„Dainius Žičkus yra žemiškai paprasta, tačiau tuo pačiu metu ir nežemiškai ypatinga asmenybė“, – pradėdamas knygos „Stabmeldžio memuarai“, kurios autorius D. Žičkus, apžvalgą rašė Kauno black metal grupės Luctus lyderis Simonas Jurkevičius. Vargu, ar būtų galima taikliau apibūdinti kultinio Lietuvos metalo scenos kolektyvo Dissimulation būgnininką.
Iš Anykščių krašto kilęs D. Žičkus – matęs ir šilto, ir stingdančiai šalto. Tai žmogus, kuris tarsi praėjęs visas tris flamandų genijaus Jeronimo Boscho šedevro „Žemiškųjų malonumų sodas“ dalis. Ribinės patirtys, artimas gamtos pojūtis, puikus humoro jausmas, gili savęs ir aplinkos refleksija – tai esminės žemiško nežemiškumo D. Žičkuje dedamosios.
Tai įvairialypė ir įdomi asmenybė. Nuo pat susikūrimo 1993 m. jis groja kultinį statusą Lietuvos metalo muzikos gerbėjų gretose pelniusioje grupėje Dissimulation. Pernai su šiuo kolektyvu išleido penktąjį ir bene konceptualiai stipriausią albumą kolektyvo istorijoje – „Drakonas Mirė, Tegyvuoja Drakonas“.
Tačiau Dainiaus gyvenimas nėra tik muzika. Jis aktyviai rašo ir yra kelių knygų autorius. 2018 m. pasirodė debiutinė knyga „Stabmeldžio memuarai“, kurioje atsiminimai persipina su metafiziniais pasaulio sąrangos ir savęs apmąstymais. O prabėgus dar vieneriems metams skaitytojus pasiekė eksperimentinis, gibberish stiliuje parašytas romanas – „Šmaravėjaus nuotykiai“. Greta rašytinio žodžio, D. Žičkui nesvetima ir tapyba, o jo abstrakcionizmo krypčiai artimos drobės 2016 m. buvo eksponuojamos Anykščiuose įsikūrusioje „Gatvės galerijoje“.
Kuomet gavau Tavo žinutę, rašei, kad štai, pravėriau namų duris ir pridūrei – kaip gera būti namie. Kas gi tie namai? Anykščiai? Lietuva? Tiesiog savas butas?
Namai yra labai geras dalykas, ir labai aukšta būsena. Jie gali būti ir tarp plytų, ir tarp žvaigždžių. Namai – tai maža būdelė su didele karalyste, kurioje galioja tiktai mano taisyklės. Paišymas yra mano namai, rašymas, muzika, indų plovimas, kambarių tvarkymas. Čia visur galioja mano taisyklės. Namai – tai išorinis žmogaus vidus, arba vidinė išorė sielai.
Papasakok apie savo vaikystę. Kaip joje atsidūrė muzika?
Vaikystėje buvau hiperaktyvus, valgydavau skruzdėles. Ką čia dar… Lankydavau karačią (karate treniruotės, – V.G.). Mane supo lova, spinta, rašomasis stalas ir televizorius „Šilelis“.
Vėliau surinkau visą seriją „CinCin“ nuotykių (turima omeny kramtoma guma „CinCin:“ ir joje buvę paveiksliukai, kuriuos anuomet vadindavo nuotykiais, – V.G.), ir išmainiau į kiaurą akvariumą.
O muzikai visada skirdavau ypatingą dėmesį. Muzika būdavo tarsi vartai. Į vakarus, į pažinimą, į pasaulį. Būdavo tokia laida „Estrados orbitoje“. Joje pirmą kartą pamačiau Sepultura, Kreator. Po Dyterio Boleno (vokiečių pop grupės Modern Talking narys, – V.G) visa tai pasirodė ganėtinai rimta. Taip ir susidomėjau metalu.
Pirmoji gyvenimo kasetė buvo Accept rinktinė „Best Hits“ ir maidenų sevensonas (turimas omeny grupės Iron Maiden albumas „Seventh Son of the Seventh Son“, – V.G.). Iš spekuliantų. Be dėkliuko, bet su celofanine įmaute. Metallica „One“, atsimenu, neblogai nurovė kalpoką. Tuo metu nieko panašaus nebuvau girdėjęs.
Ypatingai daug klausimų kelia Tavo knyga „Stabmeldžio memuarai“. Joje nuolat mini Kūrėją, kurį rašai iš didžiosios raidės. Jis tarsi pagrindinis veikėjas. Nors skirtingose knygos vietose išnyra įvairių intertekstų iš skirtingų konfesijų šventraščių, tačiau akivaizdu, kad Kūrėjas Tau yra individuali sąvoka, nesusieta su konkrečia religine srove. Kodėl stengiesi vengi Dievo sąvokos (nors galima aptikti tekste) ir renkiesi Kūrėjo?
Todėl, kad Dievą visi linkę priimti kaip „asmenį“ egoistine žodžio prasme. Tarsi kažką kūniško, kažką pavidališko, kažką emocingo, dramatiško ir pretenzingo. Nes tą mums diktuoja patirtys, arba vidiniai šablonai. Man nepatinka žodis „dievobaimingas“. Jame siaubui taikomos Dievo charakteristikos.
Kūrėjas neutralesnis. Vienok, jis irgi yra asmuo. „Asmi“ „Aš“ „Esu“ „Esmė“ „Esamas“. Totaliai išpavidalinta egzistencija. Juk net pačios mirties atspindžiai, formos ir įvaizdžiai retai kada būna abstraktūs. Tai tiesiog dar vienas Būties pasireiškimas kitame plane, pavidalų begalybėje. Giluminėje atmintyje. Net pačiai mirčiai mes esame linkę prilipdyti situacijas, suteikti Asmens, Esaties, Esmės pavidalus. Retai kas susimąsto, kad mūsų vidinis „aš pats“ yra asmens superlatyvas, suponuojantis Aukščiausiąjį.
Standartinio Dievo mylėtojai šiuo aspektu patys išsitapatina iš Kūrėjo. Padaro Kūrėja svetimu. Pereina, kaip sako, su juo ant „tu“. Pavidalų dauginimasis amžinybėje prasideda būtent nuo šios skirties, ir geba atverti kūniškojo laikinumo siaubą.
Todėl svarbu skirti dėmesio egzistencijos kokybei. Anapus mus lydėti pajėgūs tik meilė ir siaubas. Kažkur tarp tų dviejų driekiasi kiekvieno žmogaus sapnai, perteklinės emocijos, vadinamasis astralinis planas. Kūrėjas yra kryptis, tikslas, savitikslis, kiek realybėje, tiek ir sapnuose. Tai nuolatinis sąmonės judėjimas link Abstrakcijos, nuolatinis išsišabloninimas, nuolatinis išsipavidalinimas. Taip Visata nuolatos save tobulina. Per Asmenį. Antraip Visata būtų bejausmė, be paties stebėtojo. O be vidinio stebėtojo net mes patys negebėtume suvokti, pajusti Visatos.
Tai štai. Kai stebėtojas galutinai išsivaduoja iš bet kokios formos, jis tampa Kūrėju. T.y. kai Kūrinys išsivaduoja iš bet kokios formos, jis tampa Kūrėju. Tobulėjimas yra nuolatinis bėgimas iš formos. Kiekvienas daigas visame kame veržiasi iš savo formos. Sąmonė irgi nuolatos veržiasi iš visų savo įmanomų formų į prigimtinį „aš pats savaime“. Todėl, kad viskas, kas dar neatrasta – jau seniausiai yra, tiktai labai labai abstrakčiose klasifikacijose: tiksluose, planuose, sapnuose, doktrinose, mene, istorijoje, atmintyje, fizikoje, ateityje, praeityje, baltymuose, amžinybėje, begalybėje, ir t.t.
Atgal į pavidalų begalybę mus įtraukia emocijos. Baimės, aistros ir neviltys. Kuo daugiau emocijų, tuo daugiau „svetimų“: velnių, demonų, vaiduoklių, žulikų, išvaduotojų ir išganytojų.
Kūrėjas nėra Jis. Kūrėjas yra Tai. Vieni galvoja, kad Dievas sukūrė žmogų, kiti galvoja, kad žmogus sukūrė Dievą. Kūrėjo sąvoka šią prieštarą suveda į nuostabų kompromisą. Kūrinys ir Kūrėjas – puikios sąlygos tobulėjimui. Bet kokiam.
Kūrėjas yra pati tobuliausia, pati abstrakčiausia būsena visatoje, ir tiktai kūriniu ji nuolatos bando pranokti save. Nebūtinai tai turi būti Dievas. Bet esmėje tai yra tas pats.
Taip pat knygoje daug dėmesio skiriama sielai. Atrodo, kad dalyje knygos slypi prielankumas platoniškajam spiritualizmui, pasak kurio, kūnas tėra sielos kalėjimas. Tačiau kitose vietose, pvz. viename epizode klausi, ar pasaulis yra manyje, ar aš pasaulyje, jau galima įžvelgti karteziškojo filosofijos periodo, grindžiamo moto – cogito ego sum, apraiškas. O tai reiškia, kad viskas racionalizuojama, protas tampa egzistencijos centru, tad kokia tavo pozicija šiuo atveju? Siela yra žmogaus būti perkopianti ir amžina, ar žmogaus galvoje esanti idėja?
Kuo skiriasi „bangos“ ir „dalelytės“ būtis? Žvaigždės ir planetos būtis, kūno ir proto būtis, tamsos ir šviesos būtis? Tuo, kad banga negali būti išreikšta dalelytės parametrais, o dalelytė negali būti išreikšta bangos parametrais. Todėl, kad už išreikštos realybės visada stovi tobulesnis variantas, nauja galimybė. Iš tokių prieigų man Platonas/Sokratas priimtinas. Neturėdami atminties iš tobulesnio idėjų pasaulio, mes vargiai nusistatytume savo pačių klaidas. Pasąmonėje mes visi turime tokį pasaulio vaizdą, koks jis turėtų būti. O materija tam be atvangos priešinasi.
Mes nežinome kas yra energija. Nežinome kas yra banga, virpesys, mes negirdime dalelyčių triukšmo, negirdime žvaigždžių triukšmo, negalime energijos atriboti nuo formos.
Tiesiog – dalelytė yra įvykis, o banga yra įvykio atspindys erdvėlaikyje, praeities-dabarties kontekste.
Jeigu mūsų sinapsių jungtys tokios pat begalinės kaip ir žvaigždynai, tai nieko keisto, kad smegenys yra visatos replika, realybes generuojanti tokiais pat pajėgumais kaip pati visata. „As above, so below“. O jeigu atmetus visus ir bet kokius atskaitos taškus, mūsų viduje yra lygiai tas pats, kas ir mūsų išorėje. Stebėtojas yra savo visatos centras. Atskaitos taškas. Ir nuo atskaitos taško visata atsiriboja per tų praeities-ateities įspaudų aibę, per patirčių atspindžius atmintyje. „Cogito ergo sum“ – gerai, bet A. Šliogerio „video – ergo sum“ – dar geriau. Ar galime mąstyti tai, ko negalime patirti? Bet čia vėl ta pati istorija – racionalus metodas mums nepadės išspręsti solipsistinio klausimo.
Kai plokštelė guli ant lentynos – muzika yra plokštelėje, o kai groja muzika, plokštelė atsiduria muzikoje. Taip abu aspektai suteikia vienas kitam prasmę. Taip banga suteikia prasmę dalelytei, o dalelytė bangai. Kūrėjas kūriniui, o kūrinys – Kūrėjui.
O ar egzistuoja objektyvi realybė? Ar viskas tėra mūsų galvelėse?
Bet kuri situacija, bet kuris formos virpesys visatoje įvyksta „būtent taip“. O visi „kitaip“, kartais net tobulesni už „būtent taip“ – visada tampa prielaidomis, variantais, idėjomis. Viskas yra mūsų galvelėse, bet kiek jose egzistencijos – dėmesiu neaprėpia nei jos pačios. Mes daug ką labai gerai suprantame kaip savo sričių specialistai, tačiau apie savo pačių buvimą mes nesuprantame nieko. Antraip neturėtume laisvės klysti ir pasirinkti. Neturėtume galimybės išsitaisyti, ir tobulėti. Mes dar nepažįstame Visko. Viskas gali būti ir labai labai daug, ir labai labai mažai. Objektyvi realybė neturi pavidalo, todėl juslėmis mes jos patirti negalime, ji taip ir lieka prielaida. Vienok, visi turime gebėjimą kurti bendrą realybę – santykius, gerbūvį, civilizaciją. Žmogus gali kurti tikrovę. Manau, kad tai pakankamai objektyvi realybė. Ir kuo daugiau jos atveria/sukuria pažinimas, tuo erdvesnė, tamsesnė/šviesesnė ji yra.
Suvokimu stebėtojas visada uždeda vertę objektui, sukuria aplink jį aibę katalogų, atskaitos sistemų, kuriomis laksto begalinės variantų kartotekos. Nuo klasifikacijos iki identifikacijos. Taip formos virpesys keičia erdvėlaikį, pažinimą, bendrus susitarimus. Taip tam tikri dalykai virsta įrankiais, tradicijomis, kalbomis, pasaulėžiūromis.
Todėl, kad čia ir dabar visi kuriame tą pačią realybę. Ir tu, ir aš, ir skaitytojas. Ji objektyvi. Viskas atsispaudžia erdvėlaikyje.
Sapnai irgi yra objektyvi realybė. Jie – kaip ir haliucinacijos, irgi priklauso Visatai, ne mums. Mums tik sapnuojasi, kad mes kažką galvojam, galvojam ir prigalvojam. Nieko panašaus. Mintys arba ateina, arba neateina – galvok negalvojęs.
Ar mes galime žinoti tai, ką atsiminsime rytoj? Negalime. Tai ne nuo mūsų priklauso. Tačiau tai, ką mes atsiminsime rytoj – mes žinojome Visada, nes tai mūsų patirtys. O žinoti – tai ir yra atsiminti. Mokslas objektyvus visiems, vienok ir mokslas yra viena iš patirčių. Viena iš kalbų virpesiams aprašyti.
Vienintelis tvarus atskaitos taškas Visatoje yra labai jusliškas. Jis pačiame juslių centre. Jis besąlygiškai čia, ir besąlygiškai dabar. Tiek sapnuose, tiek realybėje. Todėl, kad būtis privalo būti čia, ir būti dabar. Rutinoje mes nepajėgūs patirti kažką kito, net jeigu žinome didžiosios membranos teoriją.
Pamatyti amžiname laikiną, ir amžiną laikiname galima tik iš anapus rutinos, ir tik per asmeninę patirtį. Taip jau surėdyta.
Deterministinis klausimas labai sudėtingas, jis iki šiol neatsako ar matematika sukūrė sąmonę, ar sąmonė sukūrė matematiką. Solipsistinio klausimo nepadės atsakyti joks eksperimentas – majos skraistės nepragręši nei lazeriu, nei pabeditu (žargonas, kuriuo vadinamas betonu gręžti skirtas gręžtas, – V.G.).
Čia kaip su laimės paukšte – kuo labiau gaudysi, tuo mažiau pagausi.
Norėtųsi pakalbėti apie gėdą. Koks Tavo santykis su šiuo jausmu? Ar žmogus turi gėdytis savo poelgių, minčių? Knygoje yra epizodas, kuomet „Kilkim Žaibu“ festivalyje turėjote groti su Dissimulation, bet buvai labai nekondicijoje ir koncertas nepavyko. Rašai, kad movei nuo scenos ir užsidarei mašinoje, jauteisi blogai, kad nuvylei publiką. Vadinasi alkoholis nepajėgus nuplauti gėdos?
Gėdos jausmas nėra malonus, tačiau jis nepavojingas. Atvirkščiai, gėda – pats saugiausias emocinis motyvatorius. Tiktai jos dėka auginame savyje kažką bendražmogiško. Nes jeigu nebūtų gėdos, tai nebūtų ir sąžinės. Gėdos jausmą vienok, labai lengvai išstumia kitos emocijos: meilė, džiaugsmas, baimė, pyktis, liūdesys ir t.t.
Pats su gėda susipažinau gana vėlai, gal kokių trisdešimties, kai nustojau gerti. Iki tol neturėdavau absoliučiai jokios sarmatos. Nuoširdžiai.
Per gyvenimą nemažai esu grybo pripjovęs, nes realiai – gerti yra labai baisu. Vėliau teko daug gėdytis, užpuolė kompleksai, ir savivertės krizės. Tai nuo gėdos aš jau pakankamai prisikamavęs, turėjęs sarmatos, kaip sako.
Kartais gyvenimas pasisuka taip, kad gėda nieko nebegali pakeisti. Tada ir gauname didžiausias savo gyvenimo pamokas.
Gėda šiaip kyla iš atskirtumo, ir iš susvetimėjimo. Iš tos begalybės, kurioje atvaizdas daugina savo atspindžius.
Kūrėjas čia reikalingas tik kaip pabandymas praregėti formą iki tuštumos/pilnatvės. Pabandymas paleisti visus dievus, teorijas, vaiduoklius ir demonus. Pamatyti daikto-paties-savaime horizontą. Visatoje gėdos nėra. Mes jos net neatsinešam iš anapus. Ja tiesiog užsikrečiame būdami didelėse žmonių susibūrimo vietose.
Vilko gėda – nesumedžioti grobio, šuns gėda – neįtikti šeimininkui.
Taip, kad tarp tų gėdų reikia mokėti ir laviruoti. Šiais laikais nušauti stumbrą, paleisti nuotekas į marias – ne gėda. O bomžą palaikyti žmogumi, pasikalbėti su juo – gėda. Maža ką, dar apkrės kuom. Salmonelėm.
Kiek pamenu, visuomet rimtai žiūrėjai į ilgus plaukus, laikei juos ne tiek stiliaus dalyku, kiek kažkuo tarsi simbolišku. Bet prieš kurį laiką pats nusirėžei savuosius. Ar tai nebuvo savo įsitikinimų išsižadėjimas?
Plaukus nusikirpau tada, kai užmojavau kardais, ir nusprendžiau po keliolikos metų pertraukos išbandyti degtinės. Apsaugok mane Viešpatie nuo tokių pabandymų. Slystelėjau, bachūrai, nekirskit mano biednos galvos, susimildami. Dėl Verygos nusikirpau. Bet jau baigia ataugti (plaukai). Metai laiko kaip galvą po kepure slepiu. Net vasarą. Taigi baisu, giluminė gėda.
Nors, antra vertus, tai kokia čia gėda? Išėjus į pensiją plaukus nusikirpti? Visiems nutiko, tai ir man nutiko. Tik požiūrio į plaukus aš nepakeičiau ir jų neišsižadėjau. Sapnuose aš vis dar ilgaplaukis. Kol sapnuose nusikirpsiu, realybėje vėl ataugs, tai tas ant to ir išeina. Jeigu buvo sureikšminusių – ačiū jiems už sureikšminimą. Buvo visai įdomu pamatyti save pliką.
Tavo slapyvardis – Stabmeldys. Ar jis vis dar Tau priimtinas?
Taip, jis man priimtinas. Be to, jis manęs nei kiek nevaržo, todėl nematau prasmės jo išsižadėti. Jis labai ilgo kūrybinio kelio liudininkas, ir labai geras orientyras man pačiam.
Stabmeldystė yra žinojimas, kad kažkas švento yra visada po nosim.
Tavo rašymo stilius labai įvairialypis. Jame netrūksta tarmiškų išsireiškimų, slengo, bet tuo pat metu apstu gana sofistikuoto žodyno apraiškų. Atrodo tarsi skaitytum Charmso, Donelaičio, Platono ir Joyce‘o mišinį. Kas įtakojo Tavo rašymo stilių?
Proto bėgimas nuo formos, nuo šablonų. Medijos mirga tomis pačiomis klišėmis, tais pačiais scenarijais, tais pačiais siužetais. Viskas kartojasi kaip užburtam rate. Kartais tokiame rate gali pasiklysti ir gyvenimo prasmė, kaip tas vienišas mėnulis megapolio lempų šviesoj.
Meilės romanas seniausiai virto kiekiu ir visiškai prarado kokybę. Lygiai toks pat likimas ištiko ir visą literatūrą apie sėkmę, proto ramybę (kaip pamilti save), ir verslų mąstymą (kaip uždirbti milijoną). Todėl, kad visas pasaulis prarado kokybę.
Mano akimis, jau dabar tas kiekybinis lėkimas, kiekybinis regeneravimas ir susiskaldymas atrodo gana beprasmiškai, absurdiškai, ir netgi destruktyviai.
Ko gero Šmaravėjus yra nebloga parodija viso to šlamšto, kuris grūdamas mums į galvas kiekvieną dieną, kol užaugina monstrišką egzistencinį pasibodėjimą. Kartais norisi tiesiog nuo visko pabėgti.
Tada ir užeina tas giluminis noras nusipezėti taip, kaip dar niekas nenusipezėjo. Dažniausiai po „Vakaro žinių“.
Rašydami knygas žmonės tikisi, kad jas kažkas skaitys, todėl baltame popieriaus lape išsaugoti visišką nuoširdumą tampa bemaž neįmanoma. Rašantysis kažką paspalvina šviesiau, kažką tamsiau, tikėdamasis užmaskuoti tam tikras detales, o kartais priešingai – labiau sujaudinti skaitytoją. Ar jauti, kad „Stabmeldžio memuaruose“ sugulęs tekstas yra būtent toks, koks esi tu?
Ne. Turiu gerokai daugiau tekstų, nei sutalpino memuarai ir „Šmaravėjaus nuotykiai“. Esu parašęs daug poezijos, miniatiūrų, pasakų, aforizmų. Kažkada galbūt pavyks visa tai realizuoti.
Pats niekada nelaikiau prozos savo stipriaja puse.
Bet kokio teksto esmė yra tai, kas jau buvo. Bet kokia literatūra, bet koks žanras, bet koks kūrinys tėra atgyvenusios dabarties lukštai. Skeletas.
Šiandien aš nesu toks, koks esu memuaruose, bet aprašiau viską taip, kaip man pavyko atsiminti/sukurti: su paklaida.
Pereikime prie Dissimulation. Iš kolektyvo pasitraukė Venomous (Remigijus Diečkus). Ar po ilgamečio nario išėjimo nebuvo kilę minčių nutraukti grupės veiklos?
Nutraukti veiklos minčių nekilo. Bet kilo minčių, kad veikla pati nutrūks su užtaisytu albumu. Tokia mintis varydavo iš proto. Sunku užmigti, kai žinai, kad kažkas gali pavykti, o kiti to nemato.
Negalėjome išsiskirstyti, nes būtume neišleidę to, ką sukūrėme. Daug darbo būtų nuėję perniek. Bet kuriuo atveju, buvo verta užbaigti tai, ką buvome pradėję.
Su Nekrofagu (Paulius Kuzma), prisijungus dar Vytui iš Nahash ir Simonui iš Luctus, įkalėt solidų albumą „Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas“. Kokioje stadijoje dabar yra Dissimulation? Ar ateityje galima kažko iš jūsų vėlei sulaukti? Galbūt planuojate kažkokius naujus projektus? Juk esate groję duetu su Nekrofagu, o Tu darbuodamasis emigracijoje buvai subūręs blacko šutvę Asbesthos. Galbūt turi minčių kokiems solo projektams?
Dissimulation dabar yra grožėjimosi rezultatu stadijoje. Paskutinis darbas vis dar sukasi kaip naujas, nusibosti nespėjo, esam labai juo patenkinti. Gyvenam savo gyvenimus, bandom uždirbti pinigų, ir niekur labai neskubam. Bet dar bent albumėlį tai padarysim. Kuomet yra tikslas, viskas sugula į savo vietas.
Asbesthos buvo kaip ant lėkštutės padėta. Tai buvo trijų pokalbių reikalas ir situacijos bonusas. Jeigu dar kur rasčiau taip padėta – imčiau iš karto. Retai taip suveda, kad nieko net organizuoti nereikia. Projektas gimė labai savaime, pernelyg nesistengiant. Tarp bendradarbių.
Žinoma, kad rūpi paeksperimentuoti su viskuo ir su visokiais žanrais, bet solinė kūryba negeneruoja sinergijos, nepriduoda to susigrojimo jausmo, todėl komanda visada prioritetas. Mūsų su Nekrofagu duetas pilnai pakankamas pratęsti Dissimulation gyvavimą, o jeigu atsirastų pakankamas frontmenas, tai dar tikimės ir pakoncertuoti.
Koks šiame gyvenimo etape yra Tavo muzikinis racionas? Vien metalas? Ar esi atviras ir kitiems stiliams?
Viską klausau. Nuo Jūžintų kelmo iki Gypsy Kings. Paskutinis atradimas – lenkų grupės KAT koncertas „Somewhere in Poland“. Žinojau aš tuos KAT nuo seniau. Albumais nelabai priveikdavau, bet koncertas tai nustebino. Visą pasirodymą peržiūrėjau su didžiausiu malonumu. Rekomenduoju visiems Venom, Master’s Hammer, Sabbat, Destruction gerbėjams.
Kokie ateities literatūriniai planai? Ar dar sulauksime naujų knygų?
Viskas nokimo fazėje. Tikiuosi, kad dar pavyks kažką išleisti.
Tapyba – dar vienas Tavo veiklos baras. Vis dar paimi teptuką į rankas? Ar įkvėpimas tapyti ir įkvėpimas groti ateina iš tų pačių šaltinių?
Nežinau, ar tai galima pavadinti tapymu. Tikslai visai ne tie. Rezultatas tapyboje manęs nei kiek nejaudina. Aš galiu metų metais tapyti abstrakcijas ant tos pačios drobės, ir vis atrasti sau kažką naujo. Įprastai, žmonės man patys pasako, kada užteks jau.
Šis poreikis kyla ne iš noro kažką nupiešti, o iš noro ištuštėti, leisti Kūrėjui dirbti savo darbą. Tapytojas iš manęs tikrai netikęs. Jeigu niekas laiku nesustabdo – teplioju tol, kol išmetu.
Bet pats procesas yra kaip nuostabi pabuvimo čia ir dabar terapija.
Ir labai geras būdas klausytis muzikos, mąstyti, svajoti. O piešti muziką, tai čia jau malonumas retas. Leisti rankai judėti, kur ji pati nori, atsiriboti nuo bet ko, ką galima nupiešti. Pabūti bet kuo per bet ką. Pilnai išjausti duotą akimirką, maksimaliai įprasminti laiką.
Paveikslas man egzistuoja tik tol, kol jis yra piešiamas. Todėl pabaigtų paveikslų pas mane kaip ir nėra.
Visi juk šiais laikais užsiima kažkokiomis terapijomis.
Esi žmogus su aukštuoju išsilavinimu, bet nesirinkai, taip sakykime, darbo ofise, esi tarsi stoikas, einantis sunkesniu keliu. Darbai Roterdamo uoste, kepykloje, baldų gamyboje, o dabar pluši naftos platformoje. Tave supa žmonės, kuriuos daugelis vadina juodadarbiais, kurie, galbūt, mažiau domisi filosofinėmis, religinėmis, kultūrinėmis temomis. Ar sąmoningai pasirinkai tokį kelią? Man atrodo, kad Tu šiose daugeliui atgrasiose darbo vietose atrandi daugiau tikrumo, nei išsipuošusių ir plastikinėmis šypsenomis pasidabinusių žmonių pilnuose ofisuose. Surandi ten įdomių žmonių ir netgi padedi jiems, kaip tame knygos epizode apie Anazuatą.
Alkoholizmo laikais subyrėjo ne viena motyvacinė/vertybinė piramidė. Jas keitė baimė įsipareigoti, prisiimti atsakomybę. Todėl ėmiau vengti darbų, kuriuose pats nekontroliuoju situacijos. Man patinka paprastas darbas, toks, kai po darbo nereikia sukti sau galvos. Uždarei duris, pamiršai. Tada lieka minčių sau.
Darbas, ateinantis paskui tave namo, yra baisus dalykas. Jis suvalgo visą tavo kūrybinį laisvalaikį. Be to, kažkaip gaila visą savo kūrybinį potencialą paaukoti vien tik darbui. Todėl ir nesistengiu labai savo kūrybos parduoti. Nes menas nėra verslas, nėra darbas. Menas yra menas. Tai tas malonumas, už kurį imti pinigus nekyla ranka. Aš dirbu tam, kad galėčiau susimokėti už tokį malonumą. Galbūt kada nors tai atsipirks.
Apie juodą darbą mėgstu sakyti taip: pragaras – baisi vieta, bet velniai – labai smagūs sutvėrimai.
Vyriškame kolektyve visi visko matę, todėl atpratę dūsauti. Kai darbas toks, dūsauti gana beprasmiška, nes nuo to vis tiek niekas nepasikeičia. Ir šiaip, dūsauja žmonės kol dar jiems pakankamai gera. Kai pasidaro nebegera – niekas nebedūsauja. Todėl tik pas velnius bajeris ant bajerio eina.
Šiaip juodadarbiai pakėlė Lietuvos ekonomiką. Jeigu per tą laiką kostiumuočiai būtų nustoję vogti, gyventume kaip Beneliuksas.
Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau paliesti – meilė. Regis, black‘ą grojančiam žmogui tai turėtų būti tabu. „Stabmeldžio memuaruose“ meilę apčiuopti nėra labai paprasta, regis vienas kitas epizodas pasuka į tą pusę, bet galop kažkur išnyksta. Tad kas yra meilė Dainiui Žičkui?
Meilė yra tai, apie ką filmus stato.
Komentarai