Foto: Emilis Garla
Pastarąjį kartą girdėjau GNAW grojant “Devilstone”, pirmąją festivalio dieną uždarantį „Miražų” sceną. Po tamsių „Bad influence” sesijų bare „Godo” ir brutalių „Bloodplay” vakarėlių klube „Haxan” žinojau, kad jis bus paruošęs gerą selekciją. Nors tikėjausi šiek tiek griežtesnio turinio – vis dėlto #dancefloorobscurism #brutalbeats, bet energijos užteko publikai šokdinti iki pat ryto.
Pasirodo, turime nemažai bendrų draugų, tad festivalio metu ne kartą susitikome. Besidalijant įspūdžiais pasinaudojau proga paklaust Mariaus – ką manai apie galimybę duoti interviu? Atsakė: „Būtų įdomu pabandyt, niekada nesu davęs.” Nusijuokiau – man irgi pirmas intervas. Taigi, po kelių savaičių susitikome savo pirmiems kartams ir pasišnekučiavom apie pirmus prisilietimus prie elektroninės muzikos, kiek nerangius pirmus išstojimus už pulto ir dar šį bei tą.
Pirmi kartai ne visada būna pavykę, bet visada įsimintini. Mariau, jei skaitai – linkėjimai. O ir kitiems skaitytojams, tikiuosi, bus įdomu.
Kada ir kaip atradai elektroninę muziką?
Kaip ir daugumai jaunuolių iš mažų miestelių, man tuo metu patiko visas jumpstyle-shuffle dalykas. Be to, ankstyvoj paauglystėj brolis pradėjo apie muziką šviesti. Pamenu, parodė man, kas yra noizas – tai buvo pirmasis stilius, kuris prie elektronikos prisilietė. Pajaučiau artumą su tuo visu triukšmu. O jeigu kalbant apie klubinę elektroniką, tai kiek man – aštuoniolika buvo? – Marijampolės pankų chebra paklausė manęs: „klausai hardcoro?”. Jo, sakau, klausau hardcoro, bet aš galvojau apie tą visiškai kitą, iš panko pusės. Bet pradėjo jie leisti reivinį hardcorą. Tuo metu visai užkabino. O paskui mane nusivežė į pirmą reivą Kaune.
Kas paskatino stoti už pulto?
Draugas pasiūlė pagroti vakarėlyje per Jonines. Pasiruošiau set’ą dar taip labai primityviai per FL studio, kažkaip ten susiklijavau visus track’us į vieną dešrą ir galvojau su sintezatoriais ant viršaus pažaisiu. Parodžiau viską ką aš ten pasiruošiau, o jis išsitraukia kontrolerį: „Ne ne, su šituo mes darysim”, sako. Niekad nebuvau lietęs aš tokio dalyko gyvenime, ir niekad negalvojau, kad paliesiu. Parodė per kelias minutes play, pause, crossfade, garsą. Apie EQ nebuvo net kalbų. Dar parodė kaip filter’is veikia ant kontrolerio, kad būtų galima sick drop įšaut. Tai va, aš tą naktį atidariau tą mini festivaliuką su witch house selekcija, buvo smagu. Tada supratau, kad noriu daugiau tuo užsiimt.
Pradėjai nuo chebros festivaliuko, o pastaraisiais metais jau ir renginiuose su stipriais atlikėjais grojai, tokiais kaip Filmmaker ar Schwefelgelb. Kaip pavyko prasimušti?
Mano pirmas official gig buvo Skylėj. Aš tada vadinausi „Drool”, pagrojau savadarbio laužyto tekno. Tada dar net nemokėjau ausinėm naudotis, nes kažkodėl tutorialą pažiūrėt galvoj nekilo idėja, svarbiausia kažką daryt. Vėliau išmokau labiau su aparatūra dirbt, persivadinau į GNAW, ir 2018 metais paleidau pirmą Soundcoud setuką. Dar sugrojau „Lemmy” witch house set’ą. Buvo labai awkward, nes publika ten stovėjo kaip per koncertą, bet aš pats buvau patenkintas. Vėliau sugalvojom su pora draugų „First Gate” renginį Parake. Idėja buvo tamsesnė, smarkesnė tematika. Gavos kiek prisvilęs blynas, bet skanus. Ten išėjau su savo industriniu skambesiu, o tada mane pastebėjo misteris Algirdas Šapoka. Įėjau į „Ghia” ratą. Pagrojom keliuose renginiuose, ir nuo tada viskas sėkmingai išsivystė per keletą metų.
Kas lemia tavo muzikos pasirinkimą?
Kai ieškau muzikos, tai man, kaip ir visiems – pagal nuotaiką. Mano atėjimas į alternatyvią muziką buvo per metalą ir noizą. Tai suformavo visą pradžią – gal aš tokio skambesio ir ieškau. Išgrynintas industrinis skambesys žavi, nors ne vien tai groju. Visas horror žanras tikrai padarė įtaką. Fever dream tematikos, kur pats nesuvoki ir yra per abstraktų pajautimą, mane traukia.
GNAW reiškia nerimavimą ir graužimąsi, o tavo grojamoje muzikoje girdimas labai tamsus skambesys. Ar tave domina tamsioji gyvenimo pusė?
Man atrodo, kad grojama muzika kažką apie žmogų pasako. Tas tamsumas mane visada žavėjo. Nuo vaikystės turiu problemų su miegu. Iš to gal ir kyla ta „fever dream” estetika. Gaila, kad neužsirašinėju sapnų, nes daug iš to pasisemiu. Kartais pats sau sakau, kad bandau tai perteikt per muziką kažkaip.
Tai, ką grojai Devilstone festivalyje, skyrėsi nuo to, ką esam įpratę tave girdėti grojant. Prisitaikei prie festivalio specifikos, ar keiti stilių?
Devilstone buvo mano pirmasis festivalis, kuriame esu buvęs, ir man buvo asmeniškai svarbu, kad būčiau savo lūkesčius išpildęs. O pati aplinka – gamta – leidžia išsilaisvinti iš to klubinio standarto. Tai why not?
Ką vadini klubiniu standartu ir kuo nori išsiskirti?
Išsiskyrimas nėra apgalvotas sprendimas. Noriu daryti tai, ką noriu daryti. O klubinis standartas iš esmės, kaip aš tai suprantu, yra dominuojanti klubinės muzikos tematika šiame mūsų undergrounde, kabutėse. Muzikos spektras, kuris gali skambėti klubinėj aplinkoj yra platus. Nuvilia, kai per visą naktį girdi, rodos, vieną set’ą. Norisi įvairovės. Dėl to pats pastaruoju metu stengiuosi aktyviau tą pačią temą gvildenti kitais skoniais.
Nebijai, kad jei per daug nueisi į alternatyvią alternatyvą, nebeliks booking’ų?
Per daug apie tai negalvoju. Manau, kad ras žmonės, kurie turi tokį interesą, kuriems tai smagu. Turbūt nepradėsiu klubuose harsh noise wall’ų grot. Turbūt. Nepažadu (juokiasi). Man atrodo, kad muzika yra vienas iš įrankių, su kuriais galima elgtis taip, kaip nori. Į visas medijos ar meno formas stengiuosi žiūrėti kaip į spektro dalykus. Tame spektre gali rasti kažką įdomaus, ir nebus taip, kad bus tik tau vienam įdomu.
Dabar kyla daug diskusijų, ar muzika ir politika ir muzika turėtų eiti kartu, ar tai visiškai nieko bendra neturintys dalykai. Kokia tavo nuomonė?
Aš sakyčiau, kad muzika, kaip ir bet kuri meno šaka, niekada nebuvo atskira nuo politikos. Net jeigu ji nėra politiška savo žinute, ji vis tiek dažnai atspindi kažkokias to laiko realijas, niuansus. Man atrodo, kad dauguma mūsų kažkokią politinę žinutę, tokį ar anokį požiūrį transliuojame tame, ką išstumiam į viešąją erdvę. Palaikau politikos ir muzikos sąsają. Puikus fenomenas – „Slava Ukraini” elektro. Man patinka, kai menas yra ne tik apie meną, o apie kažką.
Internete:
Teksto autorė – Elena Grigalauskytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros studentė ir atlieka praktiką Ore.lt.
Komentarai