[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Vieni pagrindinių Church of Ra pamokslininkų Oathbreaker prieš 6 metus atlaikė mišias “Devilstone”, tačiau visą šį laiką tikintieji troško gauti komuniją iš bažnyčios įkūrėjų Amenra, 2005-aisiais įkūrusių muzikantų bendradarbiavimo projektą pavadintą Ra vardu. Balandžio 1 d. “Distortion 2023” turo metu Amenra pasirodys Vilniuje kartu su unikaliais sunkiosios muzikos vardais Igorrr, Der Weg Einer Freiheit ir Hangman’s Chair.
Pernai iš “OFF” festivalio Lenkijoje raportavome: “…laukėme juodai balto intensyvaus ir triuškinančio festivalio finalo su belgais Amenra. Beliko tik nuleisti galvą ir pasiduoti garso lavinai, kurioje kartais pasigirsdavo menka viltis, kurią bematant nunešdavo eilinė gitarų banga. Vienas tokių koncertų, po kurių norisi patylėti ir priminimas, kad su šiuo pasauliu ne viskas gerai…”
1999-aisiais nedideliame Belgijos miestelyje Kortrijk iširo vieni H8000 scenos atstovų Spineless. H8000 buvo Vakarų Flandrijos hardcore scenos, atsiradusios 90-ųjų viduryje, pavadinimas. H reiškė hate, o 8000 yra Vakarų Flandrijos pašto kodas. Buvę Spineless muzikantai: vokalistas Colin H. van Eeckhout, gitaristas Mathieu Vandekerckhove ir bosistas Kristof Mondy įkūrė naują grupę pavadinimu Amenra. Per daugiau nei du dešimtmečius kolektyvas išleido šešių dalių albumų “Mass” seriją amerikiečių grupės Neurosis leible “Neurot Records”, o pernai jų albumas “De Doorn” (Erškėtis) pasirodė žinomame ekstremalios muzikos leible “Relapse Records”.
Tiek eksperimentinė ir atmosferiška, kiek ir neįtikėtinai sunki, Amenra kuria ekstatišką, savitą ir ambicingą metalą, paremtą doom, sludge, post metal ir hardcore punk muzikos žanrais. Šis žanrų junginys bei gebėjimas atkurti senovinių apeigų aurą, gyvuose grupės pasirodymuose įtraukia ir hipnotizuoja.
Kovo pradžioje Amenra pradeda beveik 30-ies koncertų turą Europoje, vasarą jų terapiją patirs įvairių festivalių auditorijos, tarp jų – ir “Primavera Sound” Barselonoje, o rudenį jau suplanuoti koncertai Čilėje, Argentinoje ir Brazilijoje. Koncerto Atėnuose išvakarėse pakalbėjome su vienu Amenra įkūrėjų Colin H. van Eeckhout.
Jei tingi skaityt, pažiūrėk atmosferinę Bobby Cochran dokumentiką apie grupę:
Per 20 metų nuo Belgijos “pasidaryk pats” hardcore scenos nukeliavote iki pasaulyje pripažintų garso novatorių. Senais H8000 laikais, kai važinėjote riedlentėmis ir buvote SxE veganai, dažnai atsidurdavote “mes” prieš “juos” priešpriešoje. Ar šiandien jaučiatės labiau „mes“ ar „jie“?
Tiesą sakant, kai kurie mūsų vis dar yra straight edge veganai / vegetarai. Ir dauguma mūsų pažiūrų atlaikė laiko išbandymą. Manyčiau, senatvė atnešė išminties ir patirties. Pakankamai, jog suvoktum, kad gyvenime nėra nei “mūsų”, nei “jų”, nei juodo ar balto. Viskas turi atspalvius, kontekstą ir nuorodas. Tikiu, likome ištikimi tam, kuo tuomet tikėjo tie 16-mečiai. Mūsų dienos H8000 scenoje mums buvo vertinga mokymosi terpė, atvedusi mus šiandien čia. Galiausiai, visada turi pasidaryti tai pats.
Apie jūsų naująjį albumą “De Doorn” sakoma, jog grupė leido sau daugiau kūrybinės laisvės. Pripažįstate, kad Amenra anksčiau buvo apribota kūrybiniuose procesuose, o naujajame įraše pavyko išsilaisvinti?
Tiesa, pamažu leidžiame sau vis daugiau laisvės kūrybiniame procese. Tai buvo labiau ne bandymo, o leidimo išsilaisvinti klausimas. Visada stengėmės saugoti savo tapatybę ir paveldą, apsiribodami tam tikrais rėmais ir kt. Bėgant metams savo požiūrį nuo to, kaip iš tikrųjų parašyta, nukreipėme į tai, kaip kažkas gali būti skaitoma ir jaučiama. Žanras, stilius, kalba ir visa kita dabar yra mažiau svarbūs. Svarbu, kaip tai patenka į kūną ir ką jam padaro. Mūsų istorija gali būti pasakojama įvairiais būdais. Ji yra universali.
Nustebau sužinojęs, kad “De Doorn” ištakomis tapo kelių Belgijos miestų prašymai sukurti muziką ceremonijoms. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ar šalies atstatymo minėjimams. Sukūrę juos, supratote, kad jau turite beveik visą albumą?
Iš tiesų, 20-aisiais savo gyvavimo metus rašėme garso partitūras ir muzikos kūrinius šiems konkretiems susibūrimams. Taigi niekada specialiai neprisėdome „kurti ir įrašyti albumo“. Tai – didelis skirtumas nuo bet kurio kito albumo, įrašyto anksčiau. Iki tol, kol vienas mūsų pastebėjo, kad esame sukūrę iki 60-ies minučių naujos medžiagos – dar žinomos, kaip albumas, kurį niekada nežinojome, kad parašėme (juokiasi).
Tai – svarbi mūsų trajektorijos dalis, todėl buvo labai svarbu ją iš tikrųjų „įforminti“. Padaryti ją tikra.
Kuriant “De Doorn” dalyvavo tokie menininkai kaip Pan Daijing, Toni Kanwa Adikusumah ir Johan Tahon. Be to, minėjai, kad labai domiesi šiuolaikiniu šokiu, teatru ir opera. Opera!?
Kaip minėjau, bėgant metams pamažu plėtėme savo spektrą, kalbant apie muziką ar meną apskritai. Būdami paaugliais, klausėmės ir rengėmės beveik vien tik savo muzikos žanro ribose, ne daug toliau.
Aptikau šiuolaikinio šokio kūrinį su Woven Hand muzika, čia man ir suklikino. Atsivėrė vizualinis pasaulis, jausmų laukas, kurio niekada neįsivaizdavau egzistuojant. Šiaip ar taip, iš tų pasaulių galima pasisemti tiek daug įkvėpimo. Sunkiausia galbūt pasinerti į operą, aš nieko apie ją nežinau. Tačiau čia, Belgijoje, dalyvavau muzikiniame teatro / operos kūrinyje, kur man teko koncertuoti kartu su kitais muzikantais ir sopranu. Kad ir kaip baugintų, tai mane labai įkvėpė.
Be naujojo albumo, Amenra sukūrė Andrejaus Tarkovskio filmo “Veidrodis” garso takelį, kartu Cave In ir Marissa Nadler perdarėte Townes van Zandt dainas rinkiniui “Songs of Townes Van Zandt Vol III”. Ar gali papasakoti daugiau apie šiuos projektus?
Yra daug ką papasakoti. Deja, neturiu daug laiko. Prieš dvejus metus mus pakvietė perrašyti Tarkovskio „Veidrodžio“ garso takelį. Gana sunki užduotis “nuimti” muziką, turėjusią susilieti su esmine filmo idėja ir iš naujo interpretuoti ją iš mūsų perspektyvos. Tačiau mes tai padarėme, tai buvo visiškai kitoks būdas dirbti, remtis esamu vaizdu ir siužetu.
Pandemijos metu aš ir Lenart (gitara), kad turėtume kuo užsiimti saviizoliacijos metu, ėmėmės dainų koverių. Townes visada buvo tam tinkamas menininkas, nes jo emocinis pasaulis yra gana artimas mūsų akustinei kūrybai. Taigi leiblai “My proud mountain” ir “Neurot” pakvietė mus dalyvauti 3-iojoje Van Zandt rinkinių dalyje. Mums buvo garbė ir paskatinimas tapti šio projekto dalimi, kartu su atlikėjais, kuriais žavimės ir kuriuos labai gerbiame. Buvo malonu gilintis į jo bedvasį pasaulį ir pasakojimus. Visa tai buvo gana įkvepianti, nuolanki ir įdomi patirtis. Mūsų draugas Gilles Demolder įrašė tuos, kurie taip pat grįžo namo.
Individualų sielvartą apdoroti kaip bendrą, katarsišką patirtį – tai tarsi pagrindinė Amenros žinia. Siurrealistinis tuščias pandemijos laikotarpis atrodo kaip tobula aplinka Amenra garsovaizdžiams, ar ne?
Sielvarto tikrai negalima dalytis, žmogus turi jį “nešti” vienas. Kiti šiame procese gali tik padėti nešti jus. Dėl pandemijos vienatvė iš tikrųjų buvo padidinta kaip patirtis. Socialinio kontakto ir bendravimo trūkumas kurstė tą tuštumą ir vienatvę. Štai kodėl mums buvo visiškai aišku, kad turime išleisti “De Doorn” tuo laikotarpiu, o ne laukti, kaip tai padarė dauguma. Tai atrodė visiškai logiška. Beveik tam šis albumas ir buvo parašytas.
Šiuo metu Ukrainoje yra daug sielvarto. Vienas Rusijos pasiteisinimų yra tai, kad jie kovoja su Vakarų materializmu, o Rusija yra paskutinė dvasingumo šventovė. Ką tu apie tai manai?
Aš toli gražu nesu labiausiai išsilavinęs žmogus, kurio reikėtų klausti nuomonės apie nukaltas politikos tiesas ar platesnius gyvenimo klausimus. Aš tik stebiu ir susidarau nuomonę be didelių argumentų. Manyčiau, be kita ko, ir apie materializmą bei kovą su “fašizmu”. Galvoju, kiekviena religijos valdoma valstybė pasaulyje laiko save “paskutine dvasingumo šventove”. Sakyčiau, yra didžiulis skirtumas tarp organizuotos religijos ir religijos skatinamos politikos ir dvasingumo.
Galbūt jų religijos ištakose buvo šiek tiek dvasingumo, bet jei karai yra priemonė tą dvasingumą įtvirtinti, sakyčiau, kad visa “idėja” ar sumanymo šerdis pakeliui pasiklydo.
Kai lankiausi didesniuose Rusijos miestuose, šiek tiek pajutau norą iš tikrųjų priimti tą “vakarietišką” vartotojiškumą. Sankt Peterburge ar Maskvoje nesijautė didelio skirtumo palyginus su kapitalistinių Vakarų miestais. Bijau, kad norėti vis daugiau ir daugiau yra visuotinė šiuolaikinio žmogaus yda.
Viena aktyviausių karo rėmėjų yra Rusijos stačiatikių bažnyčia. Radikalūs musulmonų dvasininkai propaguoja smurtinį „tikėjimą“, krikščionys taip pat yra nuodėmingi. Koks tavo požiūris į bažnyčią šiandien?
Mano nuomone, radikalizmas niekada nėra geras rakursas. Žmonija iš prigimties yra nuodėminga. Empatiniai gebėjimai ir meilė nuves mus kur kas toliau nei bet kas kitas.
Praėjusiais metais pirmą kartą patyriau Amenra gyvai “OFF” festivalyje Lenkijoje. Kodėl beveik visą pasirodymą praleidai atsukęs publikai nugarą?
Nes taip darau jau dešimtmečius. Nenoriu būti frontmenu, nuolat atimančiu visą dėmesį, mes esame grupė, vienodos svarbos asmenų grupė.
Tas pats koncertas baigėsi užrašu “Liefde en Licht” (flamandų k. – meilė ir šviesa). Ar turime patirti atšiaurų ir tamsų Amenros išbandymą, kad pagaliau pasiektume meilę ir šviesą?
Nebūtinai. Sakyčiau, norint ten patekti, reikėtų pasigilinti į save.
Tai bus pirmoji Amenra “įtraukianti komunija” Lietuvoje – paskutiniųjų Europos pagonių žemėje. Kas ateina į galvą paminėjus šį kraštą?
Vienintelis dalykas, kurį sugalvoju, yra Kryžių kalnas. Deja, nežinau kiekvienos pasaulio šalies smulkmenų.
Internete:
[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
In 20 years you’ve traveled from the heart of Belgium’s crusading DIY hardcore scene to world-renowned innovators. It was “us” against “them” back in old H800 days, when you were skateboarding and following vegan SxE lifestyle. Do you feel yourself more “us” or “them” today?
Some of us are still vegan/vegetarian straight edge actually. And most of our ethics stood through the test of time. Older age brought knowledge and experience, I would suppose. Enough to realize in life there is no us or them, nor black or white. There is shades of everything, context and reference. I believe we stood true to what those 16 year olds believed in back then. Our days in the H8000 scene were a precious learning school for us, and brought us here today. In the end – you always have to do it yourself.
It is said about your new De Doorn album, there’s a “sense that the band have allowed themselves more creative freedom”. Do you admit Amenra was somehow limited in creative processes before and managed to break out with the new record?
It is true that we slowly allow ourselves more freedom in our creative process. So it wasn’t a matter of trying to break out, it was a matter of allowing ourselves to. We have always tried to guard our identity and heritage, by limiting ourselves by certain parameters and more. Through the years we shifted our perspective more towards how something is being read and felt, instead of how it actually has been written. Genre, style, language etc are of lesser importance now. It’s how it enters the body and what it does to it that matters. Our story can be told in different ways. It is universal.
I was surprised to find out, that origins of De Doorn album were requests by several city councils in Belgium asking you to create music for ceremonies; for instance, a commemoration of the end of WWI or the rebuilding of the country. And then you realized you have almost full album already?
Indeed, we had been writing sound scores and pieces of music to accompany these specific gatherings in our 20th year of existence. So we never actively sat down to ‘write and record an album’. That is the big difference with any other album we had written in the past. Up until one of us noticed that we had written up to 60 minutes of new material – aka an album, we never knew we did :)
It was an important part of our trajectory, and therefore it was very important for us to actually “officialize it”. Make it real.
Artists like Pan Daijing, Toni Kanwa Adikusumah and Johan Tahon were involved in creation of De Doorn. Also, you’d mentioned that you’re very interested in contemporary dance, theatre, and opera. Opera?
Like said, through the years we slowly broadened our specter when it comes to music or arts in general. When we were teenagers, we pretty much only listened and looked within the confines of a music genre, ours and not much further.
I stumbled upon a contemporary dance piece with a score by Woven Hand, that’s where it clicked. A visual world opened itself up for me, a sense field I had never known existed. Anyway there is so much inspiration to draw from those worlds. Opera might be the most difficult one to dive into, I don’t know anything about it. Yet I was a part of a music theatre/opera piece here in Belgium. Where I had to perform alongside other musicians and a soprano. As intimidating as it was, it inspired me greatly.
Besides the new album, the sound score to the Mirror from Andrei Tarkovsky and a compilation of Townes van Zandt with Cave In and Marissa Nadler were scheduled for Amenra. Can you tell us more about these projects, please?
There is quite a lot to tell. And I unfortunately don’t have large amounts of time. Two years ago, we were invited by an arthouse here to rescore “the Mirror” by Tarkovski. It is quite a hard task to take off the score whom was intended to merge with the movies intrinsic idea and reinterpret it from our reference world. But we did so that was quite a different way to work aswel, to base ourself to existing image and ‘story’
During the pandemic me and Lennart (guitar) threw ourselves on cover songs to keep ourselves busy during lockdowns and in between. Townes has always been a to go to artist, as his emotional world is quite close to our acoustic work. So the labels My proud mountain and Neurot invited us to be a part of the 3rd installment of Van Zandt compilations on their labels. We were honored and triggered to be a part of it, alongside of artists we both admire and hold a high regard to. It was nice to delve into his soulless world and storytelling. All that was quite inspirational, humbling and interesting to delve into. Our friend Gilles Demolder recorded those which was also coming home.
To process individual grief as a shared, cathartic experience – it’s like the main message of Amenra. Surreal empty pandemic period looks like perfect set up for Amenra soundscapes, isn’t it?
Grief cannot really shared, one has to carry it alone. While others can only help carrying you in that process. The pandemic indeed was a consequence where solitude was magnified as an experience. A lack of social contact and interaction fueled that emptiness and aloneness. That’s why it was abundantly clear for us that we needed to release De Doorn, in that period and not wait it out like most did. It all made perfect sense. It was almost written for it.
There is plenty of grief in Ukraine at the moment. One of Russian excuses is that they’re fighting against Western materialism, while Russia is the last sanctuary of spirituality. What do you think about that?
I am byfar not the most schooled person to ask opinions or forged truths on politics, or broader life questions. I only observe and opinionnate without much funded argument. Materialism, and fighting ‘fascism’ amongst other things I would presume. I think every religion driven state in the world considers itself ‘the last sanctuary of spirituality’. There is a huge difference between organized religion or religion driven politics and Spirituality I would say.
Maybe there was some spirituality at the base of their religions, but if wars are means to enforce that spirituality I would say that the whole “idea” or core of the enterprise there got lost along the way.
When I visited bigger cities in Russia, I somewhat felt a will to actually embrace that “western” consumerism. St Petersburg or Moscow didn’t feel much different compared to other capitalist western cities. I fear the wanting more and more is a human universal flaw, of contemporary times.
One of the most active war supporter is Russian Orthodox Church. Radical Muslim clergymen promote violent “belief”, Christians are sinful too. What is your approach to the church today?
Radicalism is never a good angle towards anything, is my take. Humanity is sinful by nature. Empathic ability and love would get us way further than anything else.
I’d experienced Amenra live at OFF festival in Poland last year. Why did you spend almost all performance back to the audience?
Because that has been my way for decades now. I don’t want to be the frontman taking up all attention constantly, we are a band, a group of individuals of equal importance.
The same gig ended with an inscription Liefde en Licht (Love and Light in Flemish) on screen. Must we undergo harsh and dark trial of Amenra to reach love and light at last?
Not necessarily. One must delve into itself to get there I would say.
That would be the first “entrancing communions” of Amenra in Lithuania – the land of last European pagans. What comes to your mind when mentioning this part of Europe?
The only thing I can think of is “the Hill of crosses”. I unfortunately don’t know the ins and outs of every country in the world.
Komentarai