Žmogaus sukurtos nežmoniškos struktūros pagal Klastote

Gruodžio pradžioje Vokietijoje gyvenantis nenuilstantis lietuviškos muzikos krutintojas Mantas T iš “Partyzanų” pranešė apie naują savo leiblą “Gars Records”, propaguojantį “electronic music from outsiders to outsiders”. Pirmasis leiblo atlikėjas, interneto užkaboriuose atrastas ir pačiame Lietuvos pakraštyje gyvenantis Jokūbas Šemetulskis, kuriantis Klastote vardu, pristato savo 4 kūrinių minialbumą “Cobalt”.

Muzika Jokūbas susidomėjo ankstyvoje paauglystėje. Tai buvo visiškai naujas požiūris į meninę raišką, vienatvės ir gamybos proceso interaktyvumo sintezė tapo kažkuo nauju autoriui, anksčiau daugiausia dėmesio skyrusiam rašymui, šokiui ir vaidybai. Savo debiutiniame EP autorius bando išreikšti energiją, susikaupusią jo vaikystės socialistinių-modernistinių daugiabučių kaimynystėje. Kartu su funkcionaliais pastatais, įvairios kitos mechaninės ir pramoninės konstrukcijos paverčiamos garsine chaotiškos tvarkos patirtimi. Nustebsite kokia muzika gimsta kelių kilometrų plotyje tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, o šiuo metu Jokūbas, laikinai sustabdęs savo liberal arts studijas Londono universiteto karališkoje Holloway mokykloje, pusmečiui įsidarbino viename Alpių slidinėjimo kurortų. Galbūt kitas Klastote įrašas bus įkvėptas atšiauraus kalnų grožio.

Muzikos kūrimu susidomėjai dar ankstyvoje paauglystėje, nors iš pradžių labiau domino rašymas, šokiai ir vaidyba. Kuo patraukė muzika ir kaip skambėjo tavo pirmieji bandymai?

Negaliu pasakyti, kad susidomėjimas šiais kūrybiniais mediumais kito chronologine tvarka. Šokiai ir vaidyba, dauguma atveju, yra kolektyvinis darbas, todėl šiuo metu, nuolat keisdamas aplinką ir aplinkinius su tuo visai nedirbu. Atsiradus progai tikrai mielai prie to grįžčiau. O dėl rašymo, tai rašiau, rašau ir rašysiu. Nebuvo metų be poros tekstų, tikiuosi, ir nebus. Ties vienu dirbu ir dabar, tikiuosi, kažkur paleisti.

Muzikos kūrimu susidomėjau turbūt vėliau, nes susidomėjau pats, nebuvo jokio tiesioginio postūmio iš aplinkos. Muziką išgyventi ir kurti yra neatsiejami dalykai, sunku pasakyti, kuriam taške įvairūs žaidimai ir bandymai virsta muzika. Todėl, manau, tiksliausia būtų sakyti, kad muzikos kūryba patraukė tuo pačiu, kuo patraukė muzika, tuo, ką žodžiais bandyti nusakyti – beprasmiška, juolab, kad visi tai išgyvename.

Pirmieji bandymai sukurti kažką konkretaus buvo tikrai nekokie, tačiau turiu įrašų, kur tiesiog žaidžiau be jokios konkrečios idėjos ar tikslo – būtent jie man patinka iki pat dabar. Kadangi daugumos net nebandžiau užbaigti ar kažkur patalpinti, jie iki šiol yra pasiekiami tik man.

Klastotė yra originalaus vertingo daikto kopija ar imitacija. Kas, tavo atveju, yra tas originalas ir kodėl norisi jį klastoti?

Klastote kaip pseudonimas į galvą atėjo prisiminus vieną senokai parašytą tekstą, kuriame save pavadinau „jaunojo menininko portreto klastote“. Originalas turbūt būtų kūrėjas kitų akimis, nes sau kūrėjas, arba bent jau aš, kol kas vis dar esu klastotė. Tačiau pseudonimu viltingai palaikau atstumą nuo žodžio „klastotė“, tuo vienu taškeliu ant ė.

Tavo debiutinio EP tikslas – atskleisti nežmonišką žmogaus sukurtų struktūrų dvasią. Šaltą ir mechanišką „Cobalt“ skambesį suformavo metai, praleisti tarp pilkų monolitų – visa tai neskamba kaip laiminga vaikystė… Be to, visi kūriniai pavadinti metalų pavadinimais…

Dėl vaikystės neturiu ką pasakyt, viskas labai fainai buvo (šypsosi).

Visa painiava prasideda ties „žmogaus sukurtomis nežmoniškomis struktūromis“. Jei žmogiškumą vertiname kaip natūralumą, šios struktūros turbūt nėra labai žmogiškos. Tačiau pats, nors ir jausdamas artimą ryšį su gamta, tuo pat metu jaučiuosi nuo jos labai nutolęs. Arba, jei tiksliau, jaučiu kad pilki monolitai sudaro tokią pat didelę dalį manęs, kaip ir jūros ošimas. Žmogus yra natūralaus pasaulio dalis, nes yra jo vaikas. Tokią pat logiką galima taikyti ir viskam, ką žmonija sukūrė. Jeigu į žemę užklystų kokie atėjūnai, būtent šios struktūros būtų aiškiausias mūsų laiko čia įrodymas, todėl gana keista jas laikyti nežmogiškomis. Kartais atrodo, jog nemaža dalis mūsų desperatiškai bando save laikyti gamtos dalimi, tačiau to tiesiogiai praktikuoti visai nėra linkę.

Kaip bebūtų, tai tėra mano apmąstymai, turėję kažkiek įtakos galutiniam kūrinių pavidalui. Jokiu būdu nesiekiau šių minčių tiesiogiai siųsti per muziką. Muzika man yra labiau apmąstymų, o gal savijautos mąstant, bet tikrai ne išvadų išraiška.

Vėlgi, metalai sudaro 80 procentų visų mums žinomų elementų, bet gryna forma gamtoje jų neaptiksi, todėl nors ir gamtos dalis, metalai aplink mus yra žmogaus išraiška, kad ir kaip nuo jų bėgame.

Skirtingai nei kitus kūrinius, „Neptunium“ inspiravo natūralus peizažas, skambantis lyg ir tolimiau nuo žmogaus sukurtos įtampos. Galbūt tai susiję su tavo persikraustymu į vienoje nuošaliausių Lietuvos vietų Nidą?

Žemės plotis tarp jūros ir marių Neringoje vietomis tėra pora kilometrų. Tykų vakarą sėdėdamas net marių pusėje, gerai įsiklausęs, gali girdėti jūros ošimą. Būdamas Nidoje jaučiuosi gerokai ramesnis ir, manau, nemažą dalį to lemia šis nepastebimas, kažkur fone girdimas ošimas. White ir visi kiti noise’ai, pasak daugelio tyrimų, padeda susikaupti, nusiraminti, miegoti ir turi daug kitų teigiamų poveikių žmogaus protui. „Neptunium“ buvo bandymas sukurti savo jūros ošimą, nenaudojant jokių gyvų įrašų.

Nors tavo kūryba alsuoja didmiesčio urbanistika, visa tai sukurta ir įrašyta… Kuršių marių ir Baltijos jūros apsuptyje. Papasakok apie savo Nidą, kokia ji tau labiausiai patinka?

Puikus pastebėjimas, tiesą pasakius, daugumą tekstų apie gamtą rašiau mieste ir atvirkščiai. Panašiai vyko ir su muzika. Manau, taip yra dėl to, kad įspūdžiai į vietas susidėlioja po kiek laiko, atstumo. Nors šiaip manau, kad efektyviausia yra ieškoti viduriuko, tarkim, kažką pasižymėti, užsirašyti, sudėlioti esamuoju laiku, esant įkvėpimui, o tada išdirbti po kiek laiko.

Apie Nidą galėčiau kalbėti, rašyti, pasakoti daugiau nei kažkam išvis būtų įdomu. Kiek literatūriškesnių atsakymų į šį klausimą galite rasti paieškoję mano tekstų. Jei trumpai, Nida yra mano namai, jei kada manęs kas ieškos, didžiausi šansai rasti ten.

Išgirdus Klastotę, galvoje atsiranda introvertas mizantropas tamsiame bunkeryje kuriantis savo keistus garsus. Sunkiau įsivaizduoti Klastotę sezono metu Nidoje ar gyvai festivalyje „Ant Bangos“…

Čia klasikinis kūrėjo įvaizdis, kurio pats, kaip labai ekstravertiškas žmogus, nelabai mėgstu. Mano nuomone, intravertiškumas yra tapęs kažkokiu įdomumo, sudėtingumo, protingumo sinonimu. Ir nors kartais tai tiesa, aš įgijau labai daug žinių ir idėjų būtent iš bendravimo su kitais žmonėmis. Ir nors yra tokių ypatingų žmonių, su tokiu giliu protu ir talentu, kažką nuostabaus padarančių užsidarius, visiems visiems kuriantiems linkėčiau kuo daugiau bendrauti ir dalintis.

Na, o dėl Nidos, ten jau praleidau daugiau nei dvidešimt sezonų ir bent jau kol kas, planuoju ten būti ir ateinančią vasarą. Tam yra daug priežasčių, bet savo palinkėjimą kuriantiems sėkmingai pildau Nidoje kasmet.

Kaip tau atrodo šiuolaikinė žemyninės Lietuvos muzikos scena? Ar jautiesi jos dalimi, ar labiau nepriklausomas kūrybos vienetas?

Matau daug nepriklausomų scenų, subkultūrų, kūrėjų, šokėjų, klausytojų ir visa tai man kelia pasididžiavimą mūsų scena. Kalbant labiau apie elektroninę muziką ir naktinę kultūrą apskritai, neįtikėtina, kad nereikia važiuoti iš Lietuvos, norint išgirsti gyvų legendų ir pasaulinio lygio headliner‘ių. Jaučiuosi esąs nepriklausomas kūrybos vienetas, bet man būtų didžiulė garbė kada nors laikyti save Lietuvos muzikos scenos dalimi.

Ar gali būti, jog aplinka ilgainiui pakeis Klastote skambesį ir pereisi prie, tarkim, romantiškai lyriško amber ambient?

Esu sukūręs įvairaus skambesio gabalų. Bandau mokytis ir atrasti naujų priemonių, elementų ir skambesio neapribodamas savęs išankstine vizija, kas būtent bus viename ar kitame takelyje. Tačiau verta paminėti, kad „šaltas ir mechaniškas“ „Cobalt“ EP skambesys persekioja mane jau kurį laiką, atrodo, kad jame esama kažko neištyrinėto.

O lyriškumo man tikrai netrūksta, tiesą pasakius, šiuo metu dirbu prie tikrai lyriško electro takelio. Jau sugalvojau pavadinimą – „Pavargęs po darbo žaidžiu muzikantą“.

Tavo „suklastotas“ palinkėjimas sau ir kitiems 2022-aisiais?

Pacituosiu viena fikcinį herojų: “Life moves pretty fast. If you don’t stop and look around once in a while, you could miss it.”

Internete:

garsrecords.bandcamp.com

soundcloud.com/gars-records

facebook.com/GarsRecords

instagram.com/gars.records