Ilsól: “Malonumas kažko nežinoti”

Praėjusį rudenį keistus elektroninius skambesius nagrinėjanti leidykla “Electron Emitter” išleido atlikėjo Ilsól albumą “Sarmata”. Po šiuo slapyvardžiu besislepiantis Andrius Blaževičius jau kelis metus savo vidinį pasaulį bando išreikšti per dark ambient / dungeonsynth skambesį. Ilgametis muzikos ekstremumų entuziastas Ilsól stengiasi sukurti atmosferinius melancholiškus garsovaizdžius naudodamas platų priemonių arsenalą: nuo pigios armonikėlės iki vos veikiančio ’90-ųjų “Yamaha” sintezatoriaus.

Jokio muzikinio išsilavinimo neturinčio Ilsól kompozicijos yra sėkmingų netikėtumų bei bandymų rezultatas. Didžiąją dalį jaunystės praleidus belandžiojant po apleistus karinius kompleksus ir kapines, nenuostabu, jog kūrėjo skambesys yra įtakotas didžiulių tuščių erdvių, nykimo ir nežemiškų būtybių, atsirandančių vaizduotėje kompensuojant šviesos trūkumą požeminiuose bunkeriuose.

Prieš kelis metus tragiškai išėję artimi šeimos nariai, nutrūkę ryšiai su brangiais žmonėmis ir daug kankinančio toksiško bendravimo privedė kūrėją prie visiško išsekimo. Likęs vienas su niūriais sintezatoriais ir nepraktiškais garso dizaino pasirinkimais, Andrius “išrovė” savo patirtą emocinį triukšmą ir visa tai pateko į albumą “Sarmata”

Ūkanotas, drėgnas ir tamsus metų laikas – tinkamas metas susipažinti ne tik su Ilsól kūryba, bet ir juo pačiu.

Koks oras tau patinka labiausiai?

Nėra nei blogo, nei gero oro, tik disonansas tarp jo ir asmens. Kartais norisi, kad lietus užpliauptų taip, kad imtų verkti svogūnai, bet svietas, pasidabinęs saulės spinduliais, šildo miesto asfaltą. Kartais – visai atvirkščiai. Kartais viskas vietoje ir laiku. O kartais nėra laiko ir vietos sau nerandi. Prisitaikau.

Tavo naujausios albumo ir kūrinių pavadinimai lietuviški, tačiau pseudonimas Ilsól atėjo iš kitur. Kiek žinau Vilniaus universitete esi baigęs Skandinavijos kalbų studijas?

Ilsól yra kultūros ir žmogaus suplaktas vardas. Sól – islandiškai – saulė. Ilsól – tai toks saulės susirgimas, jos negalia, kuomet ji šviečia, tačiau nebešildo. Rodymasis, kad realybė ištvirko. Liko atpažįstama, tačiau atgrasi.

Pavadinimas turėjo lietuvišką atsvarą – Ilsulis. Toks, kur ilsisi. Užuomina į ramybę ir jaukumą. Savo kūryboje atsispiriu nuo abiejų polių.

Esi kilęs iš Kėdainių ir mėgsti apleistas karines bazes bei kapines. Kokios šio miesto vietos labiausiai tinka tavo ambientui ir kodėl?

Šalia Kėdainių yra apleistas karinis aerodromas, jame praleidau didelę dalį paauglystės. Su draugais landžiodavome po griūvančius, apleistus pastatus, iš senų padangų statėme piramides. Filmuodavome meninius klipukus pasidabinę dujokaukėmis. Man patiko rūdys, architektūros griaučiai, tušti laukai. Jausdavau laisvę, tokią pat, kokią mėginu perteikti garsais savo kompozicijose.

Savo debiutinio albumo „Serenity“ viršeliui pasirinkai M.K.Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Kokie dar menininkai artimi Ilsól estetikai?

Ilsól įvardinčiau kaip formą nuolatos keičiantį, klampų rūką. Sulig esama forma – kinta ir artima estetika. “Ramybę” pasirinkau kaip lokaciją albumo istorijai papasakoti. Vėlesniuose darbuose stengiuosi kolaboruotis su pažįstamais menininkais. Ieškoti kūrybinės sueities taškų.

Domiesi okultizmu ir paranormaliais reiškiniais. Tiesa slypi kažkur anapus?

Tiesų yra daug ir visos teisingos. Kaip ir su oru- viskas priklauso nuo perspektyvos. Paranormalūs reiškiniai, kad ir koks jų santykis su tiesa, yra įdomios istorijos, dalis kultūros. Noriu tikėti, kad būtis kunkuliuoja ir už mokslinio pažinimo ribų, taip tiesiog viduje ramiau.

Neturi formalaus muzikinio išsilavinimo ir neslepi, jog tavo kompozicijos arba laimingi atsitiktinumai, arba tiesiog garsiniai tyrinėjimai. Nebuvo minčių studijuoti muziką ir taip įgalinti save atverti platesnius klodus?

Sulig kiekvienu albumu atsiskleidžiu sau gabalėlį muzikinės teorijos ar garso apdirbimo konvencijų. Kuklinuosi sužinoti per daug, jaučiu, kad šitaip atimčiau iš savęs dalį burtų. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mėgaujuosi kūrybos procesu, yra sintezė tarp to, kur keliauja pirštai ir kur juos vesti norėtų protas. Noriu sau pasilikti šitą laisvę.

Užsiminei, jog dark ambient žanras yra gana retas lietuviškos muzikos scenoje, tačiau šioje srityje tikrai būta įdomių bandymų: Budrūs, Girnų Giesmės, Donis, Wejdas, Ensemble SP, pastaruoju metu įvairaus šviesumo erdves tyrinėja Semanat, ИIM, Fume, Pijus Džiugas Meižis, kiti kūrėjai. Kita vertus, šis žanras pasmerktas likt kažkur „anapus“ dėl savo komercinio nepatrauklumo…

Jei ambient žanro muzika konvenciškai grotų populiariosiose radijo stotyse – padaugėtų avarijų. Santykis su ja turėtų būti panašus į apsilankymą SPA salone – nelygu atliktum sau malonia procedūrą, nusimestum buities (ir būties) naštą, pabūtum su patyrimu. Tokį patyrimą sudėtinga parduoti. Įprastai žmonės perka dalykus, kurie dar labiau paspartintų gyvenimo tempą.

Šalia tavo vardo minimas ir dungeonsynth, artimai siejamas tiek su dark ambient, tiek su black metal. Tavo nuotrauka discogs profilyje sufleruoja, kad santykis su black’u yra gana artimas.

Projektas pirmaisiais gyvavimo metais brendo dungeonsynth’o įsčiose, kuris, prieš tai brendo juodmetalio įsčiose. Tai ką šiuo metų darau būtų trečiasis matrioškos sluoksnis.

Kalbėdamas apie albumą „Sarmata“, atskleidi, jog jį įtakojo artimų žmonių netektys ir nutrūkę svarbūs ryšiai, atrodo, kūryba tau yra kaip savotiška emocinių būsenų analizė ir terapija?

“Sarmata” buvo tęstinis saviterapijos eksperimentas. Dirbdamas su albumu daug sužinojau apie savo ribas, turėjau galimybę vertinti skirtingas tiesas ir pasirinkti man artimiausią. Pagaliau turėjau fiziniais rodikliais išmatuojamą atsvarą tam, kas tuo metu dėjosi viduje.

Pasak tavęs, albumas padėjo susigrąžinti vidinį vaiką ir atrasti pamirštas vertybes. Kokios jos?

Tyrinėjant emocinius kraštutinumus paverstus kažkuo labiau apčiuopiamu, garsu, galima susikurti reikalingą distanciją ir trumpam išlipti iš pajautos. Tą jausmą pavartyti rankose, pajusti jo svorį, tekstūrą. Tai tampa kažkuo atpažįstamu, kažkuo žmogišku. Nebe tokiu gąsdinančiu. Lieki nuogas, skaistus. Pirmapradis žmogus.

Kas labiausiai padeda laikytis šiapus?

Malonumas pasiklysti. Malonumas kažko nežinoti. Malonumas rasti ar pamesti. Visa ko nepatogaus normalizavimas. Nėra nei gėrio, nei blogio. Kartais visai nieko nebėra. Vadinas taip turėjo nutikti.

Internete:

electronemitter.net/releases/ilsol-sarmata
soundcloud.com/ilsool
ilsol.bandcamp.com
facebook.com/Ilsolband