Vairuojant namo iš Anykščių radijas pasakojo apie laimės ekonomiką ir balansą tarp lūkesčių ir realybės. Lūkesčiai po 2019-ųjų festivalio, kaip ir ekonominė kreivė, kilo aukštyn. Pirmieji atlikėjai žadino apetitą, tačiau balandį paskelbta, kad renginys neįvyks “dėl pandemijos sukelto chaoso pasaulyje”. Kitų metų pradžioje organizatoriai nusprendė, kad “besitęsiantis karantinas, nežinomybė ir visuotinis sąstingis nepalieka jokių galimybių suorganizuoti tokį festivalį, koks jis turi būti.” Besistumdydami popandeminiame muzikos turguje, “Devilstone” dėlioja programą, kurios pirmuosius kontūrus paskelbė… vasario 24-osios rytą, būtent tada, kai rusai pradėjo bombarduoti Ukrainą. Lūkesčiai ir realybė kaip niekada arti vienas kito, o gal net nusverti pastarosios naudai. Laimė yra tai, kad “Devilstone 2022” vis dėlto įvyko!
Šiemetinis oras labai priminė skandinavišką midsommerį – valandą šviečia saulė, kitą – lyja lietus, trečią – vėl kepina. Galbūt tai pasąmoningai vis nuvesdavo iki palyginimų su “Roskilde” Danijoje – savotišku Europos open-air’ų etalonu. Kita analogija – “atsarginio suolelio” grupės. Sklisdavo pasakojimai, kaip Kopenhagoje viešbutyje tūsinasi kelios grupės, kurias iškviestų, jei kažkas neatvyktų. Žinodami įtemptą situaciją pasaulio oro uostuose bei už už kampo vis dar tykantį kovidą, “Devilstone” taip pat pasinaudojo šia strategija: nenumatytais atvejais scenoje buvo pasiruošę pasirodyti lietuviai Arklio Galia ir Fused Trio bei latviai Terror Activator, bet… visi atskrido-atvažiavo ir nebuvo nė vieno atšaukto pasirodymo! Tempiant toliau link danų – programos punktualumas. Gal tik festo hedlaineriai Mayhem savo pradžią užtempė kiek ilgiau, visa kita vyko pliusminus 5 minučių tikslumu. Toliau vedant analogiją su danais – deja, mes jau pralenkėme skandinaviškas gėrimų/maisto kainas festivalyje. Kažkada “Roskilde” labai skaudėdavo piniginę, kai alus kainuodavo po 14lt, kiek litų būtų 4,5eur paskaičiuokit patys. Prieš “Devilstone” vienas internautas paskaičiavo, kad visam savaitgaliui reikėtų apie 500eur, berods, jau su festo merču. Taigi, iš tikrųjų tuoj gyvensime Šiaurės Europos kainomis. Kita vertus, neužmirškime, kad ne piniguose laimė, o skandinavai – vieni laimingiausių žmonių pasaulyje!
Vietinė žiniasklaida “Anykšta” su antrašte “Festivalis „Devilstone“ jau sėja paniką – žmonės skundžiasi dėl triukšmo” citavo vieną miestelio gyventoją: „Ačiū Dievui, rytoj baigsis festivalis Anykščiuose „Velnio akmuo“. Langinės dreba nuo garso, gyvūnai slepiasi, vištos nededa kiaušiniù, nėra poilsio net naktį…” Renginio organizatoriai deklaruoja gerus santykius su Anykščių valdžia, bibliotekoje pastaraisiais metais vyksta parodos (šiemet – fotografo Lino Vaitonio, paroda veikia iki rugpjūčio 19 d.), tą savaitgalį būna užimtos visos miegamosios vietos, vietiniai verslai vos spėja suktis, o festivalinės Vilniaus gatvės gyventojai pardavinėja atvykėliams savo rankdarbius. Trys dienos dundėjimo ir tavo miestelis atsiranda ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žemėlapyje. Todėl, kaip sako Egomašinos būgnininkas Antanas Jakutis: “Anykščių vištos plbm visos jau su skiauterėm peri metalinius kiaušus, tai galėsim tęst šią tradiciją kitais metais”.
Taip pat nereikia pamiršti, kad tuo metu, kai mus žadino muzika, už kiek daugiau nei 1000km žmonės pabudo nuo sprogimų arba nepabudo visai. Kažkoks internautas dūrė organizatoriams, kad jei jau anykštėnai patenka į festą su ~40% nuolaida, kažkas panašaus turėtų būti pasiūlyta ir ukrainiečiams. Šiais laikais muzika negali apeiti politikos ir kai kurios grupės to nepamiršo: McLoud’ai “žudė” Putiną, Akli atliko Black Sabbath kūrinį “War Pigs”, lenkai Decapitated sakė: „Fuck Putin and stop war in Ukraine”, o vienas MC Growl’o dalyvių a cappella atliko ukrainietišką dainą.
“Devilstone” programos atrankos kriterijai yra gana griežti, bet dieninė “Barbablu” dalis būna skirta dažniausiai šviežiems LT scenos vardams. Penktadienį buvo galimybė išgirsti naujuosius Katarsis, Gamka, Disko.kognityvas. Prieš 4-5 metus įvyko tikras lietuviškos alternatyvinės muzikos sprogimas. Erdvioje Rytų scenoje pasirodę Akli prisiminė, kaip anksčiau patys moshino tarp žiūrovų, o kiek vyresni Sraigės Efektas išvis surengė vieną labiausiai “čia-ir-dabar” pasirodymų festivalyje, kurį savo baletu išsuktomis kojomis pradėjo Plie ir jau minėti McLoud’ai. Tuo tarpu naujosios kartos trio balsas nuskambėjo blankokai ir, svarbiausia, truputį apie nieką. Kur jūsų protestas plačiąja prasme?! Tam nebūtina spausti žiauriausio fūzo, įvairūs jausmai ir jų išraiškos gali tapti atsvara blizgančiai “mamos” eurovizijai. Tokie jauni ir jau tokie normalūs.
Man festivalio highlight’ais tapo MC Growl’as ir beprotiškas Egomašinos pasirodymas “garaže”, kur viskas ir prasidėjo. MC Growl kovas jau galima būtų pardavinėti kaip frančizę viso pasaulio festivaliams, o jo konferansjė Gedas iš “Audronašos” kritiniu atveju laisvai galės imtis renginių vedėjo profesijos. Šiemet šį aktą stebėjo apie tūkstantis žmonių, o emocijų jis sukėlė ne mažiau nei geras koncertas. Iš tiesų gal net ir daugiau. Nežinantiems, gyva grupė groja įvairius stilius, o užsiregistravę dalyviai riaumoja-kriokia-žviegia-spiegia kaip sugeba. Tiesa, finalistas Szymon iš Gdansko prisipažino, kad anksčiau dainavo black grupėje. Vis dėlto tai jam nepadėjo nugalėti visais diapazonais ir stiliais linksmai laviravusio Phil’o iš Panevėžio. Finalas buvo karštas ir pasiekė apogėjų, kai abu vokalistai turėjo dainuoti to paties kūrinio metu. Tuo tarpu Egomašina gimtojoje “Monsterio” palapinėje surengė betarpišką koncertą-jam session’ą su (ne)kviestais būgnininkais ir vokalistais. Viskas atrodė kaip per karščiausią boiler-room’ą.
Nuo pat jos atsiradimo esu Rytų scenos gerbėjas, naktimis nueinu iki “Barbablu”, o tarpuose paklausau metalinių “Vakarų”. Pirmą vakarą suskambėjo amerikiečiai Nothing ir festivalio šūkio krikštatėviai Zeal&Ardor. Pirmieji sugrojo visą paletę shoegaze ir American indie archetipų, tačiau pasigedau daugiau jų pačių. Zeal&Ardor, palyginti su pasirodymu “Barbablu” atrodė gerokai pridėję masės ir pro muzikantų, tačiau kiek praradę savo vergiško bliuzo. Suomiai The Holy linksmai pagrojo su savo dviems dūmuose paslėptais būgnininkais. Pavasarį matyti ankštame Talino bare jie skambėjo labiau tight. Gaila, gana stiprus lietus nusinešė daug publikos britų Crows pasirodymo metu – jų neo-pankrokas buvo vertas tikrai daugiau. Golden hour metu pasirodę Sraigės Efektas padarė taip, kad po jų kurį laiką nieko nesinorėjo – žinai, kaip būna po gero filmo ar spektaklio. Mayhem surinko didžiausią publiką per savaitgalį (dauguma kalbintų žmonių sutiko, kad šiemet žmonių kiek mažiau, nors pagal palapines ir automobilius to nepasakytum) ir prikaustė dėmesį tiek, kad jo beveik neliko HMLTD kabaretui – pagal paskutinį gabalą galima spręsti, kad tai buvo karščiausias “Barbablu” koncertas. Šiemet šiai scenai naktimis pritrūko energijos, todėl norintys šokti suko link klubo “Miražai”. Jei prie viso šito dar būtų įvykę kokie nors nesankcionuoti ne tokie rimti šokiai su visokiais guilty pleasures, būčiau gal ir negrįžęs.
Didelių lūkesčių nebuvo, o realybė pasirodė spalvinga, trys dienos praskriejo per greitai. Puikios atostogos alternatyvios muzikos ir menų kurorte. Laimės indeksas pakilo.
PS. legionierių iš Lenkijos varoma “Ore” futbolo komanda užėmė garbingą 4-ąją vietą festivalio futbolo turnyre. Linkėjimai kapitonui Kacper Korona!
Komentarai