„Kūrybinis buldozeris“ Benas ir jo “ba.utofonas”

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Kiek mažiau nei prieš 10 metų mažai žinomas jaunas atlikėjas Benas Aleksandravičius, pasivadinęs savo inicialais „ba.“, sakė: „Kol kas noriu įsitvirtinti Lietuvos scenoje, jeigu tik tai pavyks.” Šiandien „ba.“ yra ne tik vienas žinomiausių šiuolaikinės lietuviškos popmuzikos vardų, bet ir lengvai įsimenamas, sunkiai suprantamas jaunosios kartos balsas, kurio naujausią, trečiąjį studijinį albumą „Nauto“ išleido žinomos leidybinės kompanijos „Sony Music“ Suomijos padalinys. Be to, muzikantas yra nuolatinis muzikos inkubatoriaus „Novus“ vedėjas, šiemet pradėjo jau 9-ąjį savo radijo laidos „Red Rose Radio“ sezoną, o metų pradžioje tapo LNK televizijos projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ mokytoju.

Praėjusią vasarą, švęsdamas „ba.“ veiklos 10-metį, Benas su kolegomis surengė didžiausią lietuviško roko įvykį Vingio parke nuo 1997-ųjų – tada čia vyko legendinių „Foje“ atsisveikinimo koncertas. Ketvirtį amžiaus nė viena vietinė grupė nedrįso čia rengti kažko panašaus. 2017-aisiais „ba.“ „pasimatavo“ dalį didžiausios Vilniaus arenos kartu su „Freaks On Floor“ ir „Colours Of Bubbles“, o prieš dvejus metus buvo priversti atšaukti savo solinį koncertą „Compensoje“. Vis dėlto šią vasarą grupei pavyko užkariauti Vingio parką ir surinkti jame panašaus dydžio minią, kaip ir po kelių mėnesių čia koncertavusiai pasaulinio garso žvaigždei „Nick Cave & The Bad Seeds“. Tiesa, Benas juokiasi, kad N. Cave‘as pasirodė svečiuose, o jie – namų aikštelėje.

Naujausias „ba.“ albumas „Nauto“ brendo kelis metus. Mintis naujoms dainoms Benas pradėjo rinkti būdamas Vilniuje, o kaip turėtų skambėti naujasis albumas, ėmė ryškėti įsirengus grupės studiją buvusiose Lukiškių kalėjimo erdvėse. Galiausiai „Nauto“ dainos formavosi atšiauriame lietuviškame pajūryje. Pasak B. Aleksandravičiaus, norėta sukurti agresyviausią ir purviniausią „ba.“ įrašą.

Likus kelioms dienoms iki oficialaus „Nauto“ išleidimo dienos, su Benu susitikome pasikalbėti apie „Nauto“, jo kūrimo procesą, santykius su „Sony Music“ ir tėvais, televiziją ir patarimus jaunajai kartai.

Kas yra nauto?

Yra toks prietaisas nautofonas. Vienintelis išlikęs yra Šventojoje. Nebeveikiantis, bet, kiek žinau, jį bando restauruoti. Tai – kaip švyturys, tik garsinis, skleidžiantis tam tikrą signalą rūko metu laivams. Taip pat nauto lotyniškai reiškia „jūreivis“. Pastarosios reikšmės nežinojau, bet man patiko pats nautofono principas. Albumo prodiuseris Domas Strupinskas daug laiko praleidžia Šventojoje, todėl galutinis albumo skambesys buvo daromas pajūryje. Beje, nuėjome ir iki nautofono.

Nenorėjau albumo vadinti lietuviškai, todėl nutryniau pusę žodžio ir išėjo nauto. Panašiai buvo ir su grupės pavadinimu – pradžioje tai buvo mano inicialai, bet vėliau išlindo visokių kitų reikšmių, be to, norėjosi, kad viskas nebūtų lengvai pasiekiama ir suprantama. Savo sprendimus visada vertiname ir iš vizualinės perspektyvos, tad ir nauto atrodė protingesnis sprendimas nei nautofonas. Studijoje ant balto stalo turėjau markeriu užsirašęs keletą variantų, stebėjau, kuris labiausiai įstringa galvoje ir turi daugiau reikšmių.

Trečias kartas nemeluoja ir unplugged

Faktas, kad nemeluoja apie brandą, vis dėlto 10 metų. Ir nemeluoja apie tai, kad stengiamės nebetempti gumos, mano tikslas – vis nubraukti po vienerius kūrybinio proceso metus. „H8“ kūrybos procesas užtruko ketverius metus, o šis pasirodė jau po trijų, tai sekantis gal po poros išeis? Nervina, kad ne visi supranta, jog žmonės, grojantys muziką, irgi keičiasi, kaip ir klausytojai. Jie nėra strigę laike ir man nebe šešiolika. Iškart žinojome, kad šį albumą norime daryti griežtesnį, nors mūsų būgnininkas Dominykas Babikas ne kartą siūlė parašyti ką nors ramesnio. Manau, kažkada tikrai išleisime ramesnį įrašą, bet tai turbūt nebus kitas albumas. Greičiausiai bus koks nors tarpinis, ne pilnos trukmės etapas tarp albumų, nes visai sekasi griežčiau groti, suklikinom su šituo soundu, kurį dabar darom. Jis yra ganėtinai spalvingas, yra ir ramesnių vietų, bet chebra nori tiesiog pašredint ir pavirint gitaromis. Bet man patinka ir mūsų unplugged koncertai. Jie būna reti, ypatingomis progomis. Pavyko MO muziejaus koncertas, vėliau ir Valdovų rūmuose grojome. Paprastai žmonės į mūsų koncertus ateina šokinėti, dainuoti, daužytis vieni į kitus, gulėti ir nežinia ką daryti. Iš tikrųjų kartais nelabai suprantu, ką jie daro mūsų koncertuose, bet akustiniuose į pirmą planą iškeliame vokalą, ir tai yra tas retas atvejis, kai vertėtų pasiklausyti teksto ir to, kas vyksta aplinkui. Faina, kad tokie koncertai atveda naujos auditorijos, galbūt nenorinčios trankytis mūsų didesniuose koncertuose. Pavyzdžiui, po MO koncerto kažkas parašė, kad visada varo į mūsų koncertus, bet jo žmonai nepatinka trintis su visais, o šitas ir jai tiko. Unplugged pasirodymai atveria naujus vartus ir džiaugiuosi, kad per švelnesnę programą mus atranda vyresni klausytojai – lengviau išgirsti ir, tikiuosi, suprasti, apie ką mes kalbam.

„Nauto“ yra labai sudėtingas – norisi iki jo pristatymo turo Lietuvoje (sausio 6 d. – Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, sausio 14 d. Kaune – kino teatre „Daina“, sausio 28 d. – Klaipėdos „Hofe“ – D.K. past.) prikaupti užtektinai staminos tiek grojimo, tiek vokalo, tiek bendrai jėgų prasme. Dar nė karto nebandėme šio albumo sugroti nuo pradžios iki pabaigos, bet jau žinome, kad tai pareikalaus daug jėgų, todėl ir koncertus sudėliojome ne kasdien, o kas savaitę, kad galėtume viską „pasimatuoti“.

Muzika kalėjime ir tekstai prie jūros

Viską pradėjome kalėjime, o baigėme prie jūros. Albume galbūt juntamas emocijų šokinėjimas nuo savotiškos nelaisvės iki laisvės. Jis yra ritmiškas ir griežtas, kaip kalėjimo sienos, tačiau tekstas ir vokalas – laisvi kaip audringa jūra. Abi šios lokacijos labai tinkamos kūrybai, ir jos tikrai pasiteisino.

Paprastai tekstus rašau Nidoje, jau turėdamas visas instrumentuotes. Taip buvo ir su albumu „H8“ – žiemą važiavau į Nidos meno koloniją ir ten rašiau tekstus. „Nauto“ juos parašiau per tris tokius išvažiavimus po savaitę. Smagu ten vienam būti, kai nėra žmonių. Pusę dienos einu į tokią betikslę kelionę, o grįžęs į savo kambarį, užsidegu smilkaliuką ir rašau iki paryčių.

Džiaugiuosi, kad šiame albume iš dalies pavyko išvengti tiesmukos akistatos su savimi ir daugiau sukurti tam tikrų vaizdinių ir istorijų, nebūtinai susijusių su manimi.

Rašydamas albumą klausiau labai mažai muzikos ir dar mažiau roko, reikės dabar atsigriebti už tai, kas įvyko muzikoje per pastaruosius 3-4 mėnesius. Pavasarį, kai jau buvo atšilę, paskutinio savo išvažiavimo į Nidą metu važinėjau pajūrio takais skeitu ir klausiau tokių kūrinių kaip „Choir Boy“ – „Sweet Candy“, „Everything But The Girl“ – „Never Could Have Been Worse“, „Hey Colossus“ – „Calenture Boy“, „Maruja“ – „Blind Spot“, „Peeping Drexels“ – „Lenny“ ar „Portishead“ – „Mysterons“. Klausiau labai keistos muzikos, bet turbūt norėjau pailsėti nuo savęs ir aštrių gitarų. „Blind Spot“ ausinėse sukosi turbūt daugiausiai – esu prasukęs jį nuo ryto iki vakaro non-stop. Žiauriai mėgstu klausytis vienos dainos visą dieną – išsirenku auką ir atlupu taip, kad pusę metų negalėčiau klausytis. Kartais atsikėlęs ryte ieškodavau dainos, kuri atitiktų tos dienos nuotaiką ir, jos neradęs, susikurdavau ją pats.

Prodiuseris ir jo „No Dog Barking“

Domo kūryba mano gyvenime atsirado vaikystėje, kai dar tėvai neišleisdavo į koncertus. Jis tuo metu grojo „No Dog Barking“ – mano mėgstamiausioje lietuviško roko grupėje. Deja, grupė gyvavo labai trumpai ir išleido vos 3-4 kūrinius, bet kiekvienas jų man žiauriai svarbūs. Patinka ir kiti Domo muzikiniai dalykai, tokie kaip „Make It Real Project“. Svajojau kada nors išgirsti „No Dog Barking“ gyvai. Bandžiau užtravinti Domą, kad „No Dog Barking“ sugrįžtų ir sugrotų koncertą, apšildydami mus 10-mečio koncerte Vingio parke. Viskas lyg ir pajudėjo, bet, žinai, atkurti grupę po tiek metų, kai kiekvienas jų yra ne tik muzikaliai, bet ir asmeniškai išsiskyrę… Žodžiu, mano atgaminimo projektas nepavyko, bet su Domu vis tiek norėjosi padaryti kažką kartu, padžeminti. Todėl kai albumo kūrimo procese atsirado galimybė turėti prodiuserį, mano vienintelis noras buvo turėti Domą. Keletą kartų atėjo pas mus į studiją, parodžiau demo versijas, diskutavome apie skambesį. Jam patiko ir jis prisijungė. Smagu, kad per mus jis sugrįžo prie roko ir galėjo tą aštresnę gitarą paglostyt. Įsiminė dešimties dienų atviresnis ir gilesnis susipažinimas Šventojoje, tarpusavio ir skambesio ieškojimas. Ir dienomis, ir naktimis su Domu eidavome pasivaikščioti ir bandėme atrasti bendrą tėkmę, koks tas albumas turėtų būti. Smagu, kad visa ši albumo dėlionė, demo versijų virtimas į išbaigtus kūrinius, irgi vyko prie jūros.

Albumą įrašinėjo Jurgis Masilionis, tad iš esmės nuolat darbavomės trise. Žinoma, turiu omeny visą grupę. Faina, kai yra daugiau galvų, bet kartais nuomonės ir požiūriai išsiskiria. Faktas, kad buvo idėjų išgryninimo momentų, kur kas kaip ką įsivaizduoja. Džiaugiuosi, kad kiekviename sprendime atradome bendrą kalbą. Nėra nė vieno dalyko, padaryto prieš mano ar grupės valią. Visada svarbiausia šnekėtis, tiek grupės veikloje, tiek dirbant su kitais, tiek santykiuose. Beje, iki tol Jurgis ir Domas net nebuvo pažįstami. Jurgis su mumis dirbo jau daug metų, o Domas buvo visiškai naujas žmogus. Džiaugiuosi, kad jiems pavyko subondinti, nes iš pradžių bijojau, kad įvedus naujus žmones gali būti sudėtinga rasti bendrą sprendimą dėl skirtingų požiūrių, skirtingų kartų ir skirtingų mokyklų. Bet visi skyrė daug dėmesio išsiaiškinimui, apie ką mes čia ir kodėl, pasimėtė referencais ir galiausiai įvyko dviejų ultratalentingų ir puikių žmonių pažintis. Taip pat labai džiaugiuosi, kad šią vasarą Domas su grupe kelis kartus grojo gyvai. Koncerte Kirtimų kultūros centre mano vieną mėgstamiausių savo kūrinių „Streets Under Pressure“ Domas paskyrė man, aš kaip maža mergaitė apsišlapinęs klausiau.

Blogiausias „ba.“ muzikantas uždainavo kitaip

Džiaugiuosi, kad nereikėjo įdėti daug fizinių pastangų, kad gerklėje pasikeistų kažkoks raumuo. Galvoje per duos dvejus karantininius metus kažkas suklikino, juk mažai koncertavome, tik vasaromis. Kažkiek padėjo ir koncertinė patirtis, visų pirma, naudojimasis in-air’ais. Bandymas geriau išgirsti save atrakino naują pasitikėjimą balsu ir neištirtais vandenimis. Vienas kolega juokdavosi, kad esu blogiausias muzikantas grupėje „ba.“, ir tai yra tiesa. Vis dėlto vokaline prasme atsirakino kažkokie nauji vartai. Kažkada su „Free Finga“ esame kalbėję apie dainavimą koncertų metu – tiek jam, tiek man yra buvęs toks laikotarpis, kai gyvai grojant kūriniai skamba visiškai kitaip nei studijoje. Atrodydavo, lyg tavo galimybės susiaurėja, nors iš tiesų yra platesnės ir tuomet pradedi ne dainuoti, o rėkti ir šaukti. Galbūt dėl savotiško savisaugos instinkto. Pastaruoju metu pavyko tai nustumti į šešėlį.

Turbūt esminis momentas buvo tuomet, kai Nidoje rašiau tekstus ir nenorėjau savo kambaryje garsiai dainuoti, kad nesigirdėtų kaimyniniuose kambariuose. Didžiumą kūrinių dainavau į macbook‘o mikrofoną falcetu, tikėdamasis, kad taip pat aukštai galėsiu juos išdainuoti ir grįžęs į Vilnių. Bet studijoje supratau, kad nepavyks, todėl pradėjau eksperimentuoti su skirtingais vokalo deliveriais. Atsirado ir žemesnis, ramesnis registras, ir falcetas, ir tas aukštas rėkimas, kurio net nepavadinčiau dainavimu – viena koja screamo. Amplitudė išėjo labai plati, nežinau, kaip seksis visa tai įgyvendinti koncertuose… Visas procesas, naujos spalvos ieškojimas ir atradimas pasiteisino. Taip ir neteko mokytis vokalo. Daug žmonių, suprantančių daugiau nei eilinis klausytojas, prieina ir pagiria, kad koncertų metu pagerėjo vokalo kokybė. Jei reikėtų dainuoti tris koncertus iš eilės, pirmasis išeitų su pasitaupymu, antras – geriausias, o trečias – jau ant ribos viskiu deginant gerklę. Trijų niekam nerekomenduoju, bet du – laisvai, praėjusią vasarą buvo ne vienas toks atvejis. Trečias koncertas galbūt iš vokalo pusės nebūna geriausias, tačiau stiprus iš bendro grupės susigrojimo ir atsidavimo.

Siurrealus „ba.“ 10-metis Vingio parke

Savo didžiausiame koncerte Vingio parke grojome po pusės metų pertraukos, buvo žiauriai sudėtinga. Žiūrėdamas iš dabartinės perspektyvos, gailiuosi, kad daug vasarą įvykusių dalykų nebuvo Vingio parko koncerte. Tarkime, vasarą padarėme visiškai naują „Vitrinos“ versiją. Mažesniuose koncertuose esame labiau atsipalaidavę ir stengiamės išbandyti kažką naujo: kokį nors naują užgrojimą, daugiau eksperimentuojame su efektų pedalais. Todėl vasaros pabaigoje gyvo susigrojimo ir jo įgyvendinimo kokybė buvo žymiai geresnė.

Koncertas Vingio parke viršijo mano lūkesčius su kaupu. Iki tol didžiausiame mūsų soliniame koncerte buvo apie 2 tūkstančius žmonių – tai buvo albumo „H8“ pristatymas A. Mickevičiaus kiemelyje Vilniuje. Norėjau, kad ateitų bent dukart daugiau, kad suprasčiau, jog mūsų auditorija plečiasi ir atsiranda daugiau naujų žmonių, o atėjo trigubai daugiau. Džiaugiuosi šiuo augimu ir jį vertinu. Vis dar nenumetame ir idėjos padaryti koncertą „Juodas Vilnius“ kartu su „Solo Ansambliu“ Vingio parko regbio stadione.

Vingio parko koncertas buvo turbūt sunkiausias per tuos 10 metų. Buvome tiesiog pervargę nuo ruošimosi, labai daug repetavome, o man su „Damn Good“ merginomis reikėjo dar daug visokių papildomų sprendimų priimt. Buvau išsunktas viso šio proceso, bet tas jausmas… Generalines repeticijas įsirašinėjome pas Jurgį Stasikėlį, studijoje Lukiškių kalėjime, ir dirbome su garso inžinieriumi Justinu Cicėnu. Repetavome studijoje simuliuodami Vingio koncerto garsą. Koncerto dieną išvažiuojame su Simu („ba.“ gitaristas Simonas Motiejūnas – D.K. past.) iš Antakalnio ir kažkas rašo „Instagrame“: „Grįžau po naktinio šifto, žiauriai noriu pamiegot, kad vakare galėčiau ateiti į koncą. Bet negaliu užmigt, nes visame mieste girdisi, kad jūs jau soundčekinatės.“ Važiuojame Geležinio vilko gatve atvirais langais ir girdime, kaip leidžia tą mūsų repeticinį įrašą ir daro pradinį soundčeką be mūsų. Pirmą kartą galėjome iš šono pasiklausyti, kaip dideliu garsu mieste skamba mūsų muzika – visiškai siurrealus momentas. Vingio parke apsauga duoda akreditacijas ir apyrankes, o aš negaliu patikėti, kad čia mūsų koncas. Tik tuomet supratau jo mastą.

Po to kelias dienas gulėjau lovoje ir man atrodė, kad čia buvo mūsų blogiausias koncertas. Buvau susikūręs tiek visokių vaizdinių, susapnavęs visus įmanomus variantus, o kai koncerto metu kažkas nutiko kitaip, atrodė, kad viskas blogai, nes to nebuvai suplanavęs. Po koncerto belenkaip verkiau ir mes su Arče („ba.“ vizualikos meno vadovas Art Belikov – D.K. past.) sakėm, kad daugiau niekada nedarysim tokių didelių koncertų. Trečią dieną pagaliau išėjau iš namų, atėjau į studiją, pakeliui kieme buvo daug chebros ir visi sveikino su koncertu. Atsisėdau studijoje ir supratau, kad buvo tikrai… labai gerai!

„Sony muzikos pramogos“

Praėjusiais metais grojome „Loftas Fest“. Sklido kalbos, kad mūsų paklausyti yra atskridę „Universal“, „Warner Music Group“ ir „Sony Music Entertainment“ atstovai. Galbūt taip ir buvo, bet mes jau anksčiau buvome užmezgę kontaktą su „Sony“, ir man pačiam yra tekę būti pas juos Suomijoje – jaučiausi truputį kaip HBO seriale „Vinyl“: didžiuliai langai su žaliuzėmis, „Playstation“ ir masažo kambariai, o ant vyrų tualeto durų – didžiulė Travis Scott’o nuotrauka. Apie trejus metus buvome jų akiratyje, nusiuntėme jiems kai kurių naujų kūrinių pre-master versijas ir jie nusprendė bendradarbiauti su mūsų vadybos agentūra „Damn Good“ ir išleisti „Nauto“. Jei ne „Sony“, nebūtų nei Domo Strupinsko, nei įrašų „MAMA Studios“ Žvėryne, nei tokio albumo tiražo. Iki šiol didžiausiu tiražu buvome išleidę savo „Unplugged“ plokštelę – 600 vienetų. Iš tikrųjų ir tokio neplanavome, bet per valandą įvyko soldout’as ir iškart užsakėme antrą pressą, o dabar iškart spaudžiam 2000 vnt., iš kurių dalis bus limited edition deluxe, o likusios – įprastinės. Audio turiniu jos nesiskirs, tik vizualiniu. Džiaugiuosi, kad „Sony“ nedaro absoliučiai jokios įtakos nei mūsų garsiniams, nei vizualiniams sprendimams. Anglų kalbos taip pat neprašė, jos nežadam ir nebus. Esam ten, kur esam, tik gaunam papildomą spyrį į šikną.

Bandysime stumti albumą ne tik Lietuvoje, todėl, priešingai nei „H8“, kurį darėme labiau vokalinį, „Nauto“ skambesys labiau instrumentinis. Vokalas jame nėra pirmoje vietoje, todėl manome, kad jis galėtų veikti ne tik Lietuvėlėje, bet ir kažkur aplink. Juolab, kad leidžiamės pas suomius, o Suomija gi, visi žinom, hard rock hallelujah. Pats dėl to nesiparinsiu, bet jeigu jiems pavyks, tai bus labai nice.

Kūrybinis buldozeris, grupė ir koncertai užsienyje

Kai pradėjau groti, turbūt nebuvo nė vienos alternatyvios grupės, kuriančios lietuviškai, bet per tą laiką viskas apsivertė ir dabar beveik visi kuria vien lietuviškai, o kai kam pavyksta ir pagroti užsienyje. Daug kas sako, kad esame net ne Lietuvos, o Vilniaus grupė. Bet, žinoma, smagu pagrojus kokį didesnį koncertą Vilniuje išvažiuoti, tarkim, į Vokietiją pagroti keliems šimtams žmonių. Ten būna visiškai kita patirtis, paprastai šiek tiek adaptuojame programą ir skambesį, kad vokalas būtų labiau kaip instrumentas, o ne pasakotų istoriją. Pagrindinis tikslas grojant užsienyje, kad bent vienas žmogus po koncerto papasakotų apie jį dar bent vienam ir jie sugrįžtų dviese. Taip yra buvę, pavyzdžiui, Hamburge. Sunkiau groti Vingio parke tūkstančiams nei keliems šimtams Vokietijoje, kurie nelesa. Ten žmonės ateina, išeina ir pamiršta, o čia taip jau yra, kad nuolat turi pramušti lubas. Prisimenu, kai prieš penkerius metus pirmą kartą grojome su dabartine grupės sudėtimi koncerte „R kubu“ tuometinėje „Siemens“ (dabar „Avia Solutions Group” – D.K. past.) arenoje. Prieš jį pasiėmėme gigą Rygoje, kad kartu pastovėtume scenoje ir apsiprastume. Tame koncerte buvo gal penki žmonės, bet mums tai suveikė puikiai. Priklauso nuo to, kokį sau tikslą išsikeli.

Vieną pirmųjų savo koncertų alternatyviuose apdovanojimuose T.Ė.T.Ė. grojome su dabartiniu gitaristu Simonu, tik prieš penkerius metus pagaliau tapome pilnaverte grupe. Bet vis tiek viskas mano filtrą turi praeiti (juokiasi). Mūsų bosistas Nikita Voitovas mane vadina kūrybiniu buldozeriu. Faktas, kad pagrindą grupėje sudaro mano idėjos, bet nemėgstu, kai žmonės mane vadina soliniu atlikėju. Nes jau ir praėjusiame albume, o ypatingai „Nauto“, viską darėme kartu. Galbūt kūrybinė vizija ir kryptis yra mano, bet džiaugiuosi, kad visi prisideda. Dar neatsimušiau į lubas, bet smagu per kitų žmonių kūrybą ieškoti, ką aš pats dar galėčiau išlaužti.

Kai pradėjome groti, iš viso nebuvau matęs pasaulio, toliausiai buvau išvažiavęs į Lenkiją. Atsiradus „ba.“, prasidėjo visokios vokietijos, olandijos, vengrijos ir net Pietų Korėja. Kai tik patiems lietuviams pagaliau tapo įdomu kurti lietuviškai, tuomet ir pasaulio žmonėms tapo įdomu klausytis kalbos, kurios jie nesupranta. Lietuviško teksto egzotika visai gerai žaidžia. Nesinori prieiti iki to, kad „Sony“ pasakytų kurti angliškai, to tikrai nebus. O jei pasiūlys išvažiuoti į 2-3 savaičių turą, tuomet reikės prasilaužti ir įveikti daugiau nei tris koncertus iš eilės. Tai būtų išbandymas.

Santykiai su tėvais

Anksčiau jie kažkaip parinosi, bet dabar į mano veiklą jau reaguoja gerai. Gal prieš kokius šešis metus jie apsilankė koncerte Vasaros terasoje, kur surinkome pilną kiemą, ir turbūt suprato, jog tai jau nebe bandymai. Nors man pačiam tai nebuvo bandymai nuo pat pradžių. Dar mokyklos laikais pusiau paslapčia kurdavau muziką. Reikėjo mokytis, bet labiau patiko kurti muzoną. Net nelabai supratau, kaip įvyko tas persilaužimas… Su chebra juokaujam, kad turbūt tai įvyksta, kai tėvai tave pirmą kartą pamato per teliką. Tas priėjimas prie teliko visiems atrodo toks sudėtingas, nes norint ten patekti, reikia praeiti labai storą filtrą. Iš pradžių buvo netikėjimo duobė, bet paskui tikėjimas su kaupu atėjo, gal net ne visai natūraliai, bet atėjo. Nebereikia tėvams sakyti, kodėl viskas vyksta, tiesiog pakviečiu į savo koncertus, jie ateina, kartais patenkinti išeina, kartais… žinai, tėvų bajeriai dėl elgesio. Bet man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, tiesiog palinksiu galva. Kažkada turėjau rimtą pokalbį su savo tėčiu, po to kai stage dive’inau nuo Vasaros terasos scenos viršaus. Teisingai pasakė, kad jei negalvoju apie savo sveikatą, tai galėčiau pagalvoti bent jau apie aplinkinius. Ypač kai šoki ant 16-17-likinių vos ne iš antro aukšto. Tą pokalbį priėmiau teisingai, esu apsiraminęs ir dabar manau, kad šokinėti nuo scenos yra lame. Savo jau atšokinėjau.

Kūrėjas ir jo atsakomybės

Nesu pasirinkęs tylėti, tiesiog manau, kad kiekvienas žmogus gali nuspręsti pats, kaip ką daryti ir kokiais keliais eiti. Kažko reikalavimas iš kūrėjo tik todėl, kad jis turi didesnį pasiekiamumą, man atrodo nelabai teisingas. Kiekvienas pats turėtų nuspręsti, kiek nori prisidėti ir kiek ko daryti. Vienas veikėjas inicijavo diskusiją apie tai, kad aš kažko per mažai darau. Man tai pasirodė šiek tiek juokinga, nes priimu tokius sprendimus, kokius noriu, esame groję ne vieną paramos koncertą. Jei prisiknisi tik dėl to, kad turiu daugiau sekėjų, tai pats prisirink tų sekėjų ir tada knisk protą.

Manau, atlikėjo gyvenimas nėra atskiras nuo jo kūrybos. Būdamas viešas asmuo, turėtum elgtis atsakingiau. Jei kažkas tave laiko pavyzdžiu ar tam tikros meno srities autoritetu, tikrai neturėtum lįsti visur, kur lendasi. Atrodytų, jei esi žinomesnis, turėtum būti lyg ir atsargesnis. Bet tai yra kiekvieno žmogaus sprendimas – jei darai karjerą ir sumali kokį nors šūdą, turi už tai atsakyti.

Jaunosios kartos atstovas televizijoje

Radijas yra toks, kokį jį pasidarysi, muzika yra tokia, kokią ją sukursi, su teliku viskas lygiai taip pat. Ilgai galvojau apie šį sprendimą ir tikėjausi to, ką ir gavau jį paskelbęs. Daug kas mane palaidojo ir sakė, kad pankūcha no more. Vos apsivilkau švarką, iškart nebe rokiara. Bet mano tikslas buvo ir yra parodyti žmonėms, kad ir be televizijos aplink yra dalykų. Kai kurie taip įpratę prie teliko, kad jiems atrodo, jog apie tai ir sukasi pasaulis, duodantis jau iškeptą produktėlį. Norėjau atnešti kažką naujo tiek iš muzikinės pusės, tiek iš kalbėsenos, tiek iš idėjos. Groju ne tik dėl savęs, bet ir norėdamas parodyti jaunesniems už save, ką galima padaryti, jei to labai nori. Telike turiu tą patį tikslą – noriu parodyti, kad yra ne tik Inga Valinskienė, bet ir labai daug jaunų žmonių, galbūt nenorinčių eiti į teliką – aš galiu jiems atstovauti ir parodyti, kas dar vyksta Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad pradžioje buvo vienokios nuomonės, o dabar žmonės pasižiūrėję suprato mano tikslą, kuris yra nuoširdus ir tyras. Tai nėra apie babkes ar auditorijos susirinkimą, o apie norą praskiesti tai, kas yra nusistovėję. Vėliau atsisakiau daug įvairių pasiūlymų, kuriuos priėmęs to būčiau negalėjęs daryti.

Esame čia visi kartu – ieškok savo kelio

Nežiūriu į kitus kaip į konkurentus. Ne todėl, kad manau, jog esu geresnis, bet noriu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau geros muzikos. Galbūt atvirkščiai – kažką augini, ir tas kažkas pradeda matyti tavyje konkurentą. Džiaugiuosi, kad per grojimą turiu galimybes susipažinti su savo vaikystės herojais ir tuo pačiu galbūt kažkas mūsų grupę laiko savo jaunystės herojais. Mano tikslas – ieškoti naujos muzikos ir suteikti jai platformą. Pavyzdžiui, Vingio koncerte mus apšildė mažiau žinomos grupės („Roughly Human“, „Local Blood“ ir „Motina“ – D.K. past.). Taip pat ir mano radijo laidoje „Red Rose Radio” dalyvauja grupės, kurios galbūt dar ilgai neturėtų galimybės čia atsirasti. Man negaila eterio dėl šypsenos, kuri kils kūrėjui išgirdus savo muziką radijuje. Tai vis dar yra big thing jaunam kūrėjui. Šiuo požiūriu nesu skūpus. Pats augau su muzikantais, važiuodavom filmuoti „Tamsta“ festivalių, kai dar net nebuvo „ba.“, su „Brassbastardz“ (dabartiniais „Keymono“ – D.K. past.), „Saulės Kliošu“ ir kitais. Iki šiol esu jiems dėkingas, nes mano atsidūrimas užkulisiuose tikrai padarė įtakos vaiko suvokimui, kaip kas vyksta. Noriu jaunimą papušinti, kad viskas yra čia ir dabar. Pastaruoju metu atrodo, kad muzikantai daugiau dėmesio skiria socialinėms medijoms, o ne muzikai. Mano siūlomas patirties sutrumpinimas yra apie tai, kad esame čia visi kartu, ir jeigu kažko reikia, gali tiesiog ateiti ir paklausti. Norėčiau pabrėžti, kad Lietuvoje įtaką turėtų daryti ne vien „Solo Ansamblis“, „ba.“ ar „Garbanotas“. Yra daug kitos muzikos ir kiekvienas turi praeiti per savo atradimo ir išsigryninimo fazes. Kai pradėjom groti, labiau mokėmės iš Vakarų, o dabar labai juntamas mokymasis iš vietinių. Labai norėtųsi praplėsti akiratį, nes jei kažkam gaunasi greitai ir užtikrintai, nebūtinai reikia eiti tuo pačiu keliu.

Internete:

facebook.com/baofficialmusicpage

instagram.com/benasaleks

benasaleks.bandcamp.com