Babe Rainbow @ “Bitterzoet”

Europiečių ausims muzika iš tolimosios Australijos yra pažįstama nuo tada, kai vienoje fronto pusėje vyravo disko karštligė su Bee Gees, o kitoje – pilni energijos lyg dinamitas griaudėjo AC/DC. Tačiau tiek šios dvi pasaulinio masto grupės, tiek daugelis kitų atlikėjų kaip INXS, Nick Cave ar Kylie Minogue nebuvo išskirtinai žinomi dėl savo australiškumo. Puikiai prisimenu, kaip prieš septynerius metus atradau Tame Impala, šviežią garsą mano ausims, nors tuo metu jie buvo paleidę jau antrąjį savo albumą, ir nuo to laiko, toliau benaršydama po neišsemiamus muzikos vandenis, ne tik vis dažniau užšokdavau ant dar vienos australiškosios grupės, bet ir ėmiau skirti, kurios grupės yra ataidėję nuo Okeanijos, o kurios – ne. Panašiu metu užklupau ir Babe Rainbow – šviesiaplaukius australus iš planet junior dainuojančius apie slaptą užburtą brokolių mišką, 1964-ųjų evoliuciją ir amžiną meilę. Po ilgai trukusio įsivaizdavimo, kaip jų muzika skambėtų atliekama gyvai, rugsėjo viduryje Amsterdame fantazijos tapo realybe, tačiau su kiek ant žemės nusodinančiu koncerto išpildymu.

Kaip grupei dainuojančiai apie čakras ir magiją, o instrumentalo atžvilgiu balansuojančiai tarp boogy paplūdimio roko ir transcendentinės sitaros psichodelikos, nedaug žmonių talpinantis “Bitterzoet” klubas atitinkamai prisidėjo prie Babe Rainbow transliuojamos atmosferos kūrimo. Tam turėjo įtakos ir susirinkusi auditorija, kurią sudarė 10% tikėtinai autentišką nostalgiją “Woodstock’ui” jaučiančių vyresnio amžiaus žmonių, bet apie tai neišsiduodančių savo garderobu, ir 90% lyg nužengusių iš paskutiniojo Tarantino filmo „Once upon a time in Hollywood“, nepatirtą nostalgiją hipių laikams jaučiančio jaunimo. Be šio nerašyto dresscode‘o, dar vienas didžiąją dalį susirinkusiųjų vienijantis faktorius – King Gizzard and the Lizard Wizard buvo kelrodė žvaigždė kelyje atrandant Babe Rainbow. Vietoj apšildančios grupės salė buvo pildoma 60/70-ųjų garsais – country ir rockabilly hibrido Nashville sound bei surf rock. Apšildančio playlist‘o pabaigoje prie pulto pasirodė ir Babe Rainbow vokalistas Angus ‘The Hothouse Flower’ Dowling, netrukus žengęs ant scenos kartu su savo trim auksaplaukiais draugais.

Nors australai buvo tiesiogine ta žodžio prasme ranka pasiekiami, perkeltine prasme jie buvo jau kurį laiką prieš koncertą buvo iškeliavę į savo planet junior, kurios marškinėlius dėvėjo lyg per sapnus dainuojantis Angus. „Galite nusiimti batus ir būti basomis“, prieš pradedant pirmą koncerto dainą pasiūlė grupės lyderis, bet tuoj pridėjo: „Arba galite likti apsiavę“. Tuoj po šios trumpos kalbos barzdotasis gitaristas Jack ‘Cool Breeze’ Crowther paleido pirmuosius gitaros garsus sklisti po salę. Palaipsniui prie banguojančių gitaros garsų prisijungė už būgnų sėdintis Mojo Miles Myjavec, bosinės gitaros stygas virpinantis Elliot O‘ Reilly ir nuo pat pirmo prisilietimo prie bongo būgnų įsijautęs Angus. Stebint jų sklandų įplaukimą iš improvizacijos į pirmąją vakaro dainą „Supermoon“, viena pasidarė aišku – auditorija nėra tame pačiame realybės lygyje kaip grupė. Paklausus pačio Elliot apie koncertą ir kaip jis praėjo jiems patiems, jis neslėpė, kad pradžioje jie jautėsi kiek skystokai ir nerūpestingai, tačiau vakarui įpusėjus, atsirado daugiau energijos. Tiesos jo žodžiuose yra, nes su trečiąja vakaro daina „Johny Says Stay Cool“ Angus kartu su auditorija pakaitomis dainavo besikartojančus „Breathe in, breathe out“, tačiau tai turbūt ir tebuvo viena iš judriausių vakaro akimirkų. „Auditorija Europoje yra įvairesnė ir turbūt dėl to mąslesnė nei Australijoje, kur didelė dalis ateinančiųjų į koncertą yra 16-17 metų jaunimas gerokai apšilęs nuo alkoholio“, reflektavo Elliot. „Mes patys irgi esame truputį santūresni, nes pačios karjeros pradžioje pasimokėme, kad per daug įsismaginę, galiausiai išvis prarasdavome kontrolę, todėl dabar esame labiau susikoncentravę ties koncerto atlikimu.“

Faktas, kad grupė po kojomis neturėjo pasidėję koncertui skirto dainų sąrašo, turbūt irgi gerokai prisideda prie reikalavimo susikaupti. Iš klausytojo pusės spontaniškas tolimesnės eigos planavimas gal ir atrodė kiek netvarkingai, tačiau Elliot tai pateisina kaip prisiderinimą prie vakaro auditorijos: „Mūsų dainų sąrašas keičiasi priklausomai nuo auditorijos. Retas atvejis, kad grotume tas pačias dainas skirtingose šalyse. Šiuo atveju pastebėjome, kad žmonės yra labiau atsipalaidavę ir, tuo pačiu, pradėjome koncertą sąlyginai anksti, todėl ir dainų pasirinkimas buvo kiek ramesnis.“ Palaikant grupės pasirinkimą, neįpareigojantis dainų sąrašas suteikia muzikantams galimybę eksperimentuoti su savo dainomis, tačiau žvelgiant iš šalies nei impromptinis, ne kartu tempo prasme sutinkantis pasižaidimas, nei konkrečios dainų pabaigos nespinduliavo profesionalumu. Nors, kita vertus, ar verta ginčytis apie tai, kai kalbama apie laisvę, atsidavimą pasroviui ir hipių judėjimą?

Tiesą sakant, ne tik pasirinkimas, bet ir dainų atlikimo būta žymiai ramesnio nei asmeniškai tikėtasi. Instrumentuotė apsiribojo viena elektrine gitara su keletu pedalų, viena bosine gitara, būgnų rinkiniu ir nuo marakasų prie bongų besikeičiančiu Angus, retkarčiais priduodančiu dar šiokių tokių psichodelinių efektų ar pagriežiančiu lūpine armonikėle. Nors akys užmatė, kad tiek gitaristas, tiek būgnininkas pritardavo kaip backvocals, tačiau ausims teko nusivilti neišgirdus tos lauktos kaip išganymas katarsiškos balsų harmonijos. Vargu, ar su tokiu skaičiumi minėtų efektų buvo apsieita bedirbant įrašų studijoje, kas palieka klausytoją kiek nepatenkintą, kad norimas rezultatas nebuvo pasiektas. O gal reikėtų kaltinti mūsų ausis išlepintas įrašų nepriekaištinga kokybe dėl kurių reikalaujame, kad atlikimas nestigtų tų nepakartojamų smulkių detalių dėl kurių šiurpuliukai perbėga per visą kūną?

Grįžtant prie koncerto eigos, po maždaug 35 minučių vaikinai paliko sceną pirmam kartui, bet neužilgo sugrįžo atgal su „Ash May and Dr. Love Wisdom“ iš savo pirmojo EP. Būtent su šia daina atgimė viltis, kad australai jau turbūt po truputį leidžiasi iš savo planetos pasipildę šviežia energija, jie dar kartą padėkojo už vakarą, triskart nusilenkė paleidę savo auksines garbanas žemyn, ir paliko sceną po mažiau nei valandą trukusio seto. Jiems patiems koncertas neatrodė trumpas, nes namie grupė yra įpratusi groti daugiausiai 50 minučių, todėl lengvas priekaištas dėl trukmės, nepaisant to, kad australai tikrai galėjo mestelti dar keletą užantyje paslėptų triukų, jiems atrodė tiek pat keistas kaip mums jiems įprastas standartas.

Žmonėms po truputį paliekant “Bitterzoet” vidų, veiksmas persikėlė į gatvę, kur apsupti dviračių jūra australai mėgavosi gerbėjų svetingai siūlomu garsiausiu olandišku desertu. Susidarytas įspūdis iš perskaitytų interviu ir peržiūrėtų muzikos klipų, Babe Rainbow ne tik patvirtino žmonių iš Okeanijos kitoniškumą, bet taip pat puikiai įkūnijo hipių fenomeną iki tokio lygio, kad sekundei galėjai suabejoti, ar tik nebūsi kartais kuriuo metu atvėręs klaidingų durų nuvedusių į laiko mašiną. Nors organiškas grupės muzikos stilius, narių besivadovaujamas filosofinis požiūris ir aktyvus kovojimas už mūsų planetą kyla iš alternatyvios politinės-ekonominės 60/70-ųjų Byron Bay, kontrkultūros, visgi savo muzika ši australų grupė siekia skleisti geras vibracijas ir kviečia pasimiršti slegiančias problemas. „Susipažinome baigę mokyklą ir ėmėme kartu groti, nes tai buvo puiki priežastis kartu leisti laiką. Semiamės įkvėpimo iš savo šalies ir su savo muzika nesiunčiame jokių užkoduotų žinučių. Tiesiog norime suteikti galimybę atsipalaiduoti“, pridėjo bosistas Elliot. Bet kaip su jų pačių būsena prieš lipant ant scenos? „Jaudulys prieš koncertą yra, bet jis ne toks kaip, pavyzdžiui, einant susitikti su mergina. Nors drugeliai taip pat egzistuoja, tačiau jie yra tie gerieji drugeliai, kurie padeda tvirtai abiejomis kojomis laikytis ant žemės. Čia beveik tokia pati situacija kaip kad ir tapant paveikslą – yra jaudulys, jis visada yra, bet tik todėl, ne nežinai, koks gausis galutinis rezultatas“.

Prieš mėnesį paleidę naują dainą bei jai akompanuojantį vaizdo klipą į interneto platybes, naujo albumo pasirodymą Babe Rainbow pakomentavo labai paprastai – tuoj. Tiesa, niekam negirdėtas albumas jau seniai yra iškeptas, tačiau paliktas kurį laiką be priežiūros, jis grupei nebėra taip aktualus ir dabar jie dirba prie visiškai naujo albumo. Nors pirmas Babe Rainbow koncertas nepatenkino lūkesčių, su džiugesiu laukiu tolimesnių naujienų iš mažai kam girdėtų australų. Gal jie liks grupe, kuri gerai skamba tik įrašuose, bet bent jau galiu būti rami, kad visada turėsiu užuovėją, kai norėsis geros nuotaikos boost‘o ar soundtrack‘o fantazijoms beklaidžiojant po užburtą mišką.

Internete:

baberainbow.com

thebaberainbow.bandcamp.com

facebook.com/thebaberainbow

instagram.com/thebaberainbow