Radijo laida „Garso terapija“ kviečia įsiklausyti į aplinką

Prieš kelis mėnesius kultūros komplekso „SODAS 2123“ inicijuoto „Rasų radijo“ garsinį archyvą papildė nauja laida – kompozitorės ir garso tyrėjos Karolinos Kapustaitės kuruojama „Garso terapija“. Šiose laidose moderatorius padeda dalyviui atsiriboti nuo kasdienių minčių, palaikyti ar atgauti emocinį stabilumą. Grindžiama garso akustinių savybių teigiamu poveikiu dalyvio būklei, garso terapija apjungia generuojamus dažnius, lauko įrašus iš Lietuvos bei tolimųjų platumų, analoginio ir skaitmeninio sintezatorių garsyno samplaikas.

Karolina Kapustaitė studijavo Muzikos teoriją ir kompoziciją Santa Cecilia konservatorijoje Italijoje, Kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šiuo metu domisi Aplinkosaugos mokslais La Sapienza universitete Romoje.

Savo kūryboje jaunosios kartos lietuvių kompozitorė akcentuoja idėjos reikšmę, garso ir simbolio svarbą. Naujausiuose savo kūriniuose Karolina daug dėmesio skiria pačiam garsui, rengia garso terapijos seansus, o neseniai prisijungė ir prie „Rasų radijo“ projekto. Su Karolina kalbamės apie garsą ir jo terapiją bei jos vedamą laidą – gruodžio 12 d. 20 val. www.rasuradijas.lt nuskambės jau penktoji „Garso terapija“, kurią vėliau bus galima rasti ir radijo archyve.

Kokie garsai vaikystėje jus ramindavo labiausiai?

Vaikystėje betarpiškiausią santykį su aplinkinio pasaulio garsu patirdavau kaime, kur daugiausia laiko praleisdavau gryname ore. Tad ir raminantys garsai iš ten: deganti ugnis pečiuje, gatve prabėganti karvė ir iš paskos į nelygų grubų asfaltą barbenantis jos grandinės kuoliukas, tų pačių karvių tolimas mūkimas vakarais, vandens sėmimas iš šulinio, besisukanti ritė pasemti, sklidino kibiro ištraukimas ir vandens perpylimas į kitą talpą, gandrų klegenimas – ypač rytais ir vakarais (gal apie dešimtmetį viena pora vis grįždavo į savo gandralizdį prie kaimo namo), toli burzgiantis traktorius…

Kada susidomėjai terapinėmis garso savybėmis?

Pirmiausia pajutau tai intuityviai, o vėliau susiklostė erdvė, laikas ir tinkama forma, kaip šį pajutimą įkūnyti. Būtent tuomet intensyviai pradėjau skaityti mokslinius straipsnius apie garso įtaką žmogaus sveikatai ir taikyti jų suformuotas išvadas generuojant garsus terapijų sesijoms ar įrašinėjant tam tinkamus aplinkos įrašus.

Jau tūkstančius metų žmonės naudoja garsą gydyti įvairiems sutrikimams. Šiuolaikinė garso terapija apima įvairias technikas, kurių metu garsas naudojamas žmogaus savijautai gerinti. Turbūt teko išbandyti ne vieną jų?

Iš tiesų ši praktika vis labiau plinta, galbūt Lietuvoje ji dar tik pradeda atrasti savo auditoriją, tačiau ilgainiui pastebiu, jog vis daugiau žmonių tai išbando, pradeda reguliariai lankytis garso terapijos sesijose ar susikuria jas savo namų aplinkoje – tai visiškai įmanoma. Galbūt pati „rimčiausia“ garso terapijos praktika – individualiai asmeniui pritaikytų dažnių transliavimas per vibracinę kėdę bei ausines. Kitos praktikos labiau kliaunasi klausa bei garso bangų atsimušimu į kūną. Pati esu patyrusi pastarąjį terapijos tipą, net keletą skirtingų jo formų: vienos panašios į mano vedamą terapiją – tai gyvas garsų bei dažnių moderavimas ir jų transliavimas per garso kolonėles erdvėje kamerinėje žmonių grupėje, kitos naudoja tik gyvus instrumentus – skambančius dubenis ir kt.

Teigiama, jog gyvenant ten, kur daug nenatūralaus, neharmoningo garso, palaipsniui išsideriname. Miestuose mus supa labai daug žmogaus veiklos sukeltų dirbtinių garsų. Kaip turėtume rūpintis savo garsinės aplinkos higiena?

Negyventi mieste! (juokiasi) O šį tavo minimą išsiderinimą tikrai jaučiu ir pati, ypač atėjus žolės šienavimo ir lapų pūtimo sezonams. Rūpinimasis savo garsine higiena, manau, nemaža dalimi gan individualus dalykas, o turbūt yra ir visai garso neveikiamų žmonių, ar bent jau jiems taip rodos. Nuo miesto (eismo, statybų ir pan.) garsų labai gerai atgaivina tiesiog tyla arba ne intensyvi, „permatomos“ faktūros muzika – pastebėjau, jog šie du tikrai funkcionuoja.

Beveik pusantrų metų dirbai Neringos meno mokykloje Nidoje. Kuršių nerija yra turbūt viena geriausių vietų garso terapijos prasme? Kaip pati minėjote: „Niekur kitur nėra tokios kokybės, tokios gamtos“.

Iš tiesų, taip! Neringa buvo ir yra mano įgyvendinamos garso terapijos programos namai. Neringoje esu įrašiusi valandų valandas lauko įrašų ir pradžioje šalia sugeneruotų dažnių ir nedidelių analoginio ar skaitmeninio sintezatorių garsų intarpų, naudojau vien juos. Tiesa ta, kad Neringoje tiesiog išėjus į miškus bekele ar mažiau vaikštomais takais tarp marių ir jūros patiri garso – kvapo – judesio – vaizdo/peizažo terapiją išvien (šypsosi).

Kita vertus, tarkim, geležinkelio aplinkos garsai kartais netgi ramina. Galbūt tai mano asmeninė patirtis, nes seneliai gyveno netoli geležinkelio bėgių ir tai primena nerūpestingas atostogas. Klaipėdiečiui galbūt tai būtų uosto garsai. Nors yra universalios garso akustinės savybės, ar garso terapija gali būti taikomas remiantis asmeninėmis patirtimis?

Visiškai sutinku – garso terapija tikrai gali būti modeliuojama individualiai, prieš tai, žinoma, pasikalbėjus su tuo žmogumi. Asmeninės patirtys, beje, yra vienas svarbiausių niuansų moderuojant terapiją keletui skirtingų nepažįstamų ir skirtingas patirtis turinčių asmenų. Dažnai jaučiu atsakomybę atsargiai parinkti garso įrašus, kad jie nebūtų pernelyg konkretūs, iššaukiantys asociacijas ar prisiminimus, kurių, natūralu, esam prikaupę tiek malonių, tiek ne itin. Kalbant apie garso dažnius – tai kiek universalesnė dalis.

Dabar prisimenu savo atsakymą į pirmąjį tavo klausimą ir suprantu, kaip skambėtų man specialiai sukurta terapija (juokiasi).

Kalbant apie garso terapiją dažniausiai įsivaizduojame ramią meditatyvią muziką, tačiau daugybei žmonių visame pasaulyje atsipalaiduoti padeda tranki „ritualinė“ šokių muzika – ji irgi atlieka kažkokią terapinę funkciją?

Galimai ne visa „tranki“ (į šį apibūdinimą turbūt telpa daug žanrų, jų persiliejimų) muzika turi asociacijų ar panašumų į ritualinę, bet tam tikras žanras, labiausiai paplitęs, kaip sakai, šokių muzikoje tikrai, regis, suformavo šiandien gają tendenciją naudoti archajiškesnius ritmus, kurie, galime numanyti, galbūt ir buvo tam tikros ritualikos dalis.

Manau, žmogui, kaip tekančiam ir laike kintančiam organizmui, atsipalaidavimas ar terapija atrandama kartais intensyvesnėje garsinėje terpėje, o kartais gana „žalioje“, lėtai kintančioje, pusiau atpažįstamoje garsinėje medžiagoje. Viskas keičiasi, viskas teka.

Ar “Garso terapijos” laidoms rekomenduojamas tam tikras fizinis ir emocinis pasiruošimas?

Laidos išklausymui nėra apgalvoto konkretaus emocinio pasiruošimo. Dažnai pagalvoju, kad klausytojui būtų daugiau naudos, jei jis šią laidą įsijungtų su intencija atsijungti nuo išorinio pasaulio ateinančioms 45 minutėms, bet, manau, tai nebūtina. Turbūt ją įsijungus dirbant ar apskritai ką nors veikiant, girdimi garsai taip pat darys įtaką veikiančio būsenai, o kokią konkrečiai – gana subjektyvu.

Kalbant apie fizinį pasiruošimą, keletas minučių kvėpavimo pratimų (pranayama) būtų puiku. Taip pat jei klausoma per kokybiškas garso kolonėles, rekomenduočiau apsirengti lengvos medžiagos rūbu ir atsigulti. Taip pat labai praverčia išsiražymas (šypsosi).

Kaip atsirenki garsus savo laidoms, kuriose apjungi generuojamus dažnius, lauko įrašus, analoginio ir skaitmeninio sintezatorių garsyno samplaikas?

Lauko įrašus pasirenku pagal tai, kas pačiai tuo metu aktualu. Tai garsai iš įvairių planetos regionų, gamtos kampelių. Dažnai vienaip ar kitaip tai susiję su gamtos apsauga, šiuo atveju saugomų ar nykstančių faunos rūšių – dažniausiai paukščių – garsais. Prisimenu, prieš pandemiją planavau kurį laiką praleisti Pietų Amerikoje, Bolivijos ar Peru Amazonės dalyje, garso terapija tuomet dar nebuvo atėjusi į „mano sistemą“, tačiau tąkart planams neišsipildžius, dabar gana didelę lauko įrašų dalį moderuotose garso terapijose sudaro įrašai iš Amazonės džiunglių, kuriuos geranoriškai skolina įrašus užfiksavę keliautojai, tyrėjai, mokslininkai. Turbūt taip Selva pati rado kelią pas mane.

Analoginio bei skaitmeninio sintezatorių garsų sluoksnis – mano kūrybos elementai, kiek pavyksta, abstraktūs, „beatakiai“, besiliejantys, tolimi erdviškai.

Universaliausia dalis – tam tikri garso dažniai malonūs mūsų kūnams, atrodo, galėtum jų klausytis valandų valandas, tuo tarpu kiti, aukštieji, kelia spaudimą galvoje, rėžia ausį. Konkrečius dažnius pasirenku remdamasi atliktais akustikos ir garso poveikio žmogui tyrimais.

Kam skirtos „Garso terapijos“ laidos?

„Garso terapijos“ skirtos bet kuriam klausytojui, pavargusiam ar sklidinam energijos, siekiančiam trumpam pakeisti savo įprastą garsinę aplinką, norinčiam atitrūkti nuo besisukančių minčių (tiesa, tam prireiktų ir paties klausytojo valios), tiesiog atsipalaiduoti, ar pasitelkti šią laidą kaip savo mylimos veiklos garsinį foną.

Rasų radijas“ projektu siekiama atskleisti kultūros komplekso „SODAS 2123“ sukauptą garsinį potencialą. Taip pat – prisiliesti prie įvairių Lietuvos meno laukui aktualių temų, savo tarpdiscipliniškumu bei plačiu spektru artimų dideliam klausytojų ratui. Kviečiame pasiklausyti iki šiol sukurtų radijo laidų archyve www.rasuradijas.lt

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.