Aklos vidinės ramybės paieškos

Jei pirmoji pandemijos banga atnešė dvasingai lyriškus Mėlyna garsus iš Šakių, tai bręstant antrajai pradėjo telktis gerokai niūresni Akli iš Kauno debesys. Muzikos inkubatoriaus “Novus” komunikacijoje buvo pranašiškai daug mėlynos spalvos – šakiškiai čia sėkmingai išperėjo savo pirmąją didelę sėkmę. Tačiau konkurso “Garažas” komisija buvo akla ir net nepraleido kauniečių į finalą. Nors tai nebelabai ir svarbu, nes pirmąjį didesnį žingsnį į sceną jie padarė rugpjūčio pradžioje, kai, vos išleidę albumą, lipo į festivalio “Popskull” sceną. Nors ir nedidelis, tačiau tai buvo “Devilstone” šeimininkų “ALT events” renginys, o jų vertinimo kriterijai gerokai griežtesni nei “Garažo”. Nekalbant jau apie tai, jog Benas “bapizda” Aleksandravičius šį albumą vadina “Lietuvos metų debiutu”, o rugsėjo 12-ąją jo radijo laidos “Red Rose Radio” sezono atidaryme kartu su Disko.kognityvas pasirodys būtent Akli.

Vasaros viduryje į “Ore” pašto dėžutę įkrito laiškas, kuriame Kristijonas Valančius rašė: “neseniai išleidau savo pirmą solinio albumo singlą. Groju grupėje Gizzah, esam siuntę jums savo dainų, tačiau šitam muzikos projekte gilinuosi į visiškai kitokį žanrą ir skambesį. Galbūt jis netyčia jus sudomins.” Pridėtas grupės Akli klipas “Baimė” išties sudomino savo konceptualiomis akimis ir veržlumu, o po kelių savaičių Kristijonas atsiuntė ir visą albumą “Taika”. Pats jis visa tai pristato kaip post punk/ industrial /alternative muzikos projektą, gimusi iš pilkos, melancholiškos aplinkos ir egzistencinių apmąstymų.

Štai ką apie “Taiką” rašo kolegos iš (kad ir ką tai reikštų) “pirmojo pilnai iliustruoto lietuviško portalo apie kiną, muziką bei Vakarų kultūrą”

Pastaraisiais metais atsisakėme albumų apžvalgų, tačiau visada laukiame įdomių ieškančių garsų ir Akli yra būtent tokie. Kol kas galbūt dar kiek stabdomas įvairių įtakų Kristijonas gražiai “ima” posūkį, kai tuo tarpu gerokai anksčiau startavę Pindrops ar Local Blood jau kurį laiką dulka remonto zonoje…

Sako, aklieji girdi geriau. Ar Akli geriausia klausytis bent jau užsimerkus?

Galima klausyti ir užsimerkus. Svarbu, kad girdėtum.

Kristijonai, pradėjai nuo grupės Gizzah. Bet, panašu, susidomėjimas naujuoju projektu jau aplenkė jos veiklą. Ar Akli yra erdvė tavo solinei kūrybai?

Taip. Akli yra projektas, kurį sulipdžiau vienas. Per ilgą Gizzah/Detuned Lights gyvavimo laiką atsirado dainų, kurios nelabai tiko mūsų grojamam stiliui. Norėjosi kitokio išpildymo, daugiau elektronikos, sintezatorių, būgnų semplų. Taip, po truputį, pradėjau daryti demo įrašus ir gana greit supratau, kad jie skamba daug rimčiau nei visi mano ankstesni užmojai muzikoje. Jaučiau, jog šįkart tai kur kas asmeniškiau, tikriau. Kūriniai labai tiksliai atspindėjo mano tuometinę emocinę būseną: jaučiausi piktas, pasimetęs, nusivylęs savimi ir savo aplinka. Šie jausmai ir tapo kertinėmis albumo temomis.

Sugrojote (kol kas) didžiausią koncertą savo karjeroje festivalio “Popskull” scenoje. Ar gerai girdėjote vienas kitą, nepasiklydote erdvėje?

Viskas praėjo neblogai. Turėjome kelis techninius trikdžius, bet kažkaip atgrojom viską. Publika buvo nuostabi, o renginio organizatoriai ir techninis personalas puikiai mumis pasirūpino. Labai džiaugiamės gavę galimybę šį albumą pristatyt tokiame festivalyje.

Mechaniški būgnai ir spiegianti atmosferinė gitara – kai kas jums jau kabina lietuviškųjų the Soft Moon etiketę. Kiti sako: “Solo Ansamblio rock edition”. Patys vardinate: Interpol, Kino, Molchat Doma, The Cure, Joy Division. Man asmeniškai Akli kūryba priminė vilniečius Pindrops. Kas sieja visus šiuos atlikėjus?

Manau, visų šių grupių kūrybą sieja bendra tamsi estetika. Jų muzikoje ir žodžiuose liečiamos temos rezonuoja su pasimetusiu žmogumi, kuris bando įprasmint savo būtį.

Kaip manai, o kokia galėtų būti ta būties prasmė?

Kiekvienas žmogus įprasmina savo būtį skirtingai. Mes pašvenčiam savo gyvenimus idėjoms ar siekiams, leidžiantiems jaustis svarbiais, reikalingais ir kartu atitraukia nuo minties, kad kažkada teks mirti ir susitaikyti su nežinomybe.

Apibūdinimas post-punk pastaraisiais metais rašomas prie daugumos naujojo lietuviško roko bangos atstovų su ba. priešakyje. Ką tau reiškia post-punk?

Post-punk‘as yra labai plati sąvoka. Realiai, visas grupes, atsiradusias po pankroko galima priskirti šiam žanrui – nuo Joy Division iki The Cars… Naujoji post-punk‘o banga taip pat įnešė naujų tonų ir muzikinių idėjų šiam stiliui. Tačiau man asmeniškai šis žanras asocijuojasi su tamsesniu, kartais industriniu skambesiu, kurį ir bandžiau perteikti kurdamas šį albumą.

Ar perkant Joy Division marškinėlius H&M’e ir skaitant, jog kas antras naujas atlikėjas groja post-punk, neatrodo, kad šis terminas jau nutrintas iki skylių?

Aišku nutrintas. Viskas nutrinta, kiekvienas naujas muzikinis projektas semiasi įkvėpimo iš kažko kas buvo prieš tai. VISKAS YRA VISKO KOPIJA. Bet man atrodo, kad tai dažniausiai yra kažkoks pradinis taškas ir per laiką atlikėjai, jei jie yra nuoširdžiai atsidavę muzikai ir nebijo eksperimentuoti, suranda kažką savito/unikalaus. „Taika“ yra ne tik post- punk‘o albumas. Aš jame girdžiu labai daug muzikos, kuri man padarė įtaką per daug metų. Tiesiog, šis skambesys taikliausiai atspindėjo mano pasaulį tuo metu, kai rašiau šį albumą.

Savo debiutinį albumą “Taika” atidavėt visiems nemokamai. Toks sprendimas maksimaliai monetizuotame kapitalizme atrodo kiek neįprastai…

Na, muzikos sklaida šiuo metu labiausiai sutelkta internetinėse platformose. Jose savo kūrinius ir išleidau – taip paprasčiau pasiekti didžiausią klausytojų skaičių. Albumą taip pat galima rasti Bandcamp platformoje, kurioje žmonės gali jį įsigyti ir gauti aukštos kokybės dainų įrašus bei paremti grupę.

Kokią taiką turi omenyje?

Taika, šio albumo kontekste, simbolizuoja susitaikymą su savimi. Į kūrinius sudėjau visas savo neigiamas emocijas, mintis, kurios tuo metu slėgė. Albumo kūrimo procesas tapo bandymu atrasti vidinę ramybę, ieškot taikos savyje.

Vienas komentarų po “Baimės” klipu: “Nežinau kodėl, bet kažkodėl man taip awkward skamba lietuvių kalba dainose, dėl to kažkaip privengiu lietuviškos muzikos. Bet šita daina taip gerai susiklausė, net neužkliuvo nė kiek…” Vis daugiau Lietuvos atlikėjų dainuoja gimtąja kalba. Lietuviškai dainuoti nebegėda?

Dainuoti lietuviškai yra visiškai kitokia patirtis, nei angliškai. Prieš klausytoją jautiesi daug atviresnis. Anglų kalba padeda išlaikyt kažkokį psichologinį saugumo jausmą, klausytojui lieka daugiau vietos interpretacijai. O kuriant gimtąja kalba, viskas ką parašai įgauna daug daugiau svorio. Tekstų rašymas lietuviškai leido į kūrybą pažvelgt iš kitos perspektyvos. Tai buvo savotiškas išbandymas.

Sakai: “Žodžiams įkvėpimo sėmiausi iš aplinkos, kuri dažnai būdavo melancholiška, pilka”. Kiek to melancholiško pilkumo yra gimtajame Kaune?

Gimiau ne Kaune. Užaugau Kretingoje, o Kaune gyvenu tik 4-tus metus, tačiau labai prisirišau prie šio miesto. Manau, mane įkvėpė kontrastas tarp Kauno vasarą ir žiemą. Vasarą miestas gyvas, šviesus, o tamsiuoju metų laiku jis gali pasidaryt labai pilkas. Kaunas sukūrė foną Akli muzikai ir manau, kad be jo kūriniai neskambėtų taip, kaip skamba dabar.

Kaip manai, ko trūksta Lietuvos atlikėjams, kad jie sudomintų platesnę nei vietinę auditoriją?

Manau, mūsų atlikėjams reikia nebijoti kurti, eksperimentuoti ir ieškoti kažko, kas yra nuoširdžiai artima jiems. Lietuvos muzikos scena yra gyva ir ji keičiasi, tad tikiu, kad su laiku pamatysim vis įdomesnių projektų. Svarbiausia likti ištikimiems sau ir nenustoti.

Internete:

facebook.com/AkliBand

https://www.instagram.com/krst_akli

akli.bandcamp.com