekis sukurti vaisingą dialogą tarp visų kūrėjų ir kiną mylinčių žmonių, taip tik sustiprinant kūrybinio proceso galią ir vystymąsi. Režisieriai kaip John Woo, Tsui Hark, Patrick Tam ar Allen Fong dažnai bendradarbiavo su kritiniais leidiniais ir buvo pasirengę atsiverti dialogui su kritine visuomene, trumpai tariant, Hong Kongo naujoje kino bangoje vyravo kolektyvinė pozicija.

Honkongo kino industrija stengėsi pasisemti kuo daugiau iš vakarietiškos kultūros filmų, ypatingai Holivudinės produkcijos. Didesnis dėmesys buvo atkreipiamas į vizualizaciją, siekiama naudoti naujas technologijas tiek garsui, tiek vaizdui, tiek pačiam kūrybos procesui pagerinti.

Standartinis judėjimo apibūdinimas skambėtų kaip „kosmopolitiško požiūrio kombinacija su nacionaliniu Honkongo identitetu“. Turbūt geriausiai šiuos žodžius atspindi režisieriaus Wong Kar-Wai filmai, kurie išlindo iš „mainstream“ tipažo ir nužengė asmeniškumo ar net politiškumo keliu.

Šioje, jau ikoniška tapusia, ištraukoje, aiškiai jaučiasi tai, ką Wong Kar-Wai sugeba geriausiai – sukurti kone anti Sartre-esque laisvės sąvoką ir ją pavaizduoti kino ekrane. Grojant California Dreamin‘ by The Mamas & The Papas (tarp kitko, pati daina yra rekurentinis reiškinys filme, svarbi jo detalė) Faye Wong personažas, pagal mane, puikiai įkūnija personifikacijos implikaciją į pačią Hong Kongo naująją bangą. Laisvė ir atrodo, savikontempliacijos nebūtis, čia yra savaiminė žavesio substancija. Visai kaip ir judėjime, kitų kultūrų, ypatingai kapitalistinės Amerikos, įtaka nėra atsiejama, taip ir Wong Kar-Wai filmuose dažnai galima pamatyti personažus beslankiojančius gatve bei kremtančius MacDonald‘s burgerius, ir visas šis judesys įvilktas į amerikiečių klasikos hitų foną. Visas šis režisieriaus konstravimas yra be abejonės sąmoninga kūrybinio proceso dalis – čia nėra kritikos, tik realistinis žvilgsnis į neoninių gatvių kasdienybę, persunktą labai nuoširdžios romantinės ironijos.

Ištraukoje iš „Fallen Angels“ (1995) girdima aštunto dešimtmečio britų grupės Flying Pickets daina „Only You“, galima sakyti, jau tapusi filmo vizitine kortele. Ir tokia ikoniškų garsų tradicija keliauja per visus Wong Kar-Wai filmus; galima išgirsti viską nuo kubietiško „Siboney“ iki amerikiečių Otis Redding soul‘o ritmiškų naratyvų.

Žvelgiant į kitą Hong Kong New Wave pionierių, režisierių John Woo, visų pirma reikia pažymėti tai, jog nežinia, ar apart jo filmų pasaulis būtų išvydęs tokius kūrinius kaip Quentin Tarantino „Reservoir Dogs“, Tony Scott „True Romance“ ar net Oliver Stone „Natural Born Killers“ (kiek ironiška, kad naujoji banga dairėsi į amerikietišką produkciją siekdama naujų vėjų Hong Kongo kino srityje, o vėliau viskas apsisuko priešinga kryptimi). Kad John Woo yra didelė įtaka Holivudo industrijoje, tai yra neginčijama, tačiau kalbėti apie jo filmus individualiai yra tiek pat svarbu. John Woo filmai visada buvo traktuojami kaip „action“ žanro klasika – visiškai nusisekę ir pasiteisinę blockbuster‘iai. Scena iš „Hard Boiled“ (1988) dar ir dabar akcentuojama kaip kokybiškiausia kada nors nufilmuota veiksmo scena (vėl gi, gana aišku iš kur „Die Hard“ kūrybinė komanda sėmėsi įkvėpimo):

1980‘aisiais buvo laikoma, kad Honkongo kino industrija gali konkuruoti išvien su Holivudo lokomotyvu. Filmai pagaminti Hong Konge buvo populiarūs visoje Azijoje (kilo susidomėjimas Europoje ir Amerikoje), o jos filmų pramonė suvereniai dominavo rinkoje.

Žinoma, ne visi buvo patenkinti darbais, kuriuos sukėlė pradiniai „New Wave“ lūkesčiai. Kai kurie kritikai ir kino žinovai simptomiškai rašė, kad naujoji banga “nepakankamai gilėjo į menus, politiką ir visuomenę” ir taip pateko į “paviršutiniškumo ir sumaišties” spąstus. Kai kurie kritikai nusprendė kaltinti pačius filmų kūrėjus, Honkongo auditorijos tariamą komercinė orientaciją ar net viešojo finansavimo trūkumus. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos šviečiasi tik tai, jog šios šalies kino „aukso amžius“ jau praeityje. Novatoriški filmai nuo septinto dešimtmečio vidurio iki devinto dešimtmečio pabaigos dabar dažnai laikomi pagrindiniu idealizavimo ir nostalgijos objektu – kuomet kūrėjai ėjo išvien su kino bendruomene, o kolektyvinę poziciją siejo bendri potencialai ir aktai.

Mano rekomenduojami filmai įžangai į Hongkongo kino industriją:

„Chungking Express“ (Wong Kar-Wai, 1994)

„Dangerous Encounters of the First Kind“ (Tsui Hark, 1980)

„A Better Tomorrow“ (John Woo, 1986)

„Center Stage“ (Stanley Kwan, 1991)

„Made in Hong Kong“ (Fruit Chan, 1997)