Kelios dienos prieš prasidedant karui Ukrainoje, vilniečiai Death in Taiga paleido savo singlą “Descend”. Šiandien šios dainos žodžiai: “As the holy birthright / The war inside us / Fueled by the numbness of our dying mind / We withstand it instead / Just on the burning self hatred we manage to tame” įgauna naują prasmę. Kaip ir jų agresyvi muzikinė deathcore / modern death metal išraiška. Grupės pavadinimą ir intensyvų skambesį įsiminėme jau po pirmojo jų išėjimo į eterį – manome, jie verti atsirasti “Devilstone 2022” ir panašiose scenose. Sunkūs laikai, sunki ir muzika.
Kalbamės su grupės nariais vokalistu Domu Banevičiumi ir būgnininku Tomu Baranausku.
Ieškodamas informacijos apie jūsų grupę, radau žinomo leidinio straipsnį tokiu pačiu pavadinimu, kuriame rašoma apie rūsčią vaikystę sovietiniais laikais. Bet jūsų pavadinimo kilmė turbūt kita?
Domas: Pavadinimą beveik pažodžiui išlupau iš Aleksandro Solženycino knygos “Gulago Archipelagas”. Grupei besikuriant, ilgai ieškojome tinkamo pavadinimo, vieną jų net pavertėme savo firminiu hashtagu, pasisėmę įkvėpimo iš kanadiečių Archspire ir jų šūkio #staytech. Klausiausi knygos audio varianto, kuomet išgirdau autorių, kalbantį apie siaubingą Gulago realybę – garantuotą mirtį beribėje Sibiro taigoje. Pavadinimą pasiūliau kitiems grupės nariams ir be jokių ginčų tapome Death in Taiga.
Tomas: Daug galvojome ir rinkomės iš skirtingų pavadinimų. Būdami itin skirtingi žmonės, ieškojome pavadinimo, kuris būtų ne tik catchy ir atitinkantis skambesį, bet ir apjungtų visus narius į visumą. Supratome, kad Death in Taiga yra tinkamiausias variantas tiek iš muzikinės pusės, tiek iš to, kad visi augome lakstydami tarp pilkų “chruščiovkių”. Kiekvienas gavome savo dozę post-sovietinių principų ir aplinkos, kuomet net atmetus visą politiką, tai nėra the favourite place to be.
Komentaras po jūsų pirmuoju vaizdo klipu „Rot“: „…bandžiau ieškot info apie grupę, bet neradau.“ Papasakokit, iš kur atsiradot? Turint omeny jūsų starto kokybę, neatrodo, kad esat naujokai scenoje…
Domas: Tiesa, nesame pradedantieji. Visi prieš tai grojome kitose grupėse. Tačiau, manau, mums visiems Taiga yra pirmoji grupė, kurioje iš tikro norime groti. Dažnai muzikantai įsivelia į projektus tik iš didelio noro groti, nelabai svarbu ką, svarbu groti, pamiršdami apie savo asmenines ambicijas, jas atideda į šalį vardan galimybės groti su žinomą vardą turinčiais muzikantais ar tiesiog draugais, kurių kūrybinės jėgos yra stipriai ribotos, norai ir vizija tampa sunkiai suderinami.
Esu įsitikinęs, kad tikimybė suburti deathcore grupę iš žmonių, kurių mėgstamiausia muzika ir yra deathcore, yra tik sėkmės ir atsitiktinių aplinkybių reikalas. Juk labai dažnai girdime interviu su muzikantais, kuomet grupės nariai pabrėžia, jog neklauso savo grojamo žanro muzikos.
Remiantis tuo ir siekiame aukštų standartų sau.
Tomas: Tikrai nesame naujokai muzikinėje Lietuvos scenoje. Paėmus visus narius ir grupes, kuriose esame groję, gautųsi visai nemaža dalis Lietuvos scenos. Nuo Antonio Risque, Frank Fitts iki Juodvarnio ir Faršo. Prieš tai gitara grojau deathcore grupėje Dark Presence ir niekada neapleidau šio žanro, tačiau nebuvo tinkamų aplinkybių ir žmonių aplinkoje, kad tikslingai sukurti naują grupę. Tekdavo padžemint su draugais, bet nieko rimto nenusimatė. Ir tada aplink 2018-19 naujųjų metų šventę atsirado naujų žmonių bei seniai matytų pažįstamų, kurie, prie gaivaus gėrimo, išsakė stiprią nuomonę, kad “let’s do it”, per 2 savaites susiorganizavom pilną grupę ir pirmąsias repecijas, kuriose ir atsirado Death in Taiga.
Ar teisingai suprantu, kad vadybos neturite ir viską darote patys? Iš kur ir kodėl tokia „pasidaryk pats“ pozicija?
Domas: Jau per pirmąsias repeticijas supratome, kad visi turime tam tikrų įgūdžių, leidžiančių beveik viską daryti patiems. Vadyba, leidybos kompanijos – visa tai skamba labai saldžiai, tačiau visos šios paslaugos reiškia absoliutų nulį, jei kuriamas produktas negali stovėti ant savo kojų be visų pagrąžinimų, kuriais ir specializuojasi vadybininkai ar kiti industrijoje dirbantys žmonės. Vadovaujamės tam tikru principu – muzika pirmiausiai, visa kita – vėliau.
Tomas: Pačiame band’e turime žmonių, gebančių montuoti, redaguoti nuotraukas, yra kažkiek reklamos žinių ir patirties. Vadybos neturime, tačiau visko tikrai nepasidarėme patys. Kviečiame prisidėti draugus ir pažįstamus, su kuriais jaučiame, kad galime pasidalinti savo vizija. Jei atsiras dėmesio vertas vadybos pasiūlymas, tikrai jo nenurašysime, tačiau dabar nieko tokio aplinkui nematome.
Kitas komentaras: „Patiko, rimta kokybė kaip šaly, kurioj realiai hardcore scena, atrodo, merdinti…“ Tiesa, prie jūsų pavadinimo nurodoma ne hardcore, o deathcore/modern death metal. Jums artimesnė metalo ar pankroko scena? Ar šiandien išvis dar aktualūs tokie žanriniai skirstymai?
Domas: Žvelgiant plačiai, bet koks skirstymas yra giliai beprasmis. Galų gale svarbiausias klausimas lieka tas pats – ar man tai patinka? Jei taip – puiku. Ne? Irgi puiku, pati geriausia proga nesustoti vietoje ir tęsti paieškas.
Visi griežtai pasisakome prieš šališkumą ir ideologinį mąstymą.
Iš kitos pusės, grupės susikūrimas tam tikra prasme susijęs su meile konkrečiam žanrui. Istoriškai deathcore buvo ilgai atmetamas užkietėjusių metalistų scenoje, visi esame girdėję kvailų bandymų argumentuoti, kad tai nėra metalas, nėra “true”. Į tai nekreipiame jokio dėmesio, nesistengiame įtikti jokiai žmonių grupei.
Tomas: Grupėje turime ir panką, ir metalistą, ir šiaip visi marozai, nes su treningais. Žanrų skirstymai aktualūs tik tiems, kam jie aktualūs. Panašiausia, jog death’as/deathcore’as yra mūsų pagrindas, bet šiaip nesitaikome nei į vieną žanrą ir inkorporuojame ir hardcore’o, ir black’o, ir elektronikos, einančios nuošalėj.
Metalistui-ortodoksui, be abejo, kliūna jūsų treningai. Ką jam pasakytumėt?
Domas: Charles H. Duell, Amerikos patentų komisijos vadovas 1899 metais tai puikiausiai išsakė – viskas, ką buvo galima išrasti, jau yra išrasta. Tuo vadovaujantis galima teigti, kad 70-ųjų muzika buvo geriausia, Slayer yra geriausia grupė, o James Hetfield – geriausias muzikantas pasaulyje ir nebėra prasmės išradinėti dviračio – juk The Beatles jau išleido “Abbey Road”.
O kalbant rimtai – jeigu garderobo pasirinkimas užkerta kelią išgirsti muziką, visi turi visas galimybes ir priemones rasti tai, kas atitiktų kiekvieno asmeninius stadartus ir skonį.
Koks jums atrodo lietuviškas kontekstas, vykstantis aplink Death in Taiga?
Domas: Puikiai pamenu, kai sužinojau apie Dark Presence, Posterity, vėliau tapusią Exile into Suffery, Paralytic ir negalėjau patikėti, kad Lietuvoje yra muzikantų, galinčių groti tokiais tempais, taip techniškai, kurių skambesys neturėjo nieko bendro su kitomis lietuviškomis grupėmis. Tai tikrai paskatino išbandyti kažką, kas iki tol atrodė pasiekiama tik Vakarų pasauliui.
Kontekstą apibrėžti labai sudėtinga, kai didžiausi įkvėpimo šaltiniai neturi nieko bendro su tuo, ką šiuo metu siūlo Lietuvos scena. Todėl kontekstą tenka kurti patiems.
Kodėl viename jūsų klipų „25-ame kadre“ pasirodo… Šrekas?
Domas: Paslaptingomis aplinkybėmis mūsų repeticijų studijoje apsigyvenęs Šrekas tapo tarsi laimės simboliu. Kaip jis atsirado klipe, žino tik jis pats.
Tomas: O kodėl NE?
Įrašus atidavėt miksuoti ir masterinti buvusiam belgų grupės Aborted gitaristui Mendel bij de Leij. Ką jis pridėjo jūsų skambesiui? Kada ir kokiu formatu bus galima įvertinti visą albumą, jei toks bus?
Domas: Mendel yra savo srities profesionalas. Su jo pagalba pavyko išspausti modernų, vakarietišką skambesį.
Kol kas planų leisti pilnos trukmės albumo neturime. Labai greitai supratome, kad deathcore nėra tas žanras, kad galėtume dainas “kepti” vieną po kitos. Kiekviena daina reikalauja begalės pastangų ir planavimo, kiekvienas sluoksnis, rifas ar vokalo linija turi būti nuodugniai išgryninti ir patenkinti visų grupės narių standartus.
Tomas: Apsvarstę Lietuvoje miksą/masterį darančius žmones, neradome tinkamo varianto, kuris įgyvendintų tą galingą ir sterilų skambesį, kurį mums padarė Mendel’is.
Dabar, kai visi muzikos klausosi internete, nėra tokio didelio poreikio leisti pilną albumą. Leisdami singlus galime susifokusuoti prie vieno gabalo ir užtikrinti jo originalumą bei kokybę. Taip galime greičiau išmokti naujų specifikų kuriant ir įrašinėjant, o ir grupės veikla nesustoja, nes nereikia išleidus albumą ir vėl užsidaryti studijoje iki kito full lenght’o.
Taip pat ir kažkuriuo momentu turėsime pakankamai išleistų gabalų, kad ant jų užmest greitą remasterį, sujungt į vieną dešrą ir paleist kaip albumą.
Grupę nusprendėt pristatyti trimis vaizdo klipais. Jei „Death In Taiga“ būtų ilgo metro filmas, koks jis būtų?
Domas: Visi mėgstame kosminio siaubo žanro filmus, kompiuterinius žaidimus ir literatūrą. Tačiau nepraleidžiame progos pasijuokti iš seno gero fails vaizdelių rinkinio.
Manau, puikiai įsipaišytume į “The Big Lez show”.
Tomas: Nors muzika ir yra pagrindinis elementas bei viso ko esmė, tačiau norisi Death in Taiga pristatyti kaip “the whole package”. Labai vertinu, kai grupės turi savo stiprų ir atpažįstamą identitetą, kur iš pirmų garsų ar klipo vaizdinių galima identifikuoti grupę. Galima būtų ir visą brandbook’ą grupei padaryti, pateikti pagrindines spalvas, vizualus, toną, šriftą ir t.t. Jei daryti kažką pagal dabartinį mūsų stilių, tai turėtų būti kažkas mistiško, svyruoti tarp labai seno ir skaitmeninio, tarp visiškai užstingusio ir itin karšto. Na, ir turėtų kažkas brutalaus, nes deathcore’as.
Kokia galėtų būti tolimesnė grupės trajektorija?
Domas: Trajektorija gan aiški ir išlieka tokia pat, kokią nusibrėžėme nuo pat pradžių – tolimesnė kokybiška kūryba ir pasiruošimo darbai artėjančiam debiutui.
Tomas: Atrodo, kad jau būtų pats metas išbėgti į aikštelę, padaryti debiutinį koncertą, apkeliauti aplink Lietuvą.
Iš tikro yra labai daug, ką dar galime ir ką turime padaryti. Reikia išspręsti daug techninių klausimų ir tinkamai pasiruošti geram atlikimui, o dar visa tai, kas yra aplinkui muziką – atributika, tolimesnis įvaizdžio planavimas ir vystymas, pažinčių ieškojimas. Tikrasis tolimesnis tikslas yra pasiruošti savo kūrybą sėkmingai pristatyti užsienyje, kas, mano manymu, daugumai grupių sekasi sunkiai.
Internete:
Komentarai