Fume garso takelis evoliucijai

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Manoma, kad šiuolaikinis homo sapiens atsirado Afrikoje prieš 140–280 tūkst. m. Turėjome pakankamai laiko ir, panašu, jog artėjame prie kito evoliucijos etapo, kuriame nebūtinai būsim piramidės viršūnėje. . Netolimoje ateityje technologinė pažanga sukels tokias etikos dilemas, kokias šiandien sunkiai įsivaizduojame. Šio neišvengiamo evoliucijos šuolio metu atsiras nauja rūšis. Ar tai bus geresnė, mažiau trūkumų turinti mūsų pačių versija? Kaip ji bus nusiteikusi mūsų atžvilgiu? Tokie klausimai kyla ne tik mokslininkams, bet ir menininkams. Būtent apie tai kalba ir Maksimiliano Opriškos, muzikos scenoje geriau žinomo kaip Fume, naujasis albumas „Data Sapiens“. Prieš kelias savaites ambicingą formalaus muzikinio išsilavinimo neturinčio kompozitoriaus kūrinio vinilą išleido „Suru Records“.

Naujame įraše anksčiau elektroninę muziką kūręs M. Opriška pasuka neoklasikinio žanro link ir, pasitelkęs operinius vokalus bei styginius instrumentus, imasi nagrinėti evoliucijos procesą. Ydingai ir trūkumų turinčiai homo sapiens rūšiai atstovauja vyrų balsai; dangiškajai ir nepažintai, futuristinei mūsų versijai – moteriški. Balsų išdėstymas tarsi inicijuoja šių dviejų pradų dialogą, o garsinę aplinkos architektūrą formuoja gyvi styginiai ir analoginiai sintezatoriai, apdorojami pažangiomis skaitmeninio garso projektavimo technikomis. „Data Sapiens“ skambesys evoliucionuoja ir po truputį skaitmenėja – prasideda organišku „In“, o baigiasi visiškai sintezuota „Soma“.

Vokalus įrašė Rasa Dzimidaitė, Simona Navašinskienė, Rožė Dzimidaitė, Kazimieras Likša, Benas Baranauskas ir Karolis Navašinskas, o styginius – dueto Twenty Fingers Duo nariai Arnas Kmieliauskas (violončelė) ir Lora Kmieliauskaitė (smuikas).

1977-aisiais bepilotis tarpplanetinis kosminių tyrimų erdvėlaivis „Voyager“ į kosmosą išgabeno auksinį diską, kuriame įrašyti įvairūs gamtos ir žmonijos sukurti garsai bei vaizdai. „Data Sapiens“ taip pat jau pradėjo savo kelionę laiku, o šiandien skamba kaip garso takelis vienam iš ateities scenarijų. Tiesą sakant, dabartiniame izoliacijos ir nuotolinio bendravimo kontekste deitizmą pranašaujantis kūrinys skamba tik dar įtikimiau.

Ką dabartinis Fume patartų sau prieš keliolika metų, kai pradėjo kurti muziką?

Prieš Fume turėjau kitą projektą, dariau tokį žiaurų dramenbeisą tai mano ištakos. Paskui nusibodo, keletą metų išvis nekūriau jokios muzikos, buvo tokios smegenų atostogos. Vėliau pradėjau Fume projektą ir jis kažkaip visai prilipo. Man vis dar įdomu jį tęsti.

Kokį patarimą galėčiau sau duoti? Nedėti reverbo ant boso (juokiasi). Nes paskui klausant per didesnę garso sistemą supranti, kad fazė išsiverčia ir bosas išvis dingsta. O jei rimčiau… Thinking outside the box is overrated – manau, tai būtų geras patarimas. Atrodytų, visada reikia mąstyti nestandartiškai, bet dažniausiai galvojimas in the box yra efektyvesnis, nes šiek tiek susiaurini savo paieškos lauką. Kai gali padaryti bet ką, automatiškai nepadarai nieko. Turint labai daug pasirinkimų, kartais gali būti labai sudėtinga išsirinkti, o su labai ribotu kiekiu galimybių esi priverstas dirbti jų rėmuose – galvoji, ką geriausio gali išspausti iš turimų resursų. Skraidė toks memas, kuriame muzikantas turi 10 tūkstančių solinio būgno semplų ir svarsto, kurį jų išsirinkti. Gali praleisti begalę laiko rinkdamas tą vieną tobulą skambesį. Bet jeigu turi tik 3, tuomet pradedi galvoti, ką įdomaus galima nuveikti su jais.

Esi ne kartą minėjęs savotišką savo kūrybos leitmotyvą – distantness (nutolimą). Galėtum papasakoti apie tai plačiau?

Šis dalykas buvo vienas esminių momentu, kai pradėjau Fume, ir išliko tokiu iki dabar. Net nežinau, kaip reikėtų tiksliai lietuviškai išversti… Tai toks jausmas, kai esi tarsi pašalietis, žiūrintis į viską per tam tikrą atstumą, savotiškas to atstumo pajutimas. Tarkim, vizualiai šis jausmas galėtų būti toks: ankstyvas vasaros rytas, brėkšta, virš ežero kyla rūkas. Toks savitas erdviškumas, labai specifinis, sakykime, buvimo atstume jausmas. Tarsi stebėtum iš šono.

Savo muzikoje visada stengiuosi išgauti vieną ar kitą emociją, tačiau per tam tikrą atstumą. Tarsi gali ją pačiupt ir paliest, bet tuo pačiu ji labai efemeriška. Naujajame albume visa tai stengiausi labai išgryninti, jame yra labai charakteringa emocinė linija, kurią tęsiu nuo pat šio projekto pradžios. Ji tiesiog įgauna kitokias išraiškos formas. Tarkim, mano EP „Closer Closure“, išleistas prieš albumą, irgi turėjo tokį labai stiprų kabliuką. Albume emocinis užtaisas taip pat yra atstume ir judesyje.

Gana netikėtas Fume atstumas nuo elektroninės muzikos ir judesys neoklasikos žanro link…

Manau, kiekvienas žmogus, kuriantis muziką, nesvarbu, repą ar roką, jeigu jis pakankamai plačių pažiūrų, turėtų būti ambicingas ir pabandyti įdėti save į klasikinės muzikos dėžutę, nes tai labai įdomu. Žinoma, kartu pavojinga ir rizikinga. Mano atveju tai buvo tiesiog neišvengiama, nes jau kurį laiką kirbėjo galvoje mintis, kad norėčiau padaryti tokio formato albumą. Kad tai nebūtų elektronika tiesiogine to žodžio prasme, o kažkas man pačiam įdomaus, naujo, neatrasto.

Įprasta, kad baigusieji įvairias akademijas įgauna tam tikrą laisvę kurti savo žanro rėmuose. O aš norėjau sau įrodyti, kad galiu šias ribas peržengt. Muzikinio išsilavinimo neturiu, esu savamokslis. Bet tokia mintis sujungti du pasaulius buvo iššokusi jau gana seniai, tik buvau ją atidėjęs kuriam laikui į stalčiuką.

Ką naujo ir netikėto atradai pakeliui?

Didžiausiu atradimu ir netikėtumu tapo jau minėtas darbas tam tikruose rėmuose. Šio albumo įrašuose su visais instrumentais ir balsais stengiausi elgtis labai pagarbiai ta prasme, kad kai kuriuos dalykus norėjau palikti tokius, kokie jie yra. Nenorėjau smuiko paversti elektrine gitara ar sintezatorių debesimi. Todėl dirbant „dėžutėje“, violončelė gali išskleisti tik tokį garsų spektrą, kokį ji gali išskleisti. Kažkiek žaidžiau garso dizaino rėmuose, bet tai kartu toks apribojimas malonus. Jis privertė pradėti galvoti būtent pasirinktų instrumentų akustiniuose rėmuose.

Balsus specialiai įrašinėjome taip, kad galima būtų juos naudoti kaip muzikinius instrumentus, tačiau stengiausi jų nepaversti tuo, kuo jie nėra. Vienintelis albumo kūrinys „Deus“, beje, visas padarytas vien iš balsų, šiek tiek išeina į overdraivą. Tai buvo tinkamas momentas albume pasiekti sintezatorinę kulminaciją – šiek tiek palikta užuominos, kad tai tikra, bet iš esmės jau visiškai digital.

Kaip sekėsi profesionaliems muzikantams paaiškinti, ko iš jų nori? Pavyzdžiui, aktoriai Davido Lyncho filmavimo aikštelėje dažnai nelabai supranta, ką daro, bet režisierius, galų gale, sulipdo iš to vientisą kūrinį…

Buvo ir to. Vokalistai jautėsi, matyt, keistai, nes įrašinėjome kalną visokiausių skirtingų gamų ir panašiai – toli gražu neįkvepiantis procesas, tačiau tai buvo nereali darbinė medžiaga, būtent kurios man ir reikėjo. Styginius įrašinėjome su Twenty Fingers Duo, su jais turėjome kuriozinių situacijų. Savo juodraščius įgrojau pianinu rankomis, paskui tai konvertavau į natas. Įrašų sesijos metu kilo įvairių klausimų, pavyzdžiui, dėl tempo. Dažniausiai įrašydavom tai, ko man reikia, bet specialiai pasilikdavome laiko darbui improvizuojant. Ši dalis su styginiais buvo išties intensyvi – tai, ką su savo violončele išdarinėjo Arnas Kmieliauskas ir smuiku improvizavo Lora Kmieliauskaitė, garso dizaino prasme buvo visiškas auksas. Daug šių momentų pateko į albumą, nes jie žiauriai gerai skambėjo.

Pradėjęs rašyti draftus, iškart žinojau, kad didelę laisvę palieku improvizacinėms vietoms. Visą struktūrą buvau susidėliojęs pakankamai takią, kad joje liktų erdvės „pasivaikščioti“. Tikėjau žmonėmis, su kuriais dirbau, ir tai pasiteisino. Nebuvo taip, kad viskas yra sukalta, ateiname ir tiesiog šaltai viską atliekame. Sesijų metu įsirašėme labai daug medžiagos, kurią vėliau susidėliojau taip, kaip, mano galva, tai turėtų skambėti.

Kaip tik šiuo metu baigiu skaityti Yuvalio Noah Harario „Homo Deus“. Atrodo, šio istoriko prognozės labai artimos „Data Sapiens“ temai. Pavyzdžiui, jo minima nauja religija – deitizmas, garbinanti duomenis ir jų srautus…

Vienas mano atspirties taškų buvo ne ši knyga, o Aldouso Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“, tačiau pati tema – labai panaši. Daug požymių, kuriuos stebime kiekvieną dieną, ypač dabar, kovido pandemijai apėmus pasaulį. Mes, žmonės, kaip fiziniai kūnai, esame apriboti savo nedidelėse erdvėse, o saviraišką atrandame elektroninėje erdvėje. Tampame labiau elektroniniais, o ne fiziniais kūnais.

Viena albumo prielaidų kilo pamačius Elono Musko „Neuralink“ (neurotechnologijų įmonė, kurianti implantuojamas smegenų ir mašinos sąsajas,D. K.) pristatymą. Žinoma, tai ateis tik po keleto kartų, tačiau šie dalykai taps naująja norma. Žmonėms taps įprasta save „atnaujinti“ ir būti nuolat prisijungus prie interneto. Tokie žmonės taps daug pranašesniais už tokius kaip mes. Tarkime, dabar visuomenėje yra susipriešinimas. Kai kurie pasisako prieš vakcinas, nors mokslo patirtis ir tyrimai sako, kad vakcinos jau išgydė daugybę ligų ir viskas empiriškai patvirtinta. Ar nenutiks taip, kad už kokių 100 metų techninis žmonių modifikavimas ir atnaujinimas taps nauja realybe, o visa tai neigiančius evoliucija tiesiog pašalins? Neturiu moralinės nuomonės, gerai tai ar blogai. Niekas mūsų ir neklausia. Manau, tai tiesiog kitas žingsnis į ateitį ir viskas. Tiesiog normalus ir neišvengiamas judesys į priekį. Matyt, tie žmonės, kurie viso šito atsisakys, tiesiog po truputį taps atgyvenomis, nes „atsinaujinę“ individai bus visomis prasmėmis pranašesni. Jau dabar yra visokių biohakerių, viešai „susišaunančių“ kokį nors čipą. „Data Sapiens“ tema – evoliucija. Anksčiau buvo, tarkime, neandertaliečiai, paskui jie evoliucionavo į homo sapiens. Koks bus naujas lūžis?

Vienas pagrindinių homo sapiens pranašumų prieš mašinas yra tai, kad galime kurti meną. Tačiau buvo atliktas ne vienas tyrimas, kurio metu dirbtinio intelekto sukurtą muziką klausytojai įvertino kaip emocionalesnę ir gyvesnę nei sukurtą žmogaus. Ar mes turime šią privilegiją?

Galbūt tai nėra labai populiari nuomonė, bet manau, kad netgi emocijos gali būti kvantizuojamos, jas taip pat galima paversti matematine išraiška. Skiriasi tik skaičiavimo galia. Tačiau bent jau kol kas, kalbant apie kūrybinius dalykus, žmogus vis dar yra pranašesnis. Tarkime, jau minėtas Lynchas naudoja „idėjų žvejybos“ principą – užsiima meditacijomis bei kitomis praktikomis ir ten gaudo idėjas savo kūrybai. Jei nagrinėtume kūrybą struktūriškai, visos mūsų idėjos ateina iš kažkokio patirčių kratinio – ką esame matę ir girdėję. Todėl tą pranašumą turime kol kas. Kita vertus, ar tai blogai? Čia galėtume paklausti: o koks yra meno tikslas? Tarkime, suteikti žmogui malonumą. Tokiu atveju, koks skirtumas, kas tą malonumą suteikia, žmogaus ar mašinos parašyta muzika. Jeigu meną traktuojame kaip išraiškos formą, tuomet galbūt tai aktualiau pačiam žmogui.

Nemanau, kad visas tas skaitmenizavimas ir automatizavimas yra blogai. Iš savo pusiau objektyvios stebėsenos darau išvadą, jog tai yra tiesiog dar vienas natūralus žingsnis į priekį, nei geras, nei blogas. Pavyzdžiui, pramonės revoliucija buvo žingsnis į priekį – žmonių darbą pakeitė mašinos. Taip ir dabar, tik šis žingsnis palies turbūt šiek tiek plačiau. Ką veiksime, kai viską už mus darys mašinos? Kursime meną? O ką mes turime veikti? Pavyzdžiui, jeigu už mus viską darys kažkokios labai protingos sistemos, galėsime sau gyventi miške ir auginti bonsus. Manau, darysime tą patį, ką ir dabar, tiktai galbūt šiek tiek efektyviau. Šiandien žinome, kad kai kurie prieš 50 metų naudoti dalykai yra labai neefektyvūs, todėl jų atsisakome. Matyt, dar po 50 metų bus neefektyvu tai, ką darome dabar, ir elgsimės kažkaip kitaip.

Kalbėdamas apie „Data Sapiens“ minėjai, kad „pagrindinė albumo konfrontacija yra tarp seno ir naujo“. Pastaruoju metu įstrigo tokia Walterio Benjamino mintis: esame savotiški gyvenimo irkluotojai – nuolat iriamės nugara į ateitį ir veidu į praeitį.

Ganėtinai taiklu, nes nuolat bandome daryti kažkokias prielaidas apie ateitį, tačiau jas darome iš šiandienos arba iš praeities perspektyvos. Pavyzdžiui, Isaacas Asimovas savo knygose apie robotus kai kuriomis temomis aplenkė laiką ir jau tada kalbėjo apie dirbtinį intelektą ir panašius dalykus, tačiau buvo galima nuspėti, kad iki to prieisime. Šiandien esame įpratę, kad technologijos nuolat tobulėja. Pavyzdžiui, smegenų kamščių neišmuša tai, kad po 100 metų bus visiškai normalu pasikeisti sugedusius plaučius į naujus, išaugintus iš tavo paties ląstelių. Vadovaujamės dabartinėmis žiniomis, įvertiname, kas buvo prieš tai ir projektuojame ateitį.

Sakoma, buvo toks istorijos momentas, kai neandertaliečiai ir homo sapiens gyveno kartu ir pastarieji neandertaliečius tiesiog išmedžiojo. Homo sapiens turėjo pranašumų – geresnius tarpusavio ryšius, socialinius įgūdžius, mokėjo gyventi bendruomenėmis. Kalbant apie konfrontaciją tarp seno ir naujo – jei atsiras, pavadinkime, karta, kuri bus pranašesnė, ar nenutiks kažko panašaus mūsų nenaudai. Todėl albumo atmosfera yra šiek tiek grėsminga. Šios situacijos išsirišimą iliustravau savo albume. Klausant viso albumo vienu prisėdimu, jis realiai skaitmenėja. Prasideda labai natūraliai su kūriniais „In“, „Polaris“, o vėliau, pavyzdžiui, „Soma“ jau turi mažai gyvybės – albumas juda nuolat ryškėjančia skaitmenėjimo kreive.

Prieš keletą metų sakei, kad ateitis bus „labai fragmentizuota, suskaitmeninta, išmokta nuo tikrovės, savotiškas aidas…“ Ar neatrodo, kad šiuolaikinė muzika užsisukusi šiame aide, joje nebėra nieko naujo ir galbūt dėl to nebeturime jokių naujų ryškių sąskambių?

Taip, labai įdomu, nes jei pasižiūrėtume į muziką plačiąja prasme, viskas yra labai cikliška. Prieš keletą metų buvo labai didelė nostalgija ‘90-iesiems. Dabar pastebiu, jog atėjo laikas 2000-iesiems. Viena vertus, kaip ir negali kaltinti, kad ten ieškoma inspiracijų, nes tai buvo labai charakteringi ir ryškūs etapai kultūros istorijoje. Kita vertus, sutinku su mintimi, kad nėra ieškoma naujų išraiškos formų, o žaidžiama tuose aiduose. Gal muzika yra baigtinė? Visgi manau, kad ne. Žinoma, yra ir daug inovatorių – jų kūrybą nuolat žvejoja populiariosios muzikos industrija, po truputį integruojanti visas naujoves. Skonio reikalas, bet, pavyzdžiui, pirmas Woodkido albumas – savo skambesiu jis buvo kitoks negu tai, kas tuo metu buvo industrijoje. Įpūtė naujų vėjų, nors jame galima užuosti labai daug klasikinės muzikos įtakų.

Pastaruoju metu muzikos klausausi labai mažai. Vienu metu buvau užkibęs ant seno bliuzo, jau kurį laiką esu užkibęs ant seno džiazo – ten vis randu ką nors naujo ir įdomaus. Čia irgi tinka tie patys rėmai kaip kūryboje. Stengiuosi nesiklausyti elektroninės muzikos, nes turiu tokią bjaurią savybę – vos išgirdęs kokį įdomesnį garsą, iškart pradedu galvoti, bliamba, norėčiau taip padaryt. Paskui ilgainiui suprantu, kad pradedu kopijuoti, ir pasidaro labai liūdna. Įvedu save į savotišką garsinę deprivaciją. Tarkime, kai rašiau „Data Sapiens“ albumą, klausiausi labai daug džiazo pianisto Billo Evanso, esančio gana toli nuo klasikinės muzikos. Kurdamas „Closer Closure“ klausiausi Davido Lango. Galbūt jo įtaka juntama su tam tikru uždelsimu. Kaip sako Andžejus iš „Suru Records“, albumas „Data Sapiens“ turėtų būti įdomus tiems, kuriems patinka Maxas Richteris, Langas, Jóhannas Jóhannssonas. Iš tikrųjų man patinka šie kompozitoriai, bet nėra taip, kad sėdėčiau ir juos analizuočiau. Tiesiog galbūt nuotaikos sutampa.

Planuojama išleisti „Data Sapiens“ natų rinkinį. Šis formatas buvo ypač populiarus prieš atsirandant garso įrašymo ir atkūrimo technikai prieš 150 ir daugiau metų, kai žmonės pirkdavo natas, norėdami pagroti namuose, dažniausiai pianinu.

Kai tik šovė mintis sukabinti albumo idėją ir įgyvendinimą į vieną krūvą, tai buvo vienas mano kabliukų. Labai norėjau, kad albumo natos būtų prieinamos. Suprantu, kad iš to jokios apčiuopiamos ir realios naudos nėra ir nebus, bet man tai tarsi prisigretinimas prie šio žanro su tam tikra pagarba.

Gali net neprisiliesdamas prie gyvų dalykų sudėlioti iš garso bibliotekų failų kokybišką kūrinį ir apgauti klausytoją, kad tai tikri balsai ir tikri instrumentai. Bet jeigu turiu ambiciją sukurti klasikinės arba neoklasikinės muzikos albumą, noriu padaryti tai maksimaliai teisingu keliu. Todėl ir norėjau gyvų balsų, gyvų styginių. Aišku, yra tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, negalėjau turėti pilno simfoninio orkestro. Net jei klausai pačios aukščiausios kokybės įrašo per šimtatūkstantinę hi-fi sistemą, negali sulyginti su gyvu koncertu gerai akustiškai sutvarkytame Operos ir baleto teatre, kur jauti kaip kontrabosai griaudėja iš orkestro duobės. Norėjau šiuo albumu atiduoti pagarbą tiems gyviems balsams, gyviems instrumentams. Žinoma, tas ribas šiek tiek plėčiau, kur man norėjosi ar buvo patogu, bet tai nėra albumas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka kažkokie sintezatoriai.

Data Sapiens“ atlikimas gyvai?

Rašydamas muziką, žinojau, kad smuikas ar violončelė turi tam tikrą savo natų spektrą ir aš jų neprievartavau, kad skambėtų aukščiau ar žemiau, stengiausi išlaikyti natūralumą. Beje, savo albume sąmoningai nenaudojau pučiamųjų, nes, mano nuomone, jie tiesiog pernaudoti iki negalėjimo. Christopherio Nolano filmo „Inception“ kompozitorius Hansas Zimmeris pradėjo savotišką trendą, kuriuo netrukus pasekė visi iš eilės. Kas netingi pradėjo naudoti tas grėsmingas pučiamųjų salves – mane tai atpurtė.

Dirbdami su natų redaktore sutarėme, kad geriausias ir paveikiausias šio albumo simfoninis atlikimas būtų išdėsčius styginius tarsi atliekant Richardo Wagnerio kūrinius: 16 smuikų, 12 violų, 12 čelių ir 8 kontrabosai. To pakanka, kad būtų sukurtas tinkamas garso spaudimas. Na, ir, žinoma, balsai – gyvas mišrus choras. Tik tiek (šypsosi).

Stebina žmogaus, neturinčio muzikinio išsilavinimo, tokio lygio darbas ir kūryba… Iš vienos pusės išsilavinimas įdeda į „dėžutę“, iš kitos – suteikia daugiau galimybių ir erdvės.

Norint kurti muziką nebūtinas specialus išsilavinimas, užtenka smalsumo. Išsilavinimo kokybė labai priklauso ir nuo paties žmogaus, ir nuo institucijos. Kai jaunas žmogus papuola į akademiją, jo galvoje atsiranda tam tikras patosas: va, dabar aš darysiu klasikinę muziką. Kai kurie dėstytojai tokį mąstymą netgi skatina. Todėl manau, kad kaip tik geras kelias yra muzikos klausymas ir supratimas plačiąja prasme. Yra daug kompozitorių, neturinčių formalaus išsilavinimo, bet mokančių klausytis muzikos. Tas pats Zimmeris neturi klasikinio muzikinio išsilavinimo, jis pradėjo nuo popmuzikos ir sintezatorių garažo. Ar galima priekaištauti, kad klasikos rėmuose jo kūryba yra kažkuo netikra? Nebūtinai turi žaisti pagal taisykles. Tačiau labai svarbu suprasti, kad norint laužyti taisykles, turi jas žinoti. Priešingu atveju nežinosi, ką laužai.

Internete:

facebook.com/FUMEmusik

fume1.bandcamp.com