Caroil ir jo “Vega” orbitos

Kai pernai kuravome festivalio “Postcosmos” įžanginę programą, prie jos pakvietėme prisijungti ir Karolį, žinomą sceniniu slapyvardžiu Caroil. Ne vieną dešimtmetį scenoje esantis didžėjus prisidėjo prie tokių muzikos reiškinių kaip “DOS Club” ar “STRCamp”, vėliau rūpinosi „Schlag“ vakarėlių serija “Kablyje”, kurioje pristatė paslaptingus ir nišinėse scenose veikiančius atlikėjus. Paskutiniaisiais metais Karolis pradėjo kurti ir savo garsovaizdžius, kurie šį pavasarį nugulė į vinilą “”Vega” pavidalu – jį galima rasti “Discotag” shop’e.

Apžvelgti šį albumą paprašėme vieną festivalio “Sūpynės” ir “Minimal Mondays” organizatorių bei minimal.lt įkūrėjų Nerijų “Šnekių”:

“Jau senokai elektroninės muzikos scenoje aktyvus Caroil – nuo trance festivalių (“Shambala”) iki dalyvavimo “DOS Club”, “STRCamp” veiklose – labai nenustebino pagaliau išleidęs beveik albumo trukmės vinilą “June Records”. Per tris metus sukurti kūriniai (2015-2018) – geriausių italo disco, EBM, electro/techno komponentų muzikalus ir gykiškas koncentratas, lydinys.

Nuo pat pirmojo kūrinio “A.C.D” paaiškėja, apie ką leidinys – statoma kosminė bazė, šiek tiek space drama, šiek tiek “Polyvokso”. Sodru, nuoseklu ir išdirbta. Šitame kūrinyje, kaip ir beveik visame EP, kantrus ir neskubantis klausytojas apdovanojamas – sudominama, vystoma tema, o pabaigoje dar spėjama nustebinti, įpinti netikėtų detalių, melodijų. “In Heaven Or Hell” su Nuclear Princess back vokalais suskamba lyg vietiniai Hacker’is ir Miss Kittin. “Phantomgalaxie” – pavadinimas,  įdealiai atitinkantis pojūčius klausant – sintetinė šmėkla blaškosi kosmose. “Antibody” – EBM skeveldros meets italo disco, subtiliai susivyniojant į tamsesnį rūbą. “Vega” – karališkas, apvainikuojantis kūrinys, neveltui titulinis pavadinimas. Besikeičiančios, nepabostančios ritmikos ir melodija, cherry on the top. “The Raid” – tvarkingai užbaigiama: palyja sintezatorinis lietus, kapnoja akordai, kraftwerkiški žaibai.

Įtakos juntamos, bet jos natūralios ir viskas galų gale susipina į savitą, brandžią Karolio kuriamą galaktiką. Be abejonės, vienas reikšmingiausių paskutiniųjų metų lietuviškų leidinių.
10/10″

Anksčiau pasirašinėdavai, berods, Carol, o dabar – Caroil. Kas pasikeitė?

Taip jau atsitiko, kad tiek Carol, tiek Caroil vardai buvo man duoti draugų. Kaip tėvai man davė tikrą vardą, taip draugai kažkada užrašė mane kaip Caroil ant flajerio, tad nebereikėjo net nieko pačiam galvoti. Po to gera draugė, pakomentavusi mano grojimą, pridūrė, kad man labiau tiktų Caroil. Patiko man – kažkaip daugiau smarvės.

Kaip atrodė ir skambėjo pirmasis tavo kaip didžėjaus pasirodymas – shranzinis tranzas ir fluorescencinė batika?

Goatrance su daug UV šviesų, fluorescencinių dekoracijų, papier-mache grybų skulptūrų nag-champa smilkalų persmelktame rūsyje.

Prieš karantiną džiaugeisi britų OMD koncertu Vilniuje, o prieš kelis mėnesius, įrašydamas miksą, atidavei pagarbą vienam DAF narių Gabi Delgado. Ar yra daugiau muzikos veikėjų, kurių skonis ir/ar veikla įtakojo tolimesnę tavo veiklą?

Žinoma. Keletas jų ne eilės tvarka: Kraftwerk, Cabaret Voltaire, Front 242, Jean Michel Jarre, Nizer Ebb, Signal Aout 42, Fad Gadget, Telex, Amanda Lear, Depeche Mode, Vince Clarke, Soft Cell, John Foxx, Yello, And One, Visage, Daniel Miller, Psyche, Cosmic Baby, Gary Numan, Laserdance, Snowy Red, Chris & Cosey, Micro Chip League, Judas Priest, Roy Orbison, Ennio Morricone, Klaus Schulze, Tangerine Dream ir dar milijonas kitų, bet gal sustosiu, visų neišvardinsi.

Tavo FB sieną puošia kadras iš filmo “Easy Rider”. Kokį koliažą sudėliotum iš savo mėgstamų filmų, knygų, meno kūrinių, spalvų, oro sąlygų ir panašiai?

Filmas: “Le Soup aux Choux” su Luis de Funes

Knyga: J.G.Ballard “Crash”

Meno kūrinys: Paul Kondas “Drezden”

Spalva: Pilka

Oro salygos: Naktis po lietaus

Gal prisimeni, kaip gimė “DOS” klubo idėja, kur susijungė gana skirtingos Mato Aerobicos, Mareko Woidos ir kitų įtakos. Kaip manai, kodėl ši vakarėlių serija tapo viena laukiamiausių Vilniaus pogrindyje?

Tai buvo 2013-ieji. Tuo metu Vilniuje labai trūko vakarėlių, kuriuose skambėtų geras ebm, minimal synth, synth pop, new beat ir pan. Nieko panašaus mieste nevyko, tad jau kurį laiką gvildenau mintį surengti renginių seriją. Norėjosi ne tik tokios muzikos, bet ir erdvės, kur ją būtų galima groti garsiai ir jaustis nevaržomai. Visai netikėtai susipažinau su Mareku, vėliau – su Matu. Muzikos prasme radome daug ką bendro ir nutarėme organizuoti kažką kartu. Jau seniai žinojau apie “Relax” klubą, ko gero, tuo metu pačią paslaptingiausią ir kontraversiškiausiai apibūdinamą vietą mieste. Vieną penktadienį nuėjome ir, po kelių tequilos shotų tuo metu vykusiame cybergotų vakarėlyje, sukirtome rankomis – supratom, kad jei darom kažką, tai tik čia. Tai buvo ideali vieta “DOS” klubui.

Manau, “DOS Club” sėkmės paslaptis (jei taip galima pavadinti) buvo ta, kad visa tai kūrėme sau. Norėjome leisti muziką, kuri mums patiko ir kokios tuo metu niekur kitur Lietuvoje nebuvo galima išgirsti. Laikui bėgant supratome, kad to trūko ne tik mums patiems – kiekvienas “DOS Club” renginys būdavo labai gyvas ir visų laukiamas. Be abejo, prie ypatingos “DOS’o” nuotaikos prisidėjo ir daug puikių svečių, kuriuos esame pasikvietę pagroti, o taip pat ir nepakartojamai jauki „euro-kabaretinė“ klubo “Relax” erdvė bei neprilygstamieji jos šeimininkai Edmundas ir Dainius.

Labiausiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, jog į “DOS Club” galėdavo ateiti visi, nesvarbu, kas esi ir kaip atrodai. Per daugiau nei septynerius metus mums nė karto neprireikė jokių uniformuotų apsaugos darbuotojų ir jokios kvailos face control politikos. Drąsiai sakau, tai išties buvo pati jaukiausia ir labiausiai tolerantiška erdvė, kurios, kaip bebūtų gaila, nebėra.

Kai kurie tavo setai primena kosminių kelionių garso takelius, o feisbuke tave galima rasti kaip “Karolis Bo”. Ar tai turi ką nors bendro su buvusiu lietuvių kilmės NASA astronautu Joseph Karolis Bo Bobko ir kosmosu?

Haha, vienintelis dalykas, kuris mane sieja su šiuo astronautu, tai tik vardas. O kosmosas – man didelis įkvėpimo šaltinis.

Teko ragauti tavo gaminto sidro, apie kurį jau sklinda gandai. Vienas jų teigia, jog šį gėrimą gamini iš apleistuose soduose surinktų obuolių?..

Ne tik. Naudoju ir savo, draugų, močiučių, ir komerciniuose soduose auginamus obuolius. Viskas priklauso, kokį sidrą nori pagaminti ir ką tais metais duoda gamta.

Papasakok kaip iš didžėjaus tapai muzikos kūrėju ir gimė “Vega”?

Muzikos kūrimu pradėjau domėtis dar prieš pradedant didžėjauti, mokykloje. Visuomet buvo įdomu sužinoti, kokiais būdais ir instrumentais sukurti kūriniai, kurie man patinka, o geriausiai viską sužinai bandydamas daryti pats (panašiai atsitiko ir su sidru). Pamažu besidomint, studijuojant ir eksperimentuojant, tai peraugo į labai rimtą užsiėmimą, pradėjau profesionaliai kurti muziką ir garso dizainą kompiuteriniams žaidimams. Vėliau su studijoje prisikaupusia krūva sintezatorių, ritmo mašinų ir efektų aparatų per keletą metų įrašiau įvairiausios muzikos, kurios dalis ir atsirado „Vega“ albume.

“Vega” išvertus iš arabų kalbos, reiškia „nusileidimas“ arba „nukritimas“. Taip vadinasi ir viena ryškiausių mums matomų žvaigždžių. Kodėl pasirinkai tokį pavadinimą?

Prieš kelis metus, kai įrašiau pirmąją „Vega“ gabalo demo (tuo metu jis dar neturėjo šio pavadinimo), išvažiavau į pajūrį. Buvo karšta rugpjūčio naktis. Sėdėjau kopose ir man galvoje vis dar skambėjo tas ką tik įrašytas gabalas. Pažvelgęs tiesiai virš savęs į dangų, pamačiau itin ryškiai spindinčią žvaigždę. Tai buvo Vega. Gana filosofiškai susimąsčiau – kaip paradoksalu, kad dienos šviesoje toliausiai galime pamatyti tik horizontą ar žemės atmosferos ribą, o nakties metu – net toliausiai esančias žvaigždes, kurių taip paprastai nepasieksi. Tiesiog įkvėpė tokia metaforiška mintis, kad sunkiausiai žmogui pasiekiamus ir paslaptingiausius dalykus galime įžvelgti tik patys būdami tamsoje. Tamsa nėra tik šviesos nebuvimas, tai – vienintelė erdvė šviesai būti. Todėl atsidūrus tamsoje patiems tereikia išdrįsti atsimerkti, kad vėl išvystume šviečiančią Vegą.

Tavo albume skamba įvairūs sintezatoriai: “Formanta Polivoks”, “Kawai SX-210”, “Kawai K1”, “KORG MS-20”, “KORG KR-55B”, “Roland SH-101”, “Roland JX3P”, “SIEL Cruise”. Su kuriuo jų tavo santykiai geriausi, o kurį suvaldyti buvo sudėtingiausia?

Iš visų šių – labiausiai naudojamas “Roland SH-101”. Tai vienas pirmųjų analoginių sintezatorių, kurį įsigijau ir iki šiol naudoju, ko gero, daugiausiai. Skamba nuostabiai ir yra labai universalus. “Kawai SX-210” taip pat nepakartojamo charakterio ir unikalaus skambesio aparatas.

Sudėtingiausiu gal būtų galima pavadinti sovietinį “Polivoks”, nors jam labiau tiktų nenuspėjamiausio titulas. Nors ir suremontuotas, ir apgreidintas, karts nuo karto vistiek parodo ožius. Bet dažniausiai šiek tiek trinkteli ir vėl groja gerai.

Vinilą išleido “June Records” iš Londono. Kaip įvyko kontaktas ir prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Su Tsampikos (aka June) ir Demitri (aka Trenton Chase) iš “June Records” bendraujame jau daug metų. Būtent su Tsampikos buvome bendrakursiai universitete Londone. Nuo to laiko esame labai geri draugai, nuolat bendraujame ir keičiamės muzika. Jie jau puikiai žinojo mano kūrybą ir prieš metus pasiūlė išleisti albumą.

Kokia, tavo nuomone, tinkamiausia aplinka klausytis “Vega”?

Automobilyje su gera garso aparatūra, klausant garsiai, važiuojant greitai, naktį.