[ parengta Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu ]
Kovo pabaigoje virtualiai buvo išleistas pankroko grupės Crucial Features debiutinis albumas „Venera budo“, o už kelių savaičių merginos planavo jį pristatyti „Čingyje“ – vienoje karščiausių alternatyvinių scenų Vilniuje. Deja, buvo priverstos koncertą atšaukti dėl beveik visą pasaulį surakinusio karantino. Prieš pat užsidarymą namuose Crucial Features spėjo Gardine (Baltarusija) atšvęsti Tarptautinę moters dieną tarptautiniame labdaringame „pasidaryk pats“ festivalyje „Ne jos kaltė“, skirtame paremti smurto namuose aukas.
2018 m. „Crucial Features“ pačios išleido 6 kūrinių mini albumą „Kaprizai“. Tais pačiais metais grupė debiutavo mažiausioje festivalio „Devilstone“ scenoje, o šiemet šis vienas svarbiausių alternatyvinės muzikos renginių Lietuvoje buvo numatęs grupei gerokai rimtesnį vaidmenį ir sakė: „Šios panos puikiai čia viską supranta ir viską gerai įvaldę: truputis maišto, kažkiek protesto, socialinės problematikos lyriksuose ir, žinoma, – agresyvios gitarinės muzikos. Jos garsiai rėkia apie tai, kas nepatinka, nepriimtina ar užknisa. Tad patikėk, jau tikrai nepatylės, jei per koncertą ten čipsus kokius valgysi.“ Deja, dabar jau aišku, jog liepos viduryje Anykščių šilelyje prie Šventosios vartytis negalėsime…
Pastaraisiais metais pasikeitė grupės sudėtis, merginos buvo panirusios į albumo „Venera budo“ kūrybą. Jame Crucial Features šokdina tvirtesniais ir smagesniais ritmais, kvestionuoja grožio sampratą, tuštybės kultą, gvildena individo pabudimą. 10 gabalų lietuvių kalba įrašyti „Ymir Audio“ studijoje Vilniuje, o aštriu skambesiu pasirūpino Snorre Bergerudas, nuo pat pradžios dirbantis su grupe. Crucial Features ištikimos ir iliustratorei Justei Urbonavičiūtei, žinomai kaip Kissi Ussuki, sukūrusiai pankiškai koliažinį „Venera budo“ viršelį. Beje, kiekvienam „Venera budo“ kūriniui sukurtas ir vaizdo klipas – visus juos galima pamatyti internete.
Per saugų atstumą bendraujame su „kruši fuši“:
M – Meda Kaunaitė (elektrinė gitara, vokalas),
D – Dorotėja Sirvydytė (bosinė gitara),
K – Kotryna Verbylaitė (būgnai, pritariamasis vokalas).
Pastarąjį kartą kalbėjomės prieš 3 metus. Pradėkim nuo to, kad kvartetas sumažėjo iki trio…
M: Grodamos grupėje kartu priėjom ketvirtadalio amžiaus krizę – baigi mokyklą, reik kažką studijuot, kažką pasirinkt, kažko atsisakyt, grupės sudėtis natūraliai keitėsi. Po to sumąstėm, kad su tam tikrais pokyčiais dainose galim išsiverst ir trise – manau, tai pakeitė dainų rašymo stilių, nes reikia išsaugot įdomumą su mažesniu stygų skaičiumi.
D: Ir šiaip – tai nėra minusas. Per šiuos kelerius metus pavyko išsigryninti, kokią muziką norime kurti, kokias idėjas norime vizualizuoti. Taip pat džiaugiuosi, jog susigrojome ne tik technine, bet ir emocine prasme – per mini turus Lietuvoje ir koncertus užsienyje prikaupėme labai daug smagių prisiminimų. Galbūt ateityje bus proga jais pasidalinti, mąstome išleisti grupės nuotykių ziną (juokiasi).
K: Sumažėjo iki trio, bet trigubai užaugo… Turim Dorotėją ir ant scenos jaučiamės smagiau nei bet kada.
Ar nėra jausmo, kad po santykinės „Miršta Sovietynas“ sėkmės ir dėmesio vėl tapote mažai žinoma pogrindžio grupe?
M: Yra toks jausmas, bet gerąja prasme (juokiasi). Ta daina nuskambėjo kiek per garsiai kaip debiutui – nei klausytojai, nei mes iki galo nesupratom, kas ką daro (ne apie visus čia taip, be abejo). Įsivaizduoju, kad daugelio galvose esam one hit wonderis – apmaudoka, kad tas hitas yra toks, koks yra, bet svarbu, kad turim savo auditoriją, kuri iki dabar mus girdi ir palaiko. True Fans Only ™!
K: Sėkmę matuojant skaičiais, būtų lengva juose pasimesti. „Miršta Sovietynas“ tikrai nebuvo sėkmingesnis nei bet kuri kita mūsų daina, galbūt kaip tik atvirkščiai, tačiau vertinu šios dainos išleidimo patirtį – ji padėjo suprasti, kaip, dar nespėjusi atrasti savęs, jau gali kitų akimis tą savitumą prarasti. Prie grupės pavadinimo dovanų gavome ir visas social justice sąvokas, kurios mus persekioja iki šiol (juokiasi).
Pristatote antrąjį savo albumą – daugeliui kūrėjų šis etapas gana sudėtingas, nes lyg ir turi tęsti tai, ką pradėjai, lyg ir norisi suskambėti kažkaip kitaip. Savo „partinę liniją“ išlaikėte, techniškai viskas skamba tvirčiau. Kaip jums šis procesas atrodo iš vidaus?
M: Reikėjo laiko priprast prie grupės sudėties ir savo funkcijų grupėje – atrodo, rašant šį albumą įvyko tas lūžis ir perpratom savo formules. Rašymas, bent iš mano pusės, buvo greitesnis ir lengvesnis nei pirmo albumo, o ir rezultatas – širdžiai malonesnis. Čia, aišku, „groja“ tai, kad apskritai turim daugiau patirties ir gaunam įkvėpimo iš vis daugiau klausomos muzikos.
D: Man asmeniškai šio albumo įrašinėjimas buvo psichologiškai sunkesnis. Labai save spaudžiau, norėjosi, kad kiekvienoje dainoje bosinės gitaros partija būtų tobula, tad teko atsileist ir mėgautis procesu, kad viskas vyktų sklandžiai. Manau, jog pavyko – dažnai perklausau albumą ir labai džiaugiuosi rezultatu.
K: Albumas tikrai reikalavo daug prikolų ir šiukšlių išnešimo – tiek perkeltine, minčių katarsio prasme, tiek tiesiogine, nes ant albumo viršelio kartu su Kissi Ussuki suvertėme šiukšlyną… Ir šiaip studijoje neturim šiukšliadėžės – kiekvieną kartą po repeticijos jas tenka išsinešti, bet dainos studijoje išliko, tad, matyt, vertos dėmesio.
Naujasis albumas pavadintas „Venera Budo“. Ką norite pasakyti miegančioms veneroms?
M: Pavadinimas ragina būt ne tik gimusiam (kaip tas paveikslas „Veneros gimimas“, ane?), bet ir atsibudusiam. Kitaip tariant – nebūt pasyviam veikėjui, o imtis veiksmų. Norėjosi pašiept ir visą medijų „woke“ kultūrą. Nors šitas trendas platina geras idėjas ir turėtų iš esmės skatinti mąstyt, keist tai, kaip dalykai vyksta pasauly, galiausiai atsiranda žmonių, kurie ima atstovauti idėjoms tik dėl įvaizdžio. Ir pačios pradžioj nespėjome įsigilinti, ką šnekame muzika ir tekstais, tad norim, kad veneros pabustų ne tuštybės raginamos, bet žvelgtų giliau, ieškotų esmės. Todėl albumui rašėm tekstus platesnėmis temomis – pavyzdžiui, vienoj dainoj pašiepiam tą patį feminizmą, kai kam apsiribojantį kojų skutimo klausimu, nors tikros problemos – visai kitos. Tikiuos, jog tolsim nuo paviršutiniškų dalykų visuose -izmuose – apie tai ir pavadinimas.
D: Mūsų skleidžiamą žinutę puikiai iliustruoja jau minėtas albumo viršelis, simbolizuojantis pabudimą iš stingulio ir vidinių „šiukšlių“ – egoizmo, grožio standartų, tuštybės – atsikratymą.
K: Juk kiekvienai Venerai ateina laikas susirinkti tas gyvenimo šiukšles – savąsias sulipdėm į albumą. Kitoms linkiu savy atrasti trečiąją akį ir išlipti iš pakely besivoliojančios skardinės arba tiesiog atsikratyti prokrastinacijos. Sėkmės!
Kalbant apie įtakas, tarp gerai žinomų riot grrrls grupių įrašėte ir Black Flag, kurių priešakyje stovėjo toks raumeningas vaikinas Henry Rollinsas. Kuo jie nusipelnė tokios jūsų pagarbos?
M: Man Black Flag buvo pirma pankroko grupė, ne vien peikusi sistemą, bet ir kalbėjusi apie emocinius reikalus. Henris, tas macho bičas, deklamuoja, kaip jam liūdna ir skaudu? Vau. Šitas dalykas mane užkabino jau pirmame išgirstame gabale „Can’t Decide“. Daugiau paklausiusi supratau, kad ir šiaip jų stilius yra sveikas hardkoro, rokenrolo ir kažko dar mišinys, turi mielo kreivumo. Todėl iki šiol ištikimai jų klausau, auginu byckę, kad galėčiau jų logo ten ir užklijuot. Na, bet turbūt tokią didelę įtaką padarė, nes buvo pirma tokia išgirsta grupė.
D: Apskritai kurdamos remiamės pačia įvairiausia muzika, Black Flag’ai – ne išimtis. Šiaip turim savo „Spotify“ grojaraštį, kuriame nuo Britnės iki Angel Du$t – įkvepia visi.
K: Henry Rollinsas – kietas bičas iš kietos grupės. Esu įsitikinus, kad galima įžvelgti raumenų ir smegenų koreliaciją. Šiaip, kaip jau minėta, turime begalę įkvėpimų – iš riot grrrl gimėme, su Avril Lavigne augome, Modjo dainos „Lady Hear Me Tonight“ ritmu gyvename.
Jūsų paskyroje minimas apdovanojimas „Geriausias Lietuvos muzikos grupių memas“ („Muzakas“, 2018). Papasakokite apie tai plačiau. Ką ir už ką norėtumėt apdovanoti pačios?
M: Nežinau, nelabai supratau, ką reiškia tas apdovanojimas, bet buvo smagu! Atsimenu, mūsų konkurentai iš to noro laimėti net prašė užsienio pagalbos. Ir šiaip, draugus atpažįsti tik feisbuko konkursui ištikus. Dabar, kadangi nesuprantu esmės, nelabai žinau, ką apdovanočiau, bet man labai patinka grupės Kofewino instagramas – ačiū, visuomet jaučiuos pralinksminta.
D: Tai paprasčiausias pokštas, tačiau toks įvertinimas irgi malonus (juokiasi). Mūsų grupės įvaizdis socialiniuose tinkluose yra gan specifinis – nevengiame pasidalinti juokingais įvykiais iš „kruši fuši“ gyvenimo ir klausytojai tai vertina. Manau, verta apdovanoti „Ymir Audio“ komandą – prodiuserį Snorre Bergerudą ir iliustratorę Kissi Ussuki, kurie padeda mums realizuoti įvairiausias idėjas nuo pat pirmųjų įrašų. Taip pat skirčiau apdovanojimą mūsų šeimoms ir draugams, kurie mus besąlygiškai palaiko. Pamenu, kai mūsų EP pristatymo koncerte išvydau visus savo ir kitų šeimos narius su grupės merchu – toks palaikymas mane labai motyvuoja.
K: Pritarčiau Dorotėjai dėl apdovanojimų! O „Geriausias Lietuvos muzikos grupių memas“ – svarbiausias apdovanojimas, kokį esame gavusios. Aršiausia kova užvirė su priešininkais „Shvininiai Sharvai“, kurie galų gale metė nesąžiningą kozirį ir prisišaudė netikrų like’ų – ar galit patikėt?! Juos ir norėčiau apdovanoti už ryžtą, makiavelišką narsą.
Atgaivintuose T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose pankroko nominacija sukėlė nemažai diskusijų. Kaip, jūsų nuomone, laikosi lietuviška pankroko scena? Ar šiandien žanriniai apibrėžimai jau neteko prasmės ir reikėtų ją vadinti kažkaip kitaip?
M: Andergraundas dar laikosi, mane kartais apima jausmas, lyg nieko nevyksta, bet tada kažkaip atsiranda kokia nauja grupė – tai vis yra reikalų, yra žmonių ir veiksmų. Ar galima visą tą DIY (do-it-yourself, pasidaryk pats, – red. past) veiksmą vadint pankroku – nežinau, manau, pankrokas visgi yra dar ir skambesys, žodžiai. Nors žanras tamposi, dar įmanoma atskirti ir sudėliot pagal tai.
D: Pati muzikinių apdovanojimų idėja man kelia juoką – manau, jog prasmingiausias apdovanojimas atlikėjui yra klausytojai koncertuose ir kitas tiesioginis atlikėjo kūrybos palaikymas. Kalbant apie lietuviško pankroko sceną, manau, turime gan nemažai puikių grupių, pavyzdžiui, No Real Pioneers, Manacles yra itin vertos dėmesio.
K: Pogrindžio tikrai yra ir jame ne vien pankrokas, o kalbant apie žanrinius apibrėžimus – jie vis dažniau keičia savo paskirtį. Anksčiau žanras apibrėždavo grupės skambesį, dabar jis dažniau apibūdina grupės požiūrį į muziką, kas šiek tiek klaidina klausytoją, bet man tai neatrodo problema, nes toks žanrų aptakumas dažnai parodo grupės sumanumą ir vis tiek galų gale kiekvienas savo mylimą / nemylimą grupę gali praminti savaip.
Ramūnas Zilnys jūsų „Kaprizų“ apžvalgoje rašo: „Bendras įspūdis – grupė įdomi labiau dėl pasirinkto žaidimo lauko, dėl kurio mūsų šalyje atrodo išskirtinė, nei dėl muzikos.“ Ką apie tai manote?
M: Be abejo, daug žmonių susidomėjo grupe, nes mes merginos, ir atrodo, jog nemėgstantys pankroko žmonės nustojo klausyt po debiuto, bet likę retkarčiais pasako, kad varom gerai, tad, manau, viskas yra tvarkoj.
D: Na, jei pirmuoju EP sudominom – puiku, tikslą pasiekėme. O albume parodysim, ką mokam tiek technine, tiek muzikine prasme.
K: Pirmąjį mini albumą išties parašėme gan tiesmuką ir primityvų, tačiau „Kaprizus“ rodantys vaikai tokie jau būna – tai visos albumo idėjos dalis. Vis dėlto žaidimų laukas neapsiriboja sūpynėmis, vaikais ir jų kaprizais, tad stengsimės nustebinti.
Pernai sugrojote daug koncertų nuo Alytaus iki Kauno, nuo Gardino iki Berlyno – kuris ir kodėl įsiminė labiausiai?
M: Labiausiai įsiminė savaitgalio turnė su „Lapkričio dvidešimtosios orkestru“ ir „SLØGA“ – buvo apgroti Varšuva, Ščečinas ir Berlynas. Buvo ir smagu, ir sunkoka, kai tiek žmonių, bet kelionė pasisekė – patiko humusas, aplankėm įdomių vietų, pridarėm instagramo storių.
D: Kiekvienas koncertas ir vieta, kurioje koncertuojame, yra įsimintini, tačiau man visuomet labiausiai patinka groti Kaune. Tai ne tik mano gimtasis miestas, į kurį visuomet miela sugrįžti, bet ir itin gera atmosfera, šiltai priimantys žmonės. Kalėdinis koncertas socialiniame centre „Emma“ man buvo mieliausias širdžiai; kauniečiai niekuomet nepraleis progos užkalbinti po koncerto, pasidalinti savo įžvalgomis, o mums, kaip muzikantėms, grįžtamasis ryšys yra labai svarbus.
K: Iš tiesų visi mūsų koncai būna gan ryškūs ir įsimintini – matyt, todėl, kad bene prieš kiekvieną iš jų sutinkame po šunį. O jei rimtai, džiaugiamės kiekvienu pasirodymu, kur žmonės priima svetingai. Iš neseniai įvykusių labai įsiminė:
1) jau minėtas mini turas su „orkestriuku“, nes smagiai savaitgalį praleidom tarp nuostabių žmonių su gera muzika;
2) fūlės festas „Kick Out Loud“, nes labai skaniai gamino, turėjo batutą ir vedė geras diskotekas;
3) koncertas Gardine, nes žmonės nuoširdžiai šoko ir negailėjo gerų žodžių.
Grodamos grupėje baigėte mokyklas. Kokia jūsų nuomonė apie vidurinį išsilavinimą Lietuvoje?
M: Kiek pasenusios švietimo priemonės, daug kur skatinamas „kalimas“, o ne kūrybiškumas. Ir medžiaga galėtų būti naujesnė – teko mokytis iš už mane senesnių vadovėlių, o ir naujuose kartais nežinia ko prirašyta. Pavyzdžiui, neseniai nuskambėjęs atvejis, kai buvo teigiama, jog transseksualumas yra sutrikimas. Informacija plinta, pasaulis kinta, bet atrodo, kad švietimo sistema nelabai spėja pasivyti, tai dėl to apmaudu.
D: Kai tik gavau atestatą, pajutau didelę laisvę – tai pagrindinis dalykas, ko man trūko mokykloje. Ypač laisvės kurti, nebandant įsitalpinti į kažkieno nubrėžtus rėmus. Ateities mokykla Lietuvoje turi skatinti savarankiškumą ir kūrybiškumą.
K: Iš mokyklos parsinešiau daug – turėjau tiek įkvepiančių, tiek nusivylusių gyvenimu mokytojų, tačiau visi jie mane kažko išmokė, net jei tos pamokos įvyko kažkur giliai viduj. Matyt, didžiausia problema yra atskirtis tarp to, ką matome ugdymo programoje, ir to, kaip yra iš tiesų. „Ant popieriaus“, panašu, jog turime viską – motyvaciją, sąmoningumą, kritinį mąstymą, kūrybiškumą, tačiau klasė vis dar pilna tiek nesuprastų, tiek nesusipratusių mokinių, neišmokusių išlipti iš apatijos ir nepagrįstų lūkesčių. Vienas to pavyzdžių galėtų būti lietuvių kalbos egzaminas – literatūra juk negali turėti vieno analizės „rėmo“. Norėčiau matyti daugiau kokybiško kūrybiškumo, žinių siekio skatinimo, net jei tai reikalautų išeiti už mokyklos ribų.
Ką labiausiai mėgstate veikti, kai negrojate?
M: Mėgstu važiuoti dviračiu ir piešti!
D: Užsiimu tradicine kinų tapyba, darau henna tatuiruotes, paišalioju ką nors gražaus… Be to, negaliu gyvent be kryžiažodžių ir sudoku, kuriuos neseniai pradėjau spręsti – žiauriai užkabino.
K: Kurti elektroninę muziką (juokiasi). Šis klausimas priverčia susimąstyt, kiek daug laiko mėgstu skirti muzikai – klausyti, ieškoti, kurti, groti. Šiaip vis kažką skaitinėju, rašinėju, žiūrinėju, prasivedu mankštą namie… ir vis tiek kartu su muzika!
Internete:
Komentarai