Ore kalbina Ore: Ordo Rosarius Equilibrio

[scroll down for English version]

Interviu ciklas su kultiniais industrial kultūrai priskiriamais projektais tęsiasi. Šiandien jūsų dėmesiui seksas ir orgijos. ORDO ROSARIUS EQUILIBRIO. Labai ilgai teko laukti šių subrandintų, detalių ir gilių atsakymų iš projekto lyderio Tomo Pettersson, tad linkime gero skaitymo.

Visų pirma, esu dėkingas, kad sutikai atsakyti į klausimus Lietuvos publikai. Prieš metus ORE išleido savo naujausią albumą “Let’s Play (Two Girls & a Goat)”. Kokias temas nagrinėja albumas? Kokia yra šio albumo prasmė ir kaip jį priėmė žmonės?

Kokia yra bet kokio albumo prasmė? Sakyčiau, kad tai yra mano asmeninių troškimų ir aspiracijų perkėlimas į garsą ir tekstą. Tai yra kūrybinė medicina, kuri neleidžia išprotėti.

Let’s Play (Two Girls and a Goat) buvo išgirtas ir atšvęstas taip, kaip niekad nebuvau tikėjęsis. Asmeniškai galvoju, kad tai buvo geras albumas. Į jį sudėjau daug emocijos ir darbo ir, kiek tai liečia mane, galiu pasakyti, kad tai geriausias ir arčiausiai tobulybės esantis mūsų pasiekimas kol kas. Tačiau nesitikėjau to, kas atėjo jį išleidus. Galiu pasakyti tik Ačiū ir tikiuosi, kad žmonės mėgausis mūsų ateities kūryba taip pat, arba bent pusę tiek.

ORE yra tai, kas yra ir kuo visada buvo. Paprastai, nesivadovauju iš anksto nustatytais konceptais ar tai, kokias filosofines idėjas siekiu pristatyti, kaip dalelę savo darbo. Aš klausiu savęs klausimų, kurie susiję su mano egzistencija ir amžina kančia būnant gyvu bei pristatau savo požiūrį, kaip aš matau pasaulį, kuriame mes egzistuojame ir šiuos klausimus ir tyrinėjimus aš perduodu į muziką, kurią kuriu. Aš nebūtinai duodu atsakymus, o veikiau leidžiu žmonėms klausti savęs tų pačių klausimų – ko žmonės siekia, apie ką jie svajoja ir ko trokšta. Kas tai yra, ko mes visi norime ir kodėl?

Pavadinimas “Let’s Play (Two Girls and a Goat)” akivaizdžiai yra flirtas su “Ménage à Troi” konceptu, su idėja, kurioje yra Rose, kita mergina ir aš (ožys, Ožiaragis). Labai nuostabus, viliojantis ir pasitenkinimą suteikiantis žvaigždynas. Bet tai taip pat gali būti tiesiog dvi merginos ir ožys. Spresti jums.

Kiek žinau, ankstyvaisiais 90-ais kartu su Mikael Stavöstrand grojote projekte ARCHON SATANI. Kokias temas nagrinėjo šis projektas? Ir kodėl galiausiai jis buvo nutrauktas?

Mikael ir aš buvome labai jauni, kai įkūrėme ARCHON SATANI. Tai buvo veikiau meninis projektas, įvykis, ritualas nei grupė ir tai, ką mes tuo metu padarėme Mikael’o rūsyje Norrköping miestelyje negali būti atkurta ar pakartota. ARCHON SATANI tapo dviejų 16-mečių asmeniniu požiūriu į tamsą ir įvairiausias jos formas.

Po keleto leidinių (Virgin Birth, Memento Mori ir Bayons all Thee Sickness) mes persikėlėme į Stokholmą ir bandėme gyventi mažame bute. Ten pradėjome įrašus, kuriuos Mikael’as vėliau išleido kaip “Mind ov Flesh and Bones”. Tačiau, galų gale tai nepasiteisino. Aš išsikrausčiau, pradėjau ORDO, o Mikael’as tęsė su ARCHON SATANI. Ir štai, praėjus beveik 30 metų, mes ruošiamės išleisti visus prarastus senus įrašus, kartu su koncerto, vykusio “Cold Meat Industry” gimtadienio vakarėlio metu 2017-ais, išleidimu.

Dabar pakalbėkime apie ORDO EQUILIBRIO. Kaip prasidėjo šis projektas? Ar tai buvo tik tavo idėja, ar idėja kartu su tavo tuometine mergina? OE skambesys kur kas tamsesnis ir depresyvesnis, nei vėlesni ORE įrašai. 

ORDO idėja manyje buvo dar nuo ARCHON SATANI laikų. Tai buvo projekto, kuriuo galėčiau transliuoti savo idėjas, kurios nesusiję su Mikael’o idėjomis, koncepcija. Kai mano ir Mikaelo keliai išsiskyrė 1995-aisiais, nusprendžiau įkurti ORDO ir padarydamas tai, panaudoti Aleisterio Crowley simbolį, kurį aš turėjau su savimi ilgą laiką. Šis simbolis yra tai, ko tuo metu troškau.

ORDO gimtis buvo pasekmė to, kas aš esu, ko troškau ir apie ką svajojau ir tai turėjo atsitikti, nepaisant nieko. Tikiu, kad tamsesnis ir labiau slegiantis tų laikų garsas buvo tiesiog natūrali pasekmė to, iš kur aš atėjau ir ką dariau prieš ORDO, nei primygtinis noras skambėti taip ar anaip. Tai buvo tai, ko aš iš tiesų geidžiau giliai viduje, adaptacijos ir katarsio rezultatas. Pirmasis ORDO albumas ir tapo tuo esminiu, natūraliu perėjimu nuo ARCHON SATANI prie ORDO. Refleksija to, iš kur aš atėjau ir kur link ėjau.

 

Ankstyvaisiais 2000-ais, ORDO EQUILIBRIO atgimė, kaip ORDO ROSARIUS EQUILIBRIO. Ne vien pasikeitė projekto vardas, tačiau pasikeitė ir skambesys. Ar taip nutiko dėl naujos projekto narės ir tavo partnerės Rose-Marie Larsen įtakos? Kokias idėjas Rose-Marie atnešė į ORE ir kokios idėjos išliko iš anksčiau? Apskritai, kaip pats projekto konceptas pasikeitė tuo metu? 

Tuo metu kai gimė ORDO ROSARIUS EQUILIBRIO, projekto skambesys jau buvo pakitęs, kitoks nei 90-aisiais. Netgi “Conquest, Love & Perseverance” albumas skambėjo jau visai kitaip, nei “Reaping the Fallen, the First Harvest”, tad asmeniškai nemanau, kad sesės albumai “Make Love and War” atnešė kažką itin naujo į mūsų skambesį. Jie tiesiog toliau ėjo jau pramintu taku. “Realus” pokytis, kai ORDO tapo labiau “melodingas” ir nutolo nuo ritualinės tamsos, kurią žmonės mėgsta pirmuose 3-5 albumuose nutiko kuriant “4 Life 4 Love 4 Lust & Roses” EP leidinį, kurio “Cold Meat Industry” taip niekada ir neišleido. Šis leidinys praktiškai ir įgarsina tą mūsų pokytį ir jei tik jis būtų išleistas, kaip buvo numatyta, pokytis garse nebūtų buvęs toks kažkam keistas, kaip kad kartais atrodo. Kadangi, jis nebuvo išleistas iki šiol (nurodau, kad jis leidžiamas “Out of Line” leidyklos ir pasirodys šiais ar kitais metais), “Cocktails Carnage Crucifixion and Pornography” albumas tapo “Make Love & War” palikuoniu, kuris apibrėžė naujus laikus, kuriuose mes buvome ir “naują” kelią, kuriuo pasirinkome eiti.

Nusprendžiau prie projekto pavadinimo pridėti “ROSARIUS”, kad įprasminčiau Rose vietą projekte bei progresą tobulybės link. Rose į projektą atnešė atsidavimą, dalyvavimą ir troškimą. Jos įtaką buvo lengva įkūnyti ir panaudoti ir tai mus atvedė ten, kur esame šiandien. Ačiū tau.

Daug dainuoji apie seksą, orgijas, fetišizmą. Ar galėtum papasakoti, ką turi mintyje, kai naudoji šiuos dalykus dainų tekstuose ar pavadinimuose? Kokia yra viso to simbolinė reikšmė tavo muzikoje?

Gyvenime yra daug sekso, orgijų ir fetišizmo. Nepasakytum? Net jei to nedrįstame pripažinti, netgi kartais sau.

Seksas apibrėžia tai, kas mes esame. Pavyzdžiui, jei esi homoseksualus, tu iš karto esi apibrėžtas pagal savo seksualumą, nebūtinai savęs paties, bet būtinai visos visuomenės. Buvimas homoseksualiu iš tavęs atima tam tikras teises kai kuriose šalyse ir netgi labiau progresyviose šalyse dalykai homoseksualams ne tokie patys, kaip heteroseksualams. Jei esi biseksualus, tave vėlgi apibrėžia visuomenė, tave visuotinai laiko sekso maniaku. Kadangi neturi potraukio konkrečiai lyčiai, tu kruši visus ir viską, visados. O buvimas transeksualu yra labiausiai provokuojantis vaidmuo šią dieną. Pripažintii tai pačiam sau ir drąsiai pereiti per šiuos procesus, priimti neapykantą, užgauliojimus, žvilgsnius, būti apspjautam vien dėl to, kad susitaikei jog tavo lytis nėra tokia, su kokia buvai, kai gimei. Mes visi esame gyvenimo įkaitai ir mus apibrėžia seksualumas. Net jei esi heteroseksualas, visuomenė tau primeta taisykles, normas, kurių turi laikytis. Tačiau visi svajoja, visi trokšta, nesvarbu kaip mes apibūdiname pačius save, mus apibrėžia mūsų pačių vidinis geismas. Galbūt tu svajoji apie orgijas, Ménage à Troi, galbūt svajoji apie du besimylinčius vyrus, apie dvi besibučiuojančias merginas, galbūt svajoji dėvėti moteriškus rūbus, galbūt svajoji stebėti vyrus ar moteris su aukštakulniais, trumpais sijonais, kai beveik gali pamatyti, kas po jais, galbūt svajoji apie misionierišką seksą su žmogum, kurį myli. Nesvarbu apie ką mes svajojam, tai apibrėžia kas mes esame ir ko labiausiai geidžiame. Tiesiog, kiekvienas mūsų turime tai arba priimti ir tapti žmonėmis, kokiai iš tiesų esame, arba toliau neigti savo geismus ir nuolatos mąstyti apie tai, kas būtų jei būtumėme savimi.

Prasmė ir šių simbolių pritaikymas bei nuorodos į juos mūsų muzikoje yra refleksija to, kas mes esame ir ko trokštame. Be abejonių, mes mėgaujamės orgijos idėja, nebūtinai visuomet kaip dalyviai, tačiau kartais kaip stebėtojai. Mes geidžiame idėjos, kur Rose su kita mergina yra lovoje. Nuogi kūnai liečiasi, bučiuojasi, raitosi po vienas kito rankomis, kartais su manimi kaip dalyviu, kartais ne. Mes dieviname kojas juodose pėdkelnėse ir rankas, judančias aukštyn, žemyn, besiliečiančias, jaučiančias ir tą jausmą, kuris užplūsta. Mes abu šloviname viziją, kai ant kojų uždedame aukštakulniai ir tai, kokią pozą jie suteikia ir tai, kaip atrodo apnuoginta kulkšnis. Ir taip toliau…

Tiek aš, tiek Rose turime savo fetišus ir mums patinka panaudoti juos kaip konteksto dalį. Simboliškai ir metaforiškai. Tiesiog, nes mes galim, tačiau ir tam, kad nurodytumėme, kas mes esame.

Taip pat dainuojate apie degeneraciją, regresą. Ar tai požiūris apie šių dienų pasaulį? O gal tai kažkieno vidinis dekadansas?

Pasaulis nuolatos degraduoja. Nes tai yra tai, kas mes esame kaip žmonės. Mes esame naikinantys padarai. Mes kariaujame, netgi žalojame save. Aš dainuoju apie tai, ką matau ir ką jaučiu. Micro ir macro kosmosas. Tad tai, ką aš kuriu yra ir pasaulio regresas ir asmenybės degeneracija.

Ką tau reiškia karas? Ką galvoji apie idėją, kad norint sukurti kažką nauja, pirma reikia sunaikinti tai, kas yra dabar?

Kūrimas, destrukcija, atnaujinimas. Amžinas ciklas. Save ryjanti gyvatė.

Tai yra gyvenimas; tai yra karas; mylėk žvėrį; bučiuok kekšę. Ar nežinai, kad angelai juokiasi, meilužiai miršta ir svajonės neišsipildo?

Karas, kaip intensyvus ginkluotas konfliktas tarp valstybių ar visuomenių nebūtinai atneša pozityvius padarinius, tačiau karas, kaip konfliktas tarp prieštaraujančių pusių, sakyčiau yra amžina gyvybės būsena.

Tai, kas yra nebenaudojama ir kas atgyveno savo paskirtį turi būti sunaikinta ir galimai atkurta, kad įvyktų progresas.

Žemėje visuomet vyksta karas, visuomet buvo ir visuomet bus. Konfliktas yra pirmapradė žmonijos būsena, kurios paskirtis – pasiekti pokytį ir progresą. Mes nuolatos kariaujame su kažkuo. Tačiau, karo išvaizda, žmonijai tobulėjant, pasikeitė. Aš netgi pasakysiu, kad Trečiasis Pasaulinis karas jau yra prasidėjęs ir galimai pasibaigė, o Ketvirtasis galbūt jau bręsta mums bekalbant. Šiandien karą kariauja protinga karyba, internetu sklinda desinformacija, vyksta įsilaužimai, skraido dronai, tvyro skurdas, vyksta karinių žaisliukų ir išmanių šnipinėjimų sistemų platinimas. Ir visa tai vyksta šiandien, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Mes galvojame, kad karas yra brutalus, ginkluotas konfliktas tarp valstybių, kurios kovoja dėl kažkokių tikslų – sąjungininkai nugali nacionalsocializmą – laisvas pasaulis, nugalėjęs komunizmą. bet šiandien tie tikslai yra neaiškūs, motyvai įslaptinti ir jei nutiks sprogimas, tai bus visko pabaiga.

Kokia tavo nuomonė apie neo-folk sceną prieš 20 metų ir šiandien? Kaip ji pasikeitė? Į gerą ar blogą? Ar jautiesi esantis jos dalis? 

Tiesą sakant, nelabai žinau, ar turiu kompetencijos atsakyti. Nes, kaip jau ir paklausei, “ar jaučiuosi esantis jos dalis?”.

Aš buvau “Cold Meat Industry” dalis, o tame niekada nebuvo “neo-folko”. Mus vadino įvairiai – apokaliptiniu folku, apokaliptiniu pop, gotikiniu folku, vieną kartą netgi neo-folku. Tačiau aš niekada nebuvau šios scenos dalis. Keletą kartų buvau sutikęs Pearce (DEATH IN JUNE – aut. pastaba) ir netgi grojau tame pačiame festivalyje, per paskutinį “Runes & Men” renginį, tačiau ORDO niekada nebuvo pakviesti į jokį neo-folko renginį ar festivalį praeityje. Mes visada grojome “Cold Meat Industry” leiblo renginiuose. Tačiau, iš outsaiderio perspektyvos galiu pasakyti, kad šiandien neo-folko scena yra mirusi, arba, geriausiu atveju, merdėjanti. Kokios šiandien grojančios grupės yra neo-folk? Tačiau, aš manau, kad situacija labai panaši ir su industrial ar gotikine scena. Jos visos yra mirštančios scenos, seniai kuriantys muziką seniams mirštančioje bendruomenėje.

 

Ar jauti sentimentus “Cold Meat Industry” laikams? Koks jausmas buvo priklausyti šiam kultiniam leiblui?

“Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties era, tai buvo kvailybės laikas, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo netikėjimo epocha, tai buvo šviesos sezonas, tai buvo tamsos sezonas, tai buvo vilties pavasaris, tai buvo nevilties žiema – Charles Dickens”

Aš manau, kad būtų sudėtinga neturėti jausmų ar nuomonės apie “Cold Meat Industry” po šitiekos metų praleistų drauge. Taigi, žinoma.

Buvo smagu, daug visko išmokome, tai buvo naujų, visą gyvenimą trunkančių draugysčių laikas, tai buvo patirtis ir, galiausiai, tai mus atvedė ten, kur esame šiandien.

Aš vis dar kontaktuoju su kai kuriomis grupėmis ar žmonėmis iš tų laikų ir greičiausiai tai nesikeis. Mums drauge buvo smagu. Keliaudavome, grojome kartu. Įrašinėdavome kartu. Visi buvome didelės, nesveikos šeimos dalimi su destruktyviu polinkiu į alkoholizmą. Šiuos prisiminimus visuomet nešiojuosi su savimi. Aišku, šalia yra ir apmaudas dėl to, kaip viskas baigėsi ir kaip ta pabaiga buvo organizuojama. Tačiau, kai senstame ir tampame protingesni, išmokstame užmiršti net ir tuos laikus, dėl kurių negalime atleisti.

2010-aisiais grojote Lietuvoje, “Kunigunda Lunaria” festivalyje. Ar pamenate? Jei taip, gal galite pasidalinti mintimis? Galbūt linksma istorija?

Puikiai prisimenu festivalį ir mums ten buvo smagu. Nemanau, kad koncertas buvo išskirtinis, tačiau buvo gerai ir visuomet galvojau, kodėl mes negrojome Lietuvoje po to, tad gal visgi tai nebuvo taip gerai.

Po to, kai atvykome į Vilnių, naktį prieš koncertą, turėjome labai gerą namų gamybos vakarienę kažkokiame “jaunimo centro” bare, netoliese viešbučio. Tai buvo netikėtumas. Koncerto dieną mane terorizavo kažkokie vaikinai, kurie skambino man ir per popietę bandė pakviesti mus kokaino ir siūlė striptizo šokėjų. Skambino ir skambino jie, tačiau likus kelioms valandoms iki renginio tai atrodė kaip kraupi idėja. Po koncerto kažkas pradėjo rūkyti bongą užkulisiuose, nuo dūmu ir aš apsvaigau (nors pats nerūkiau), o po to viskas atrodė keistai ir vis dar, praėjus 11 metų, turiu problemų sprendžiant kas ten nutiko iš tikrųjų (visiems) ir kas nutiko tik man. Tačiau, jei prisimenu teisingai, lauke, šalia klubo buvo labai malonus žmogus, kuris man pasakė “Ir žvaigždės šiandien yra ryškios”, po ko jis nusprendė įduoti savo labai mielą merginą Rose ir man, kad galėtumėme ją nusivežti namo.

 

Ar domiesi naujais projektais ar albumais industrial scenoje? Jei taip, gal galėtum papasakoti kažką apie tai? Ar yra gerų naujų, dėmesio vertų projektų? 

Empusae yra tikrai verti dėmesio. Fantastiškas projektas iš Belgijos su dviem nuostabiais įrašais per paskutinius keletą metų – Lueur; kuris yra vienas iš geriausių įrašų, kuriuos man teko garbė išgirsti per daugybę metų. Ir kitas naujesnis “Iter In Tenebris”.

Kitas labiau naujesnis projektas yra Dev-I-Ant iš Toronto. Labai tamsus ir slegiantis senos mokyklos death ritualistic industrial, primenantis ARCHON SATANI. Įspūdingas ir tikrai vertas jūsų dėmesio.

Kokia ORE ateitis? Ko galėtų fanai laukti iš jūsų?

Toliau planuose yra mūsų naujo albumo “Nihilist Notes (And the Perpetual Quest 4 Meaning in Nothing)” leidyba. Albumas turi savo preliminarią leidimo datą, susijusią su “Waves of Vomit on the Baltic Sea II” kruizu šių metų rugsėjo 3-5 dienomis. Tačiau, jei festivalis kruize neįvyks, mes vistiek išleisime albumą, tačiau turbūt spalio mėnesį. Mūsų planai praktiškai priklauso nuo Covid ir nuo to, kada apribojimai leis mums sugrįžti į Maskvą, įrašyti dar vieną video su Vladimiru (Epifantsev).

Po “Nihilist Notes” išleidimo planuojame išleisti “4Life 4Love 4Lust & Roses” EP, tad tikėkimės, kad šis albumas dienos šviesą pasieks kitų metų ankstyvą pavasarį.

Šių metų rudenį, po kruizo, mes planuojame turuoti po Rytų Europą, bet nesvarbu kiek mes to norime, viskas priklauso nuo pandemijos ir vakcinacijos, kuri vis neįvyksta. Šiuo momentu, ateitis yra neparašytas skyrius. Net nebesvarbu kiek daug ambicijų mes turime ar kokie dideli mūsų poreikiai kurti ir koncertuoti ir keliauti yra, mes tiesiog turime laukti ir žiūrėti kas dedasi su C19.

 

Kokius interesus turi be muzikos kūrimo? Galbūt galėtum pasidalinti mėgstama knyga ar filmu? Ar dar kažkuo? 

Man patinka žiūrėti TV serialus. Tai nėra ypač egzotiška, tačiau tokiais laikais, kai vyksta nuolatinė pandemija, naikinanti visas svajones ir aspiracijas, kurias turėjai, tai atrodo labai labai geras būdas atsiduoti neįpareigojančiai linksmybei, pageidautina keleto sezonų forma. Galiu rekomenduoti serialus The Expanse (labai geras sci-fi serialas, 5 sezonai), American Gods (supernatural drama, labai geras), Game of Thrones (tolesni apibūdinimai nereikalingi. Išskirtinis), Sense8 (geras serialas. Intelektualus, dėl ko labai gaila, jog jį nutraukė) ir taip toliau.

Man taip pat patinka žiūrėti filmus, tačiau retai kada taip pasitaiko, kad per dieną galėtum peržiūrėti visą filmą, tad nepaisant mūsų pomėgio geram Azijos ar Prancūzijos siaubui ar “geram” porno, geriau apsiriboti serialų teikiamais malonumais.

Kas tau geriau – būti avimi visą gyvenimą ar liūtu vieną dieną?

Mes visi visą gyvenimą esame avys, svajojančios būti liūtais bent dieną.

ENGLISH VERSION

First of all, I am very grateful that you agreed to answer these questions for Lithuanian audience.

Last year ORE released its latest release “Let’s Play (Two Girls & a Goat)”. What themes it explores? What is the purpose of this album and how people received it?

What’s the purpose of any album? I’d say it’s a canalization of my personal desires and aspirations into sound and texts. It’s a creative medicine to keep myself sane.

Let’s Play (Two Girls and a Goat) was praised and celebrated beyond any expectations I may have had. I personally felt that this was a good album. I had put a lot of emotion and work into it, and as far I was concerned this was our best and most perfect accomplishment yet. But I didn’t expect what came after, and I can only say thank you and hope that people will appreciate our future endeavors as well, if only half as much.

ORE is what it is, and always have been. I don’t really reflect on premeditated concepts and which philosophical ideas I seek present as part of a work. I ask myself questions that relate to my existence and the eternal struggle of being alive and I present reflections on how I observe the world in which we coexist, and these questions and observations I convey through the music I make. I don’t necessarily seek to give any answers, I more willingly want people to ask themselves the same questions and at length ask themselves what they aspire, what they dream and what they desire. What is it that we want and why?

The title “Let’s Play (Two Girls and a Goat)” is obviously a flirt with the concept of “Ménage à Troi” and the idea of Rose, another girl and me (the goat, the Capricorn). A very beautiful, tempting and satisfying constellation if you ask me. But it can also be just two girls and a goat. The choice is yours.

As I know, in early 90’s you together with Mikael Stavöstrand were in the project ARCHON SATANI. About what themes this project was? And why it was eventually ended?

Mikael and me were very young when we gave birth to Archon Satani. It was more an art project, a happening, a ritual than a band, and what we did back then in Mikael’s basement in Norrköping can never be recreated. Archon Satani became the impressions and canalizations of two 16 year old boys and their personal reflections on darkness in all its various forms.

After a handful of creations, Virgin Birth, Memento Mori and Beyond all Thee Sickness, we moved to Stockholm and tried living together with a third party in a small apartment. In this environment we started the creation of what Mikael later released as “Mind ov Flesh and Bones”. But it didn’t work out. I moved out, started Ordo and Mikael continued with Archon Satani on his own. And here we are today, almost 30 years later, in the process of finally releasing all the lost recordings we never released in the last, alongside the release of our concert together at the Cold Meat Industry birthday party back in 2017.

Now, let’s talk about ORDO EQUILIBRIO. How this project started? Was it your only intention for it or yours together with your girlfriend at the time? OE’s sound is much darker and depressive than later ORE’s releases. 

Ordo was a brainchild I had carried with me ever since Archon Satani. A project in which I could canalize my own ideas unrelated to Mikael’s. And after Mikael and I parted ways in 1995, I decided to give birth to Ordo and by doing so, adopt the symbol of Aleister Crowley that I had carried with me for year, and make it represent what I desired.

The birth of Ordo was the consequence of me and who I am, what I desired and what I dreamed, and it would have transpired regardless of anything else. I believe that the darker and more oppressive sound at the time was just a natural consequence of where I came from and what I had done prior to Ordo than a deliberate decision of sounding a certain way. It wasn’t as much want I truly aspired deep within, as a result of adaptation and catharsis. The first work of Ordo consequently became the natural congregation between Ordo and Archon Satani. A reflection of where I came from, to where I was going.

In early 2000 ORDO EQUILIBRIO born again as ORDO ROSARIUS EQUILIBRIO. Not only the name of the project changed but also it changed soundwise as well. Was it because of your then-new partner Rose-Marie Larsen? Which ideas Rose-Marie brought in ORE and which ideas were brought by you? How overall conception of this project changed during that time?

At the time when Ordo Rosarius Equilibrio was born, things had already evolved to the extent of Ordo no longer sounding the way it did back in the 90’s. Even “Conquest, Love & Perseverance” had evolved far beyond the sound of “Reaping the Fallen, the First Harvest”, so I don’t believe personally that the “Make Love and War” sister albums really broke that much new ground. They just continued on a path that had already been established. The “real” change however, establishing the point when Ordo became “more melodic” and partially took a step away from the ritualistic darkness that people like to ascribe the first 3-5 albums, did transpire with the making of “4 Life 4 Love 4 Lust & Roses” the EP that Cold Meat Industry never managed to release. This album partially defines that moment, and if it only had been released as it was supposed to, the transition wouldn’t have seemed as confusing as some people want it to appear. But as it was never released until now (hereby hinting that it is being released on Out of Line in 21/22), “Cocktails Carnage Crucifixion and Pornography” became the successor to “Make Love & War”, defining the new times we were in and the “new” path we had commenced.

I decided to adopt “Rosarius” as to signify Rose’s involvement and the advancement into perfection.  And what Rose brought with her into Ordo was commitment, participation and desire. She had an impact that was easy to embody and utilize, and this has taken us to where we are today. Thank you.

You sing a lot about sex, orgies, fetishism. Could you explain what do you mean by using these things in song names and lyrics? What is the symbolic meaning of it in your music? 

Life is a lot about sex, orgies and fetishism. Wouldn’t you say? Even if we don’t dare to admit it, even to ourselves at times.

Sex defines who we are. For example, if you are homosexual you are utterly defined by your sexuality, not necessarily by yourself, but most definitely by society as a whole. Being homosexual you are stripped of your human rights in certain regions of the world and even in more progressive countries, things are still not the same as if you are heterosexual. Being bisexual you are also defined by society, commonly observed as a sex manic. Since you don’t have a gender preference, you fuck everyone and everything, all the tine. And being transsexual is the most provocative you can be nowadays. And by accepting this to yourself and ultimately daring to go through the process, you need to accept the hatred you will encounter, the name calling, the glances, being spat upon, simply because you’ve accepted that your gender is not defined by the gender you had when you were born. We all are victims of life, defined by our sexuality. Even as heterosexual you are socially deemed, norms are set and standards are to be met. But everyone dreams, everyone desires, no matter how we define ourselves we are defined by our inner yearnings. Maybe you dream of orgies, Ménage à Troi, maybe you dream of two men fucking, maybe you dream of two girls kissing, maybe you dream of wearing women’s clothing, of diapers, of watching women and/or men in high heels, short skirts where you almost see what’s underneath, of missionary sex with the person you love. No matter what we dream, it defines who we are and what we inmost desire. And it’s up to each and everyone either accept this and become the persons we are, or keep on denying our urges and always wonder what it could have been like, to be yourself.

The meaning and adaption of these symbols and references in our music is a reflection of who we are and what we desire. We undoubtedly relish the idea on an orgy, not always as participants but sometimes as observers. We yearn the idea of Rose and an other girl in bed together. Naked bodies touching, tasting and squirming under each other’s eager hands, sometimes with me as a participant, sometimes not. We adore the sensation of legs in black nylon and hands moving up and down, touching, feeling, sensing and the feelings that come surging. We both praise the vision of feet in a pair of high heels and the posture that comes with it and the sole angle of the ankle. And on and on and on….

Both Rose and I have our fetishes, and we enjoy utilizing them as part of the context. Symbolically as well as metaphysically. Simply because we can, but also to give a small reference to who we are.

You also sing about degeneration, regress. Is it a view on today’s world? Or it is more about someone’s inner decadence?

The world is constantly in a state of degeneration. Cause this is who we are as human beings. We are creatures of destruction. We thrive on war and even self-destruction. I sing about what I see and what I feel. Microcosmos as well as macro. So what I portray is both the regression of the world and the degeneration of the self.

What war means to you? What do you think of idea that in order to build something new and fresh first you have to destroy what stands now?

Creation, destruction, renewal. The eternal cycle. The self consuming serpent.

This is life; this is war; love the beast, kiss the whore. Don’t you know that angels laugh, lovers die and dreams collapse?

War as an intense armed conflict between states or societies is not necessarily a gratifying state of being with a positive outcome, but war as a struggle between opposing forces I’d say, is the eternal status of living.

That which is obsolete and has outlived its own purpose needs to be destroyed and possibly reconstructed in order for progress to emerge.

There is always war on earth, always have been always will be. Conflict is a primordial state of mankind in order to achieve change and progress. We are constantly at war with someone or something. But the appearance of war has changed as mankind has evolved. I’m willing to say that the Third World War has already started and possibly ended, and maybe the forth WW is already transpiring as we speak. War nowadays is managed through intelligent warfare, online by disinformation, hacking, drones, deliberate poverty, distribution of assets and intelligence espionage. And all this is happening right now, every minute every second. We believe war is a brutal armed conflict between countries who fight for a “cause” – the allies defeating national socialism – the free world defeating communism. But nowadays the cause is obscured, the motives are clandestine, and if the explosion comes, it will be the end of everything.

What is your opinion about neo-folk scene 20 years ago and today? How it changed? And for better or worse? Do you feel being  a part of it?

I really don’t know if I’m qualified of making that assessment. Cause like you ask, “do I feel being part of it?”.

I was part of Cold Meat Industry, and that belonging never defined “neo-folk”. We’ve been called all sorts of things, apocalyptic folk, industrial folk, apocalyptic pop, gothic folk, even neo-folk on occasion. But I’ve never really been part of the scene itself. I’ve met mr Pearce on a few occasions and even played the same festival at the last Runes & Men, but Ordo were never invited to any neo-folk events or festivals in the past. We played as part of Cold Meat Industry events. But from an outside perspective I can only say that the folk scene is dead, or at the very best, existing on life-support. What bands are the today that are neofolk? But I suppose it’s the same situation with the whole industrial scene and the gothic scene as well. They are all dying scenes, old people making music for other old people in a dying community.

Do you have sentiments for “Cold Meat Industry” days? Tell me, how it was to be a part of this cult Swedish label?

“It was the best of times, it was the worst of times, it was the age of wisdom, it was the age of foolishness, it was the epoch of belief, it was the epoch of incredulity, it was the season of light, it was the season of darkness, it was the spring of hope, it was the winter of despair – Charles Dickens”

I think it would be difficult not to have feelings and opinions about Cold Meat Industry after all the years we spent together. So of course.

It was fun, it was educational, it was a time of lifelong friendships, it was an experience, and in the end, it brought us to where we are today.

I’m still in irregular contact with some of the bands and people from that time and I probably always will be. We had a lot of fun together. We travelled together, performed together. Recorded together. We were all part of a big fucked up family with a severe drinking problem. And those memories I will always carry with me. But there is also disappointment about how things ultimately concluded and how it was handled. But growing older and sometimes wiser we learn how to forget even at times we don’t forgive.

In 2010 you played live in Lithuania, Kunigunda Lunaria festival. Do you remember anything of it? If so, could you maybe share some thoughts? Maybe a funny story?

I remember the festival clearly and we had fun. I don’t think the concert was exceptional, but it was good, and I always wondered why we haven’t been back to Lithuania since, so maybe it wasn’t very good after all.

After we arrived in Vilnius on the night before the concert we had a really good domestic dinner at some “youth center looking” bar next to the hotel. That was a surprise. On the day of the concert I was terrorized by some guys who kept calling me trying to invite us for a an afternoon of cocaine and strippers. Over and over and over they called, but only hours before the concert it felt like a terrible idea. After the concert someone started to smoke pot backstage and after I fell for peer pressure I took a hit too (against better judgement and not smoking pot) and after that things went weird, and I still (11 years later) have problems to decide what happened for real (to everyone) and what only happened to me. But if I recall correctly there was a very happy man outside the venue who said to me “And the stars are bright tonight” after which he insisted to give his very cute girlfriend to Rose and me to take home with us.

Do you dig new projects or/and releases in industrial scene? If so, maybe you could tell something about that? Are there any good, new, worth attention acts?

Empusae are definitely deserving of attention. Fantastic act from Belgium with two absolutely brilliant releases in the last few years – Lueur; which is one of the best records I’ve heard in years. And more recently “Iter In Tenebris”.

Another more recent act is Dev-I-Ant from Toronto. Truly dark and oppressive old school death ritualistic industrials in the vein of Archon Satani. Impressive and definitely worth your attention.

What is the future for ORE? What could fans expect from you next?

Next up is the release of our new album “Nihilist Notes (And the Perpetual Quest 4 Meaning in Nothing). It has a preliminary release date in association with the “Waves of Vomit on the Baltic Sea II” cruise on September 3-5 20 21. But in case the festival cruise doesn’t happen we will still release the album, but maybe in October instead of September. Our plans partially depend on Covid and when the restrictions will allow us to return to Moscow and record another video with Vladimir (Epifantsev).

After the release of Nihilist Notes we plan to release the “4Life 4Love 4Lust & Roses” EP, so let’s hope that this album will see the light of day in early spring 2022.

I the autumn of 20 21, after the cruise, we also have plans to go touring in parts of Eastern Europe, but no matter how much we want to do this, it all depends on the pandemic and the vaccinations that never seem to happen. At the time being, the future is a very unwritten chapter. It doesn’t even matter how many ambitions we have or how great our desires are to keep creating and performing and traveling etc etc, we just have to wait and see what happens with C19.

What interests you have besides making music? Maybe you could share favorite book or film? Or something else?

I like to watch series on tv. It’s not especially exotic but at times like these when there is an ongoing pandemic destroying every dream and aspiration you’ve had, it feels very very good to engulf yourself in numbing entertainment in preferably multiple seasons. Series I can recommend are – The Expanse (really great sci-fi series in 5 seasons) American Gods (supernatural drama very good), Game of Thrones (doesn’t need any further explanations. Outstanding), Sense8 (great series. Intelligent and a real shame that it was cancelled prematurely) and on and on and on.

I normally like to watch movies too, but there are rarely enough hours in the day to manage a whole movie, so despite our liking of good Asian and French horror and/or “good” porn, it’s better to rely on series for entertainment.

I’m also quite attracted to photography, as an observer, but also as a photographer.

What is better for you – to be a sheep for a lifetime or a lion for a day?

We are all sheep for a lifetime dreaming to be lions for a day.